Kas vyksta dramos teatrų scenose šiandien?
Dramos teatras Lietuvoje gyvena savo gyvenimą – kartais triukšmingą, kartais tylų, bet tikrai ne nuobodų. Jei manote, kad teatras tai kažkas iš praeities, kur reikia sėdėti tyliai ir galvoti apie gyvenimo prasmę, turiu jus nustebinti. Šiuolaikinis dramos teatras yra kaip gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi, provokuoja ir verčia kalbėti ne tik kultūros kritikus, bet ir paprastus žmones, kurie kartais net neplanavo eiti į spektaklį, bet draugas įkalbėjo.
Paskutiniais mėnesiais dramos teatruose vyksta tikras renesansas. Nauji režisieriai, drąsios interpretacijos, netikėti aktorių pasirinkimai – viskas maišosi į vieną spalvingą kokteilį. Ir žinote kas įdomiausia? Žmonės į teatrus eina. Taip, taip, net jaunimas, kuris tariamai tik į telefonus žiūri. Bilietai į kai kuriuos spektaklius išgraibstomi greičiau nei į populiariausių atlikėjų koncertus.
Nauji veidai scenoje ir už jos
Vienas didžiausių šių metų pokyčių – tai naujų režisierių antplūdis. Ir ne bet kokių, o tokių, kurie nebijo eksperimentuoti. Pavyzdžiui, Nacionaliniame dramos teatre pasirodė keli spektakliai, kurie sukėlė tikrą audrą socialiniuose tinkluose. Vieni žmonės rašė, kad tai genialumas, kiti – kad tai visiškas nesusipratimas. Bet ar ne apie tai ir yra menas? Kad priverčia kalbėti, diskutuoti, nesutikti?
Jaunų režisierių drąsa ypač matoma renkantis temas. Nebėra tabu temų – kalbama apie psichikos sveikatą, santykių smurtą, visuomenės spaudimą, netgi politiką. Ir tai daroma ne per pirštą, ne atsargiai, o tiesiai į akis. Kartais net per daug tiesiai, jei klausytume kai kurių kritikų. Bet argi ne geriau, kad teatras yra gyvas ir drąsus, nei miręs ir saugus?
Aktorių kartos taip pat keičiasi. Matome, kaip jauni talentai, ką tik baigę akademiją, iškart gauna rimtus vaidmenis. Ir ne todėl, kad trūktų patyrimo turinčių aktorių, o todėl, kad jie atneša kažką naujo, autentiško. Jie žino, kaip kalba jų kartos žmonės, kaip jie juda, ką jaučia. Tai suteikia spektakliams tokio tikrumo, kurio neįmanoma pasiekti vien technika.
Repertuaras, kuris stebina
Jei pažvelgtume į šio sezono repertuarus įvairiuose Lietuvos dramos teatruose, pamatytume įdomią tendenciją – klasika ir šiuolaikinės pjesės gyvena drauge, ir visai neblogai sutaria. Čechovas vis dar populiarus, bet šalia jo pamatysite ir visai šviežių, kartais net praėjusiais metais parašytų kūrinių inscenizacijas.
Vilniaus mažasis teatras, pavyzdžiui, pastatė spektaklį pagal šiuolaikinio lietuvių dramaturgo tekstą, kuris kalba apie emigraciją. Ne apie tą seną gerą emigraciją, o apie dabartinę, kai žmonės važiuoja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl gyvenimo kokybės, vertybių, galimybių. Spektaklis sulaukė neįtikėtino susidomėjimo – žmonės atpažino save, savo draugus, savo šeimas. Tai ir yra geriausias įrodymas, kad teatras gali būti aktualus.
Kauno dramos teatras pasirinko kitą kelią – jie paėmė klasikinį kūrinį ir perpasakojo jį šiuolaikine kalba, šiuolaikinėje erdvėje. Ir veikia! Žmonės, kurie niekada neskaitė originalo, dabar supranta, apie ką ten buvo kalbama. O tie, kurie skaitė, mato visai naują perspektyvą.
Technologijos keičia žaidimo taisykles
Negalime nepaminėti technologijų įtakos teatrui. Ir ne, tai nereiškia, kad dabar visi spektakliai vyksta su hologramomis ir virtualios realybės akiniais (nors ir tokių eksperimentų būta). Bet technologijos tikrai keičia tai, kaip spektakliai kuriami ir kaip žiūrovai juos patiria.
Projektoriai, sudėtinga šviesos technika, garsas, kuris juda erdvėje – visa tai dabar yra standartinė daugelio spektaklių dalis. Ir tai nėra tik gražūs efektai. Tai realūs pasakojimo įrankiai, kurie padeda perteikti emocijas, sukurti atmosferą, pabrėžti svarbias akimirkas. Kai kuriuose spektakliuose technologijos tampa beveik dar vienu veikėju.
Pandemiją paminėsiu tik todėl, kad ji tikrai paliko pėdsaką. Daugelis teatrų išmoko transliuoti spektaklius internetu. Ir nors niekas nesakys, kad tai pakeičia gyvą patirtį, bet tai atvėrė teatrą tiems, kurie negali fiziškai atvykti – gyvena toli, turi judėjimo problemų, prižiūri mažus vaikus. Kai kurie teatrai ir toliau siūlo tokią galimybę, ir tai puiku.
Skandalai ir diskusijos – teatrui reikalingas oras
Kur teatras, ten ir skandalai. Ir tai visai normalu. Jei visi spektakliai būtų malonūs ir patogūs, teatras būtų miręs. Šiais metais turėjome keletą garsių atvejų, kai spektakliai sukėlė tikrą audrą.
Vienas spektaklis buvo kritikuojamas už tai, kad per daug provokuojantis. Kitas – kad per daug politiškas. Trečias – kad per daug vulgarūs. Bet ar žinote, kas įdomu? Visi tie spektakliai buvo išparduoti. Žmonės nori matyti tai, kas sukelia emocijas, net jei tos emocijos ne visada malonios.
Diskusijos po spektaklių tapo beveik norma. Daugelis teatrų organizuoja susitikimus su kūrėjais, kur žiūrovai gali paklausti, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia interpretacija, ką režisierius norėjo pasakyti. Ir tai fantastiška, nes teatras tampa ne tik pramoga, bet ir dialogu. Žiūrovas nėra pasyvus stebėtojas, jis tampa proceso dalimi.
Kaip teatrai pritraukia naują auditoriją
Teatrai suprato, kad negali tiesiog sėdėti ir laukti, kol žmonės patys ateis. Reikia eiti pas juos. Ir tai daro labai įdomiais būdais. Socialiniai tinklai dabar pilni teatro turinio – ne tik reklamų, bet ir užkulisių, repeticijų fragmentų, pokalbių su aktoriais. Tai humanizuoja teatrą, daro jį prieinamesnį.
Kai kurie teatrai organizuoja specialius renginius jaunimui – su nuolaidomis, su neformalia atmosfera, kartais net su galimybe po spektaklio pasilikti ir pasikalbėti prie vyno taurės. Tai veikia. Jaunimas ateina, pamato, kad teatras nėra kažkas senoviška ir nuobodu, ir grįžta vėl.
Edukacinės programos taip pat plečiasi. Teatrai bendradarbiauja su mokyklomis, organizuoja ekskursijas, pasakoja apie teatro istoriją ir šiuolaikinę praktiką. Vaikai, kurie dabar mato, kaip kuriamas spektaklis, vėliau taps žiūrovais. Tai investicija į ateitį.
Dar viena įdomi tendencija – spektakliai netradicinėse erdvėse. Teatras išeina iš savo pastatų ir vyksta į gamyklų halės, parkus, net apleistus pastatus. Tai sukuria visai kitokią patirtį – žiūrovas jaučiasi esąs ne tik stebėtojas, bet ir tyrinėtojas, atradėjas.
Finansinė realybė ir kūrybinės ambicijos
Kalbėti apie teatrą ir nepaminėti pinigų būtų naivu. Teatrai gyvena iš valstybės subsidijų, bilietų pardavimo, rėmėjų paramos. Ir tai nėra lengva. Kiekvienas spektaklis kainuoja – scenografija, kostiumai, aktorių atlyginimai, techninis personalas. Dideli teatrai turi didesnius biudžetus, bet ir didesnes išlaidas. Maži teatrai turi mažiau pinigų, bet ir daugiau laisvės eksperimentuoti.
Šiais metais matėme keletą atvejų, kai teatrai ieškojo netradicinių finansavimo šaltinių. Crowdfunding’as, pavyzdžiui, tapo realybe – kai kurie spektakliai buvo iš dalies finansuojami per platformas, kur žmonės galėjo paremti projektą ir gauti įvairių privilegijų – nuo padėkos titruose iki galimybės dalyvauti repeticijoje.
Rėmėjai taip pat keičia savo požiūrį. Dabar jie supranta, kad parama teatrui nėra tik labdara, bet ir investicija į kultūrą, į visuomenės švietimą, į miesto ar regiono įvaizdį. Teatras, kuris stato įdomius spektaklius, pritraukia turistus, kuria darbo vietas, skatina diskusijas.
Ką verta pamatyti ir kaip nepasiklysti teatro pasaulyje
Jei po viso šito teksto pagalvojote, kad galbūt verta nueiti į teatrą, turiu keletą patarimų. Pirma, nebijokite eksperimentuoti. Jei niekada nebuvote teatre arba buvote seniai, nepradėkite nuo kažko labai avangardinio. Pasirinkite spektaklį, kurio tema jums įdomi. Mėgstate detektyvus? Ieškokite tokio spektaklio. Domitės santykiais? Yra daugybė psichologinių dramų.
Antra, skaitykite apžvalgas, bet nepasitikėkite jomis aklai. Kritikai turi savo skonį, kuris gali nesutapti su jūsų. Geriau paskaitykite kelias skirtingas nuomones ir susidarysite bendrą vaizdą. Dar geriau – pasiklauskite draugų, kurie jau matė.
Trečia, nebijokite mažų teatrų. Dažnai būtent ten vyksta įdomiausi eksperimentai. Taip, gali būti, kad scenografija bus kukli, bet istorija ir aktorių žaismas gali būti neįtikėtini. Be to, mažuose teatruose dažnai jaučiasi artimesnė atmosfera – aktoriai beveik šalia, jautiesi esąs įvykių dalimi.
Ketvirta, jei spektaklis jums nepatiko, tai normalu. Ne kiekvienas spektaklis yra kiekvienam. Bet nepameskite vilties dėl viso teatro. Tiesiog kitą kartą pasirinkite ką nors kitokio. Teatras toks įvairus, kad tikrai rasite tai, kas jums patiks.
Penkta, jei turite galimybę, eikite į diskusijas po spektaklių. Ten sužinosite daug įdomaus apie kūrybinį procesą, suprasite, kodėl buvo priimti tam tikri sprendimai. Kartais tai visiškai pakeičia spektaklio suvokimą.
Teatras, kuris gyvena čia ir dabar
Dramos teatras Lietuvoje šiandien yra gyvas, kvėpuojantis, kartais triukšmaujantis organizmas. Jis nebėra tik kultūros šventovė, kur reikia elgtis pagal griežtas taisykles. Tai erdvė eksperimentams, diskusijoms, emocijoms. Čia galima juoktis, verkti, pykti, mąstyti. Ir svarbiausia – čia galima būti žmogumi tarp žmonių.
Naujienos iš teatro pasaulio rodo, kad ši meno forma ne tik išgyvena, bet ir klesti. Nauji režisieriai atneša šviežių idėjų, jauni aktoriai – autentiškumo, technologijos – naujų galimybių. Repertuaras darosi įvairesnis, auditorija – platesnė. Teatras išeina iš savo bokštų ir eina pas žmones – į netradicines erdves, į socialinę mediją, į viešas diskusijas.
Taip, yra iššūkių – finansinių, organizacinių, kūrybinių. Bet būtent tie iššūkiai ir verčia teatrą judėti į priekį, ieškoti naujų sprendimų, nebijoti rizikuoti. Ir kol teatras rizikuoja, kol jis provokuoja ir kelia klausimus, jis bus gyvas ir reikalingas. Nes visuomenei, kuri nustoja klausti klausimų ir ieškoti atsakymų, gresia daug didesnis pavojus nei bet koks nesėkmingas spektaklis.