Kas ta keista veikla, apie kurią visi kalba?
Įsivaizduok: stovi miško pakraštyje, rankoje telefonas, ekrane – koordinatės, rodančios, kad kažkas paslėpta vos už kelių metrų. Apžvelgi aplinką – matai medžius, akmenis, krūmokšnius. Ir tada – eureka! Po samanotu akmeniu randi nedidelę metalinę dėžutę. Atidarai, viduje – sąsiuvinis su parašais, galbūt keli smulkūs daiktai. Pasirašai, uždedi atgal, ir… jauti tokį pasitenkinimą, lyg būtum atradęs lobį. Nes iš esmės – taip ir yra.
Tai geocaching – lauko veikla, kuri pasaulyje populiari jau daugiau nei du dešimtmečius, o Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai skinasi kelią tarp aktyvaus laisvalaikio mėgėjų. Ir nors daugelis lietuvių vis dar žiūri į šį hobį su klaustuku virš galvos, tie, kurie jau įsitraukė, sako viena: neįmanoma sustoti.
Trumpa istorija – nuo GPS revoliucijos iki lietuviškų miškų
Geocaching gimė 2000 metų gegužę, kai JAV vyriausybė atšaukė vadinamąjį Selective Availability apribojimą – tai reiškė, kad civiliniai GPS imtuvai staiga tapo žymiai tikslesniais. Tą pačią dieną Dave’as Ulmeris Oregone paslėpė pirmąjį „lobį” ir koordinates paskelbė internete. Per kelias dienas kiti entuziastai jau ieškojo ir rado. Idėja pasklido kaip ugnis.
Šiandien pasaulinis geocaching žemėlapis atrodo kaip tankus taškelių debesis – daugiau nei 3 milijonai slėptuvių išmėtyta visame pasaulyje, nuo Antarktidos iki Sacharos dykumos. Lietuva šiame žemėlapyje taip pat pažymėta – ir gana solidžiai.
Lietuvoje geocaching pradėjo plisti apie 2003–2004 metus, kai pirmieji entuziastai susipažino su šia veikla užsienyje ir grįžę namo ėmė slėpti savo kešus (taip lietuviškai vadinama slėptuvė). Iš pradžių bendruomenė buvo maža, beveik visi pažinojo vienas kitą. Dabar situacija kitokia – aktyvių žaidėjų Lietuvoje yra šimtai, o slėptuvių – tūkstančiai.
Kaip tai veikia – žaidimo taisyklės be taisyklių
Geocaching iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastai: eini pagal koordinates, randi slėptuvę, pasirašai žurnale, grąžini atgal. Bet kai pradedi gilintis, supranti, kad čia yra visas pasaulis su savo niuansais, tradicijomis ir neišsakytomis taisyklėmis.
Viskas prasideda nuo registracijos geocaching.com – tai pagrindinė platforma, kurioje saugomi visi kešai. Yra ir nemokama versija, kuri leidžia rasti paprasčiausius kešus, ir mokama Premium prenumerata (apie 30 eurų per metus), kuri atrakina visą turinį. Pradedantiesiems nemokamos versijos visiškai pakanka.
Kešai skirstomi pagal tipus:
- Traditional Cache – paprasčiausias tipas. Koordinatės veda tiesiai prie slėptuvės. Idealus pradedantiesiems.
- Multi-Cache – reikia surasti kelis taškus, kol pasieksi galutinę slėptuvę. Dažnai veda per įdomias vietas.
- Mystery Cache – reikia išspręsti mįslę ar užduotį, kad gautum tikrąsias koordinates. Mėgstamas intelektualų.
- EarthCache – nėra fizinės dėžutės. Reikia aplankyti geologiškai įdomią vietą ir atsakyti į klausimus.
- Wherigo – interaktyvi veikla su specialia programa, dažnai su istorija ar žaidimu.
Sunkumas vertinamas dviem skalėmis nuo 1 iki 5: Difficulty (intelektualinis iššūkis) ir Terrain (fizinis iššūkis). Kešas su D1/T1 – lengvas, tinkamas vaikams ir senjorams. D5/T5 – tai jau rimtas iššūkis, kuriam gali prireikti alpinizmo įrangos ar nardymo.
Lietuviški kešai – nuo Vilniaus gatvių iki Dzūkijos miškų
Jei atidarysi geocaching žemėlapį ir nukreipsi į Lietuvą, pamatysi, kad slėptuvių tikrai netrūksta. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – miestai tiesiog nukratyti kešais. Bet tikrasis lobis, pasak patyrusių žaidėjų, slypi už miestų ribų.
Dzūkijos nacionalinis parkas – tikriausiai viena geriausių geocaching vietų Lietuvoje. Čia rasite kešus, kurie veda per nuostabius pušynus, pelkes su mediniais takais, senus kaimus. Kai kurie kešai čia paslėpti tokiose vietose, kad net ir be žaidimo vertėtų aplankyti.
Žemaitijos nacionalinis parkas su Platelių ežeru – kita mėgstama vieta. Čia yra kešų, kuriems pasiekti reikia plaukti valtimi – tai jau tikras nuotykis.
Vilnius siūlo visiškai kitokią patirtį – miesto kešai dažnai slepiasi po istorinių pastatų akmenimis, sienų plyšiuose, po suolais. Tai vadinamieji nano kešai – mažyčiai magnetiniai cilindriukai, kuriuos rasti tikra menas. Miesto geocaching puikiai tinka tiems, kurie nori pažinti miestą kitaip – ne per vadovėlius, o per paslėptus lobius.
Kuršių nerija – čia kešai dažnai susiję su UNESCO saugomomis kopomis, unikaliu kraštovaizdžiu. Kai kurie kešai čia turi ilgą istoriją ir šimtus parašų žurnale – tai savotiškas šios vietos svečių knyga.
Praktinis patarimas: prieš planuodamas geocaching kelionę, atsisiųsk programėlę c:geo (Android) arba naudok oficialią Geocaching programėlę (iOS ir Android). c:geo yra nemokama ir leidžia naudotis visomis pagrindinėmis funkcijomis. Prieš išvykdamas į mišką, atsisiųsk žemėlapius offline – mobilaus ryšio ten gali nebūti.
Lietuviška geocaching bendruomenė – mažesnė nei manai, draugiškesnė nei tikėjaisi
Vienas iš dalykų, kuris nustebina naujokus – geocaching bendruomenė Lietuvoje yra labai atvira ir draugiška. Nėra jokio elitizmo, nėra „mes prieš juos”. Patyrę žaidėjai mielai padeda pradedantiesiems, atsako į klausimus, kartais net organizuoja bendrus išvykimus.
Lietuvoje veikia kelios aktyvios grupės socialiniuose tinkluose – Facebook grupė „Geocaching Lietuva” yra gera vieta pradėti. Ten galima rasti informacijos apie naujus kešus, paklausti patarimų, pasidalinti savo atradimais.
Yra ir specialūs renginiai – Cache In Trash Out (CITO) akcijos, kai geocacheriai susiburia ne tik ieškoti kešų, bet ir tvarkyti gamtą. Tai labai simpatiškas bendruomenės bruožas – žmonės, kurie myli gamtą ir nori ją saugoti.
Taip pat vyksta Mega Events – dideli susitikimai, į kuriuos suvažiuoja žaidėjai iš viso pasaulio. Lietuva tokių renginių kol kas neorganizavo, bet lietuviai aktyviai dalyvauja kaimyninių šalių renginiuose – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Įdomus faktas: Lietuvoje yra žaidėjų, kurie turi surasti tūkstančius kešų. Tai vadinamieji power traileriai – žmonės, kuriems skaičiai yra motyvacija. Bet yra ir tokių, kurie per metus suranda tik dešimt kešų, bet kiekvienas jų – tikras nuotykis su istorija. Abu požiūriai yra teisingi.
Ką reikia turėti – įranga ir pasiruošimas
Gera žinia – geocachingui nereikia brangios įrangos. Tikrai. Pradėti galima su tuo, ką turi dabar.
Būtina:
- Išmanusis telefonas su GPS (šiandien jį turi beveik visi)
- Geocaching programėlė (nemokama)
- Paskyra geocaching.com (nemokama)
- Rašiklis (labai svarbu! Žurnale reikia pasirašyti)
Praverčia:
- Pincetas (nano kešams – tiesiog būtinas)
- Žibintuvėlis (kešai dažnai slepiasi tamsiose vietose)
- Atsarginiai elementai arba powerbank
- Vandeniui atsparus drabužiai (ypač rudenį)
Jei rimtai įsitraukei:
- Dedikuotas GPS imtuvas (Garmin eTrex ar panašus) – tikslesnė navigacija, ilgesnė baterija
- Žiūronai (kai kuriems kešams rasti)
- Virvė ir karabinai (T5 kešams)
Svarbus patarimas dėl rašiklio – nešiok jį visada. Atrodo smulkmena, bet kiek kartų žmonės randa kešą ir neturi kuo pasirašyti… Tai vienas iš geocaching „neišsakytų įstatymų” – jei nepassirašei žurnale, oficialiai neradai.
Dėl drabužių – Lietuvos klimatas reikalauja lankstumo. Pavasarį ir rudenį miškai gali būti labai šlapi, žiemą kai kurie kešai tampa tikru iššūkiu dėl sniego. Bet žiemos geocaching turi savo magiją – pėdsakai sniege, tyla, ir tas ypatingas jausmas, kai randi kešą, kurį kiti aplenkė.
Geocaching su vaikais – geriausia, ką gali padaryti šį savaitgalį
Jei turi vaikus, geocaching gali tapti tikra šeimos tradicija. Vaikai šią veiklą myli – ji jungia technologijas, gamtą, paslaptį ir atradimo džiaugsmą. Tai tarsi realaus gyvenimo vaizdo žaidimas.
Pradėk nuo T1/D1 kešų – jie dažnai yra parkuose, prie ežerų, lengvai pasiekiamose vietose. Vilniaus Vingio parkas, Kauno Ąžuolynas, Klaipėdos Skulptūrų parkas – visos šios vietos turi kešų, tinkamų šeimoms.
Vaikai labai greitai supranta žaidimo logiką ir dažnai tampa geresniais ieškotojais nei suaugusieji – jie žiūri į žemesnį lygį, tikrina vietas, kurios suaugusiems neatrodo įtartinos. Kiek kartų tėvai stovėjo ir galvojo, o vaikas tiesiog paėmė ir rado.
Daugelyje tradicinių kešų viduje yra smulkių daiktų – žaislų, raktų pakabuklių, monetų. Tradicija tokia: jei paimsi ką nors, palik ką nors kito. Tai labai patinka vaikams – jie gali pasiimti mažą suvenyrą ir palikti savo.
Ypatingas dalykas – Travel Bugs ir Geocoins. Tai specialūs žetonai su unikaliu kodu, kurie keliauja iš kešo į kešą visame pasaulyje. Gali sekti jų kelionę internete – kartais žetonas, kurį radai Lietuvoje, prieš tai buvo Australijoje. Vaikams tai tiesiog magija.
Kai kešas tampa daugiau nei tik dėžutė – geocaching kaip kelionių kompanionas
Daugelis patyrusių geocacherių sako tą patį: šis hobis pakeitė tai, kaip jie keliauja. Anksčiau važiuodavo į kurortą, gulėdavo paplūdimyje. Dabar – kiekvienoje naujoje vietoje pirmiausia žiūri, kokie kešai yra netoliese.
Ir čia geocaching atskleidžia savo tikrąją vertę – jis veda į vietas, kurių niekada nerastum turistiniuose vadovuose. Kešo autorius dažnai paslėpia slėptuvę vietoje, kuri jam yra svarbi, graži, įdomi. Tai gali būti senas apleistas malūnas, unikali geologinė formacija, vieta su nuostabiu vaizdu į slėnį.
Lietuvoje yra kešų, kurie veda prie užmirštų partizanų bunkerių, prie senų kapinių su įspūdingais antkapiais, prie akmenų su pagoniškais ženklais. Tai tarsi slapta Lietuvos istorijos pamoka, kurią gauni ne klasėje, o lauke, su žeme po batais.
Praktinis patarimas kelionėms: prieš išvykdamas į bet kurią Lietuvos vietą, patikrink geocaching žemėlapį. Labai tikėtina, kad rasite kešą, kuris nuves į vietą, apie kurią net nežinojai. Tai vienas geriausių būdų pažinti Lietuvą iš naujo – net ir žmones, kurie čia gimė ir užaugo.
Beje, geocaching puikiai dera su kitais hobiais. Fotografai randa nuostabias vietas nuotraukoms. Istorikai – pamirštus objektus. Botanikai – retas augalų buveines. Birdwatcheriai – vietas, kur gyvena retos paukščių rūšys. Geocaching tarsi jungia visus šiuos pasaulius į vieną.
Paskutinis žingsnis – ir pirmasis tavo nuotykis prasideda čia
Jei skaitei iki čia, labai tikėtina, kad kažkas tavyje jau sukirbėjo. Gal jau galvoji, kokie kešai yra netoli tavo namų. Gal jau atsisiunčiai programėlę. Gal dar tik svarstai.
Geocaching nėra hobis, kurį reikia ilgai planuoti. Registracija trunka penkias minutes. Pirmą kešą gali rasti šiandien – tiesiog eik į geocaching.com, įvesk savo vietą ir pamatysi, kas paslėpta netoliese. Labai tikėtina, kad kešas yra arčiau, nei manai – galbūt net tame parke, pro kurį eini kiekvieną dieną.
Pradėk nuo lengvų kešų – T1/D1 ar T2/D2. Nepersistengk iš karto. Leisk sau patirti tą pirmą atradimo džiaugsmą paprastoje, prieinamoje vietoje. Tada, kai jausmas „užkabins”, galėsi pereiti prie sudėtingesnių iššūkių.
Ir dar vienas dalykas – geocaching keičia tai, kaip žiūri į aplinką. Po kelių mėnesių pradėsi pastebėti, kad kiekvieną kartą eidamas pro akmenį, suolą ar medį galvosi: „Ar čia gali būti kešas?” Tai ne paranoja. Tai tiesiog naujas būdas matyti pasaulį – kaip vietą, pilną paslapčių, kurias kažkas paslėpė specialiai tau.
Lietuva turi tūkstančius nerastų lobių. Kai kurie jų laukia jau kelerius metus. Gal laikas pagaliau juos rasti.