Kai vienas ant scenos vertas dešimties
Monodrama – tai teatro forma, kuri daugeliui atrodo kaip ekstremalus sportas scenoje. Įsivaizduokite: jūs vienas, šviesos, publika ir jokios galimybės pasislėpti už kito aktoriaus nugaros, kai užmirštate tekstą. Monodramos aktoriai yra tarsi teatro pasaulio vieniši vilkai, kurie savo kūnu, balsu ir emocijomis sugeba papasakoti visą istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Tai ne tik profesija – tai gyvenimo būdas, reikalaujantis neįtikėtinos drąsos ir atsidavimo.
Lietuvoje monodrama niekada nebuvo masinė teatro forma, bet tie, kurie ja užsiima, dažnai tampa legendomis. Prisiminkime Donatą Banioniį, kuris savo monospektakliuose sugebėdavo magnetizuoti publiką taip, kad salėje būtų girdėti net musės zvimbimas. Arba Elzbietą Latėnaitę, kuri viena scenoje kuria tokius emocinius pietus, kad žiūrovai nežino, ar juoktis, ar verkti. Šie žmonės įrodo, kad kartais vienas aktorius gali pasakyti daugiau nei visa trupė.
Kas slepiasi už vienatvės scenoje
Monodramos aktorius – tai ne tiesiog žmogus, kuris mokėjo ilgą tekstą. Tai daugiafunkcis menininkas, kuris vienu metu turi būti ir pasakotojas, ir personažas, o kartais ir keletas personažų. Jie dirba be tinklo, be draugų, kurie galėtų išgelbėti, jei kas nors nutiktų. Jei įprastas aktorius gali atsiremti į partnerį scenoje, tai monodramos atlikėjas remiasi tik į save patį.
Techniškai tai reiškia, kad toks aktorius turi turėti fenomenalią atmintį. Mes kalbame ne apie penkių minučių monologą – dažnai tai yra 60-90 minučių spektaklis be pertraukos. Bandykite patys namuose papasakoti bet kokią istoriją pusantros valandos be sustojimo, ir suprasite, kokia tai užduotis. O dar reikia ne tiesiog sakyti žodžius – reikia juos gyventi, jausti, perduoti publikai taip, kad ji patikėtų kiekvienu jusu judesiu.
Fizinė ištvermė čia taip pat ne paskutinėje vietoje. Kai scenoje esi vienas, negali sau leisti net akimirksnio atsipalaidavimo. Kiekviena akimirka turi būti užpildyta prasmės, energijos, tikslo. Tai kaip bėgti maratoną, tik vietoj bėgimo tu kalbi, judiesi, transformuojiesi ir dar stengiesi atrodyti, kad tau viskas lengva.
Kai personažų legionas gyvena viename kūne
Vienas įdomiausių monodramos aspektų – gebėjimas transformuotis. Geras monodramos aktorius gali per sekundę tapti senuku, paskui jauna mergina, tada šunimi (taip, ir tai pasitaiko), o po to vėl grįžti į pasakotoją. Tai tarsi turėti viduje visą teatro trupę, kurią gali iškviesti pagal poreikį.
Robertas Lenartavičius, pavyzdžiui, savo spektaklyje „Žmogus-dėžė” sukūrė tokį personažų kaleidoskopą, kad žiūrovai kartais užmiršdavo, jog scenoje tik vienas aktorius. Jo gebėjimas per balsą, laikyseną ir net kvėpavimą sukurti visiškai skirtingus charakterius yra tikras menas. Tai ne tiesiog balsų keitimas – tai giluminė psichologinė transformacija, kuri vyksta akimirksniu.
Tokiam darbui reikia ne tik technikos, bet ir neįtikėtinos stebėjimo galios. Monodramos aktoriai dažnai yra puikūs žmonių stebėtojai – jie sugeba pastebėti smulkiausias detales, kaip žmonės juda, kalba, kvėpuoja, kai jaučia tam tikras emocijas. Paskui visa tai tampa jų arsenalo dalimi, kurią jie gali panaudoti kurdami personažus.
Repeticijų kambarys kaip vienatvės laboratorija
Jei manote, kad repetuoti su partneriais yra sunku, pamėginkite repetuoti vieni. Monodramos aktoriai dažnai dirba su režisieriumi, bet didelę laiko dalį praleidžia vieni su savo tekstu, savo kūnu ir savo minčių chaosą. Tai gali būti ir laisvinanti, ir bauginanti patirtis.
Daugelis monodramos atlikėjų pasakoja, kad repeticijų procesas primena meditaciją arba net terapiją. Tu esi priverstas susidurti su savimi, su savo baimėmis, su savo ribomis. Nėra kur bėgti, nėra už ko pasislėpti. Jei scena neveikia, tai tavo problema. Jei emocija neateina, tai tavo darbas ją atrasti. Tai gali būti išsekinantis procesas, bet kartu ir neįtikėtinai apdovanojantis.
Kai kurie aktoriai naudoja veidrodžius, kiti filmuoja save, treti tiesiog vaikšto po kambarį ir kalba su siena. Kiekvienas randa savo metodą, kaip paversti tuščią erdvę gyvu pasauliu. Ir kai tai pavyksta, kai tu jau žinai kiekvieną teksto niuansą, kiekvieną emocijos vingį, kiekvieną pauzės reikšmę – tada prasideda tikrasis darbas: kaip tai padaryti šviežia ir gyva kiekvieną kartą.
Publika kaip neregimas partneris
Štai kur monodrama skiriasi nuo bet kokios kitos teatro formos – santykis su publika čia yra visiškai kitoks. Kai scenoje esi vienas, publika tampa tavo partneriu. Ne pasyviu stebėtoju, o aktyvia spektaklio dalimi. Jų juokas, jų tyla, jų kvėpavimas – visa tai veikia tavo pasirodymą.
Geri monodramos aktoriai tai jaučia kaip šeštą pojūtį. Jie gali skaityti publikos nuotaiką ir subtiliai koreguoti savo pasirodymą. Jei jaučia, kad žiūrovai nutolsta, gali pagreitinti tempą arba įnešti netikėtumo. Jei jaučia, kad publika yra visiška jų rankose, gali sau leisti ilgesnes pauzes, gilesnius emocijų momentus. Tai tarsi džiazo improvizacija – yra pagrindinė melodija, bet kaip ją grosi, priklauso nuo momento.
Vienas Lietuvos monodramos veteranų kartą pasakė, kad kiekvienas spektaklis yra skirtingas, nes kiekviena publika yra skirtinga. Tai, kas veikė vakar, gali neveikti šiandien. Ir tai yra gražu – kiekvienas pasirodymas tampa unikalia patirtimi, kuri niekada nepasikartos. Tai gyvas menas gryniausią forma.
Kai scena tampa asmenine išpažintimi
Daug monodramos spektaklių yra autobiografiniai arba giliai asmeniniai. Kai esi vienas scenoje, sunku nesukurti kažko, kas liečia tavo paties gyvenimą, tavo patirtis, tavo skausmą ar džiaugsmą. Gal todėl monodrama dažnai yra tokia intensyvi – ji ateina iš tikros vietos, ne iš vaidybos technikos vadovėlio.
Saulė Degutytė savo monospektaklyje „Laikas eina per mane” taip atvirą padarė savo pačios gyvenimo istoriją, kad žiūrovai jautėsi tarsi būtų pakviesti į labai asmenišką pokalbį. Ne kaip stebėtojai, o kaip draugai, kuriems pasakoji savo didžiausias paslaptis. Tokia drąsa yra reta, bet būtent ji daro monodramą tokią galingą.
Žinoma, ne visi monodramos spektakliai yra autobiografiniai. Bet net kai aktorius vaidina visiškai išgalvotą personažą, jis vis tiek įdeda daug savęs. Turi – kitaip neišeina. Kai esi vienas scenoje pusantros valandos, negali vaidinti. Turi būti. Ir ta būtis visada atskleidžia kažką apie patį atlikėją, net jei jis to nenori.
Techniniai iššūkiai ir sprendimai
Kalbant apie praktinius dalykus, monodrama kelia unikalių techninių iššūkių. Scenografija čia turi būti labai apgalvota – ji negali būti nei per daug, nei per mažai. Per daug detalių gali atitraukti dėmesį nuo aktoriaus, per mažai – spektaklis gali atrodyti tuščias. Dažnai monodramos naudoja minimalią scenografiją, kur kiekvienas objektas turi daugybę funkcijų.
Apšvietimas taip pat yra kritinis elementas. Kai scenoje vienas žmogus, šviesa tampa beveik kitu personažu. Ji gali sukurti nuotaiką, padalinti erdvę, pabrėžti emocijas. Geras apšvietimo dizaineris monodramoje yra ne mažiau svarbus už patį aktorių. Jie dirba išvien kurdami vizualinę spektaklio kalbą.
Garso dizainas – dar viena sritis, kur monodrama gali būti labai kūrybiška. Kai nėra kitų aktorių, garsas gali užpildyti erdvę, sukurti kontekstą, net tapti dialogo partneriu. Kai kurie monodramos spektakliai naudoja sudėtingas garso partitūras, kiti – visišką tylą. Abi strategijos gali būti vienodai efektyvios, jei jos tarnauja istorijai.
Monodrama kaip gyvenimo mokykla
Kalbant su monodramos aktoriais, dažnai išgirsti, kad ši patirtis juos pakeitė ne tik kaip menininkus, bet ir kaip žmones. Kai turi stovėti vienas prieš šimtus žmonių ir būti visiškai autentiškas, tai kažką daro su tavo ego, su tavo baimėmis, su tavo supratimu, kas tu esi.
Daugelis sako, kad monodrama išmokė juos pasitikėti savimi. Ne vaidybos prasme – bet gilioje, egzistencinėje prasme. Kai žinai, kad gali išlaikyti publiką vien savo buvimu, savo istorija, savo tiesa, tai suteikia tokio pasitikėjimo, kuris persikelia ir į kasdienį gyvenimą. Tai tarsi terapija, už kurią dar ir moka.
Kitas dažnas motyvas – monodrama išmokė klausytis tylos. Mes gyvename pasaulyje, kuris nuolat triukšmauja, kur tyla yra nepatogi. Bet scenoje, kai esi vienas, tu išmoksti, kad tyla gali būti galingesnė už žodžius. Pauze gali pasakyti daugiau nei monologas. Ir tas gebėjimas būti su tyla, su savimi, su momentu – tai dovana, kurią monodrama duoda.
Taip pat daugelis monodramos atlikėjų kalba apie atsakomybės jausmą. Kai spektaklio sėkmė priklauso tik nuo tavęs, tu negali kaltinti nieko kito. Tai gali būti bauginantis, bet kartu ir laisvinantis suvokimas. Tu esi savo spektaklio šeimininkas, savo istorijos pasakotojas, savo meno kūrėjas. Ir jei kas nors nepavyksta, tai tavo pamoka. Jei pavyksta – tai tavo pergalė.
Kai vienatvė tampa stiprybe
Grįžtant prie pradžios – monodrama nėra visiems. Ji reikalauja specifinio charakterio, specifinių gebėjimų, specifinės drąsos. Bet tie, kurie ja užsiima, dažnai sako, kad negali įsivaizduoti darančių ką nors kita. Nes monodrama duoda kažką, ko negali duoti joks kitas teatro žanras – absoliučią laisvę būti savimi scenoje.
Lietuvos monodramos scena, nors ir nedidelė, yra labai gyva. Kiekvienais metais atsiranda naujų spektaklių, naujų atlikėjų, naujų istorijų. Ir kiekviena iš jų primena, kad kartais vienas žmogus gali pasakyti daugiau nei visa armija. Kad asmeninė istorija gali būti universali. Kad vienatvė scenoje gali tapti giliausiu ryšiu su publika.
Jei dar niekada nematėte monodramos spektaklio – rekomenduoju. Tai visiškai kitokia patirtis nei įprastas teatras. Čia nėra kur pasislėpti – nei aktoriui, nei žiūrovui. Tai tiesioginė, nuoga, atvira komunikacija. Ir būtent dėl to ji yra tokia galinga. Monodrama primena, kad teatro esmė nėra dekoracijos, kostiumai ar efektai. Teatro esmė – žmogus, pasakojantis istoriją. Ir kai tas žmogus yra geras, nieko daugiau ir nereikia.