Kai sostinė virsta kino meka
Kiekvieną pavasarį Vilnius tampa tikru kino maniakų rojumi. Gatvėse pasimaišo įvairių tautybių žmonės, kavinėse girdisi diskusijos apie naujausius autorinio kino šedevrus, o kino teatrų fojė tvyro ta ypatinga įtampa, kurią jauti prieš kažką tikrai svarbaus. Vilniaus tarptautinis kino festivalis – tai ne tik filmų peržiūros, bet ir visas kultūrinis reiškinys, kuris jau daugiau nei du dešimtmečius formuoja Lietuvos kino kultūrą ir auklėja naują žiūrovų kartą.
Festivalis, kuris prasidėjo kaip gana kuklus renginys, šiandien yra vienas svarbiausių kultūros įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Čia susirenka kino profesionalai, kritikai, studentai ir paprasti kino mėgėjai, norintys pamatyti tai, ko tikrai nepamatysi įprastose kino salėse. Ir tai yra pagrindinis festivalio žavesys – jis atneša tai, kas kitoniška, provokuojanti, verčianti mąstyti.
Ką iš tiesų reiškia „tarptautinis”
Kai girdime žodį „tarptautinis”, dažnai įsivaizduojame kažką didingo ir nepasiekiamo. Tačiau Vilniaus kino festivalis šį terminą interpretuoja labai konkrečiai ir apčiuopiamai. Čia galima per vieną savaitę apkeliauti visą pasaulį – nuo Japonijos iki Argentinos, nuo Irano iki Islandijos. Programoje kasmet atsiduria filmai iš 50-60 šalių, ir tai nėra tik skaičių žongliravimas.
Festivalis turi kelias pagrindines programas, kurios leidžia žiūrovui susiorientuoti tame milžiniškame kino pasiūlyme. Pagrindinė konkursinė programa paprastai pristato apie 12-15 filmų, kurie varžosi dėl prestižinio Aukso Kristupo apdovanojimo. Tai dažniausiai naujausi režisierių darbai, kurie dar nespėjo pasiekti plataus ekrano, o kartais net ir festivalių ratą tik pradeda.
Yra ir dokumentinių filmų programa, kuri pastaraisiais metais tapo ypač stipri. Dokumentika šiandien išgyvena tikrą renesansą – tai nebėra nuobodūs edukaciniai filmai, o tikros kino istorijos, kurios kartais pranoksta bet kokią fikciją. Festivalis tai puikiai supranta ir skiria dokumentikai didelį dėmesį.
Kaip nepasiklysti programoje
Pirmą kartą atėjus į festivalį, galima tiesiog pasimesti tame filmų gausume. Programa paprastai apima 100-150 filmų, ir fiziškai neįmanoma visko pamatyti. Todėl verta turėti strategiją. Patyrę festivalio lankytojai pataria pradėti nuo katalogo studijavimo bent savaitę prieš renginį. Taip, skamba kaip namų darbai, bet tikrai apsimoka.
Pirmiausia reikėtų apsispręsti, kas jums įdomiau – fikcija ar dokumentika, europietiškos istorijos ar egzotiškesni pasakojimai iš tolimų šalių. Jei esate naujokas, geriausia pradėti nuo filmų, kurie jau yra gavę apdovanojimus kituose festivaliuose – Kanuose, Berlyne ar Venecijoje. Tai savotiškas kokybės ženklas, nors, žinoma, ne garantija, kad filmas jums patiks.
Verta atkreipti dėmesį ir į retrospektyvas – festivalis kasmet pristato kokio nors svarbaus režisieriaus ar kino šalies kūrybą. Tai puiki proga pamatyti ant didelio ekrano klasiką arba atrasti visiškai naują sau kino tradiciją. Be to, retrospektyvos paprastai lydi susitikimai su kino ekspertais, kurie padeda geriau suprasti kontekstą.
Bilietų medžioklė ir praktiniai patarimai
Bilietus į populiariausius seansus reikia pirkti iš anksto – tai aukso taisyklė. Festivalis paprastai pradeda bilietų pardavimą maždaug prieš savaitę iki renginio, ir kai kurie seansai išsigrobstomi per kelias valandas. Ypač tai pasakytina apie vakarinės programos filmus ir uždarymo seansą.
Yra keletas bilietų tipų: vienkartiniai, dieniniai ir festivalio pasai. Jei planuojate žiūrėti daug filmų, festivalio pasas tikrai apsimoka – jis leidžia lankyti visus seansus be apribojimų ir dar suteikia prioritetą prie įėjimo. Tiesa, kainuoja jis nemažai, bet tikri kino entuziastai sako, kad tai geriausia investicija į kultūrą per visus metus.
Dar vienas patarimas – ateikite į kino teatrą bent 15 minučių prieš seansą. Festivalis garsėja tuo, kad pradeda griežtai laiku, ir pavėlavusius įleidžia tik pertraukos metu arba visai neįleidžia. Be to, populiariausiuose seansuose būna eilės, ir norint gauti gerą vietą, verta būti anksčiau.
Ne tik filmai – festivalio atmosfera
Vienas įdomiausių festivalio aspektų – tai žmonės, kuriuos čia sutinki. Kino teatrų fojė virsta savotišku socialinio tinklo analogu gyvenime. Čia susidraugauji su nepažįstamaisiais, diskutuoji apie ką tik matytą filmą, keikiesi arba žaviesi. Po seansų dažnai vyksta Q&A sesijos su režisieriais, ir tai tikrai verta patirtis – galima užduoti klausimus tiesiogiai kūrėjams, išgirsti užkulisių istorijas.
Festivalis taip pat organizuoja įvairius šalutinius renginius – kino industrijos konferencijas, masterclass’us, vakarėlius. Jei studijuojate kino menus ar tiesiog svajojate apie karjerą šioje srityje, tai puiki proga užmegzti kontaktų ir pasimokti iš profesionalų. Industrijos renginiai paprastai reikalauja atskiros registracijos, bet dažnai būna nemokama arba labai prieinamos kainos studentams.
Aplink festivalį susiformuoja ir neformalus kultūrinis gyvenimas. Kai kurie barai ir kavinės Vilniaus centre tampa neoficialiomis festivalio būstinėmis, kur kino bendruomenė renkasi po seansų. Tai puiki vieta ne tik gerti alų, bet ir išgirsti įdomių įžvalgų apie filmus, kuriuos dar tik planuojate žiūrėti.
Lietuviškasis akcentas
Nors festivalis yra tarptautinis, lietuviškam kinui jis taip pat skiria nemažai dėmesio. Paprastai būna atskira Lietuvos filmų programa, kur pristatomi naujausi vietinių režisierių darbai. Tai svarbu ne tik patriotiniais sumetimais – Lietuvos kinas pastaraisiais metais tikrai turi kuo pasigirti.
Lietuviški filmai festivaliuose užsienyje renka apdovanojimus, o kai kurie režisieriai jau tapo atpažįstami tarptautinėje arenoje. Festivalis Vilniuje dažnai būna pirmoji vieta, kur galima pamatyti šiuos filmus prieš jiems išeinant į platųjį ekraną. Be to, čia galima susitikti su kūrėjais, kurie paprastai būna labai prieinami ir mielai bendrauja su žiūrovais.
Verta paminėti ir tai, kad festivalis aktyviai palaiko jaunuosius lietuvių kūrėjus. Yra specialios programos trumpametražiams, debiutiniams filmams, studentų darbams. Tai svarbi platforma, kuri padeda naujai kartai įsitvirtinti ir gauti pripažinimą.
Kodėl verta išlįsti iš Netflix burbulo
Gyvename laikais, kai bet kokį filmą galima pasižiūrėti namuose, ant sofos, su pica ir katinu. Tai patogu, bet festivalis siūlo ką nors visiškai kitokio. Pirma, didelis ekranas ir profesionali garso sistema – tai tikrai ne tas pats, kas nešiojamasis kompiuteris. Kai kurie filmai tiesiog sukurti dideliam ekranui, ir tik taip juos žiūrint galima suprasti režisieriaus viziją.
Antra, kolektyvinė patirtis. Žiūrėti filmą su šimtais kitų žmonių, jausti jų reakcijas, girdėti juoką ar tylą salėje – tai kažkas, ko negausi namuose. Kinas iš esmės yra socialus menas, ir festivalis tai primena geriausiu būdu.
Trečia, festivalis išplečia akiratį. Netflix algoritmas siūlo tai, kas tau patinka, bet festivalis gali parodyti tai, apie ką net nežinojai, kad gali patikti. Čia gali atrasti naują mėgstamą režisierių, naują kino tradiciją, naują būdą pasakoti istorijas.
Kai festivalis baigiasi, bet kinas lieka
Festivalis trunka vos savaitę ar dvi, bet jo poveikis jaučiamas daug ilgiau. Daugelis festivalyje rodytų filmų vėliau pasiekia Lietuvos kino teatrus, tik jau su platesnės auditorijos dėmesiu. Festivalis tarsi atlieka kuratorių vaidmenį, parodydamas, į ką verta atkreipti dėmesį.
Be to, festivalis auklėja žiūrovus. Žmonės, kurie reguliariai lanko festivalį, pamažu išmoksta skaityti sudėtingesnius kino tekstus, suprasti subtilesnius niuansus, vertinti ne tik siužetą, bet ir formą. Tai savotiškas kino raštingumo kursas, tik daug įdomesnis nei bet kokia paskaita.
Vilniaus tarptautinis kino festivalis – tai ne tik renginys, bet ir bendruomenė, tradicija, kultūrinis reiškinys, kuris formuoja miesto identitetą. Kiekvieną pavasarį jis primena, kad kinas gali būti daugiau nei pramoga – jis gali būti menas, diskusija, atradimai. Ir nors po festivalio grįžtame į kasdienybę, kažkas iš tos kino magijos lieka su mumis iki kito pavasario. Gal todėl ir verta bent kartą gyvenime išbandyti – užsiregistruoti, nusipirkti bilietą ir pasinerti į tą ypatingą festivalio atmosferą. Kas žino, gal tapsite vienu iš tų žmonių, kurie jau dabar žymi kalendoriuje kitų metų datas ir planuoja, kuriuos filmus žiūrės.