Kas vyksta lietuviškame kine šiandien?
Lietuvių kinas paskutinius kelerius metus išgyvena tikrą renesansą. Jei anksčiau į premjeras eidavome su tam tikru skepticizmu, tai dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Mūsų kūrėjai nebijo eksperimentuoti, pasakoti drąsias istorijas ir konkuruoti tarptautinėje arenoje. Kas svarbiausia – žiūrovai tai pastebi ir vertina.
Šiais metais lietuviški filmai ne tik užpildo kino teatrų sales, bet ir keliauja į prestižinius festivalius, gauna apdovanojimus, o svarbiausia – sukelia diskusijas. Tai jau nebe tik „patriotinis” pasirinkimas nueiti į lietuvišką filmą – tai tampa tikru kultūriniu įvykiu, apie kurį vėliau kalbama su draugais, aptariama socialiniuose tinkluose.
Komedijos, kurios verčia juoktis iki ašarų
Lietuviška komedija visada turėjo savo vietą žiūrovų širdyse, bet pastaruoju metu ji tapo ypač rafinuota. „Paskutinė atostogų diena” – vienas ryškiausių šių metų pavyzdžių. Filmas pasakoja apie keturias drauges, kurios išvyksta į paskutines bendras atostogas prieš vienai iš jų tampant mama. Skamba banaliai? Tik iš pirmo žvilgsnio.
Režisierė sugebėjo sukurti komedijų, kuri juokina ne primityviais pokštais, o tikromis situacijomis, kurias kiekvienas esame išgyvenę. Dialogo natūralumas, personažų autentiškumas ir puikus aktorių ansamblis daro šį filmą tikru šių metų atradimu. Ypač džiugu, kad pagaliau turime komedijų apie šiuolaikiškas moteris, kurios nėra stereotipinės.
Kitas įdomus pavyzdys – „Tėčio mokykla”, kur Vytautas Šapranauskas vaidina tėvą, kuris staiga turi perimti visą namų ruošos ir vaikų auklėjimo naštą. Filmas išvengė pavojaus tapti dar viena „vyrai virtuvėje” tipo komedija ir pasiūlė tikrą istoriją apie šiuolaikinį tėvystės iššūkius.
Dramos, kurios paliečia gyvai
Jei komedijos linksmina, tai lietuviškos dramos tikrai moka priversti susimąstyti. „Paskutinė diena” – filmas apie moterį, kuri grįžta į gimtąjį kaimą po dvidešimties metų – tapo vienu labiausiai aptariamų šių metų kūrinių. Režisierius Ignas Jonynas sugebėjo perteikti tą unikalų lietuviškos kaimo atmosferos mišinį – nostalgijos, praradimo, bet ir vilties.
Filmo operatorius darbas tiesiog stulbinantis. Kiekvienas kadras – tarsi atskira nuotrauka, kurioje užfiksuota lietuviška gamta, architektūra, žmonės. Tai kinas, kuris rodo, kad nebūtina važiuoti į Islandiją ar Norvegiją ieškoti gražių peizažų – jie yra čia pat, mūsų kiemuose.
„Sengirė” – dar viena drama, kuri nusipelno dėmesio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri bando ištrūkti iš smurtinių santykių. Filmas nelengvas žiūrėti, bet būtinas. Režisierė Inesa Kurklietytė nenaudoja pigių efektų ar melodramatiškumo – ji tiesiog rodo tikrovę tokią, kokia ji yra. Ir tai veikia stipriau nei bet koks dirbtinis dramatizmas.
Istoriniai filmai su šiuolaikiniu žvilgsniu
Lietuviai moka pasakoti istorijas. „Pilėnai” – epinis filmas apie XIII amžiaus pilies gynybą – tapo vienu ambicingiausių projektų per pastaruosius dešimtmečius. Taip, turime „Tadas Blinda” ir kitus istorinius filmus, bet „Pilėnai” išsiskiria savo mastu ir požiūriu.
Kas įdomu – režisierius Mariuš Ivaškevičius nenorėjo kurti dar vieno patriotinio „hurra” filmo. Jis parodė žmones su jų abejojimais, baimėmis, moraliniais dilema. Mūšio scenos sukurtos profesionaliai, bet svarbiausia – jos tarnauja istorijai, o ne atvirkščiai.
„Sukilėliai” – dokumentinis filmas su vaidybiniais elementais apie 1863 metų sukilimą – irgi vertas dėmesio. Jis rodo, kaip galima pasakoti istorines istorijas šiuolaikiškai, nepamirštant faktų tikslumo. Jaunimas, kuris paprastai vengia istorinių filmų, šį žiūri su tikru susidomėjimu.
Dokumentika, kuri konkuruoja su vaidybiniais filmais
Lietuviška dokumentika išgyvena aukso amžių. „Mariupolis 2″ – Mantas Kvedaravičius ir Hanna Bilobrova sukūrė tokį galingą kūrinį, kad jį sunku vadinti tiesiog dokumentiniu filmu. Tai kino menas aukščiausiame lygyje, kuris pasakoja apie karą Ukrainoje be jokios propagandos ar pigaus sentimentalumo.
Filmas buvo pristatytas Kanų festivalyje ir sulaukė stovint plojimų. Tai rodo, kad lietuvių kūrėjai gali pasakoti universalias istorijas, kurios rezonuoja visame pasaulyje. Deja, pats režisierius žuvo filmuodamas šį kūrinį, kas daro jį dar skausmingesniu, bet ir svarbesniu.
„Aš esu Ona” – dokumentinis filmas apie Oną Šimaitę, gelbėjusią žydus Holokausto metu – irgi nusipelno ypatingos pagarbos. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė surado unikalų būdą pasakoti šią istoriją, derindama archyvinę medžiagą su šiuolaikiniais liudijimais.
Jaunimo filmai, kurie kalba jaunimo kalba
Pagaliau lietuvių kinas atrado jaunimą. Ne kaip tikslinę auditoriją, kuriai reikia parduoti bilietų, bet kaip įdomius personažus su savo istorijomis. „Vasara” – filmas apie paauglius, praleidžiančius paskutinę vasarą prieš išvykstant studijuoti – tapo tikru fenomenu.
Kas padarė šį filmą ypatingą? Autentiškumas. Režisierius dirbo su tikrais paaugliais, klausėsi jų istorijų, stebėjo, kaip jie kalba, kaip juda, ko bijo ir apie ką svajoja. Rezultatas – filmas, kuris nejaučia dirbtinai, kuriame nėra suaugusiųjų bandymų „būti cool”.
„Penkiolikmetė” – dar vienas pavyzdys, kaip galima pasakoti apie jaunimą be moralizavimo. Filmas rodo paauglės gyvenimą per jos akis, su visais prieštaravimais, painiava ir ieškojimais. Tai ne „pamokomasis” filmas, o tikra istorija.
Kur žiūrėti ir kaip sekti naujienas?
Geros žinios – lietuviškus filmus dabar galima žiūrėti ne tik kino teatruose. Platformos kaip „Kino pavasaris on demand”, „ŽMONĖS.LT” ir kitos siūlo platų lietuviškų filmų pasirinkimą. Kai kurie filmai pasiekia ir tarptautines platformas – „Paskutinė diena” buvo prieinamas per „MUBI”, o keli dokumentiniai filmai – per „Netflix”.
Jei norite būti kurse naujausių premjerų, verta sekti Lietuvos kino centrą, atskirus režisierius socialiniuose tinkluose ir festivalių programas. „Kino pavasaris”, „Scanorama”, „Nepatogus kinas” – visi šie festivaliai pirmi pristato naujausius lietuviškus filmus.
Beje, nemažai lietuviškų filmų dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose dar prieš pasirodydami Lietuvoje. Jei sekate Berlyno, Venecijos ar Kanų festivalių programas, galite aptikti lietuviškų kūrinių net ten.
Ką žada ateitis ir kodėl verta džiaugtis?
Žvelgiant į lietuviško kino ateitį, norisi būti optimistu. Turime vis daugiau jaunų, talentingų režisierių, kurie mokėsi geriausiosiose pasaulio mokyklose ir grįžo su naujomis idėjomis. Turime puikius aktorius, kurie nebijo iššūkių ir sudėtingų vaidmenų. Turime operatorius, kurių darbai gali konkuruoti su bet kokia pasauline produkcija.
Finansavimo situacija, nors ir ne ideali, palaipsniui gerėja. Lietuvos kino centras palaiko ne tik komercinius, bet ir meninius projektus. Tarptautinės produkcinės galimybės leidžia kurti ambicingesnius filmus. O svarbiausia – žiūrovai grįžta į lietuvišką kiną.
Artimiausiuose planuose – keletas labai įdomių projektų. Ruošiamas filmas apie Vincą Kudirką, nauja Šarūno Barto drama, keletas jaunų režisierių debiutų. Dokumentikos srityje taip pat vyksta įdomūs procesai – vis daugiau kūrėjų pasirenka hibridines formas, maišydami dokumentiką su vaidyba.
Lietuviškas kinas nebėra tas, kokį prisimenate prieš dešimtmetį. Jis nebėra tik „patriotinis pasirinkimas” ar „pareiga”. Tai tikras, gyvas, įdomus kinas, kuris gali sudominti, sujaudinti, prajuokinti. Tai kinas, kurio nevalia praleisti. Taigi kitą kartą rinkdamiesi, ką žiūrėti savaitgalį, nepraeikite pro lietuvišką filmą – tikėtina, kad būsite maloniai nustebinti. O jei jau seniai nesimatėte lietuviško filmo – tai puiki proga sugrįžti ir atrasti, kiek daug pasikeitė.