Kai menas susitinka su gamta
Europos centre, tarp Lietuvos miškų ir laukų, slypi vieta, kuri verčia sustoti ir pagalvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu. Skulptūrų parkas Europos – tai ne tiesiog muziejus po atviru dangumi, o savotiškas tiltas tarp žmogaus kūrybos ir gamtos grožio. Įsikūręs vos keliolika kilometrų nuo Vilniaus, šis parkas tapo vienu iš tų objektų, apie kuriuos užsieniečiai kalba su nuostaba, o vietiniai dažnai net nežino, kokį lobį turi savo kieme.
Viskas prasidėjo 1991 metais, kai skulptorius Gintaras Karosas nusprendė sukurti vietą, kur menas galėtų laisvai kvėpuoti. Ne galerijos sienos, ne muziejaus salės – tiesiog gamta, erdvė ir kūryba. Per tris dešimtmečius čia susikaupė daugiau nei šimtas skulptūrų iš beveik trisdešimties pasaulio šalių. Kai vaikštai po šį 55 hektarų plotą, supranti, kad čia kiekvienas posūkis slepia naują istoriją, kiekvieną kalvelė – netikėtą atradimą.
Kas gi čia tokio ypatingo?
Pirmiausia – mastelis. Kai kurios skulptūros tokios didžiulės, kad jas matyti galima net iš tolimos kelio atkarpos. Pavyzdžiui, Dennis Oppenheim kūrinys „Gėlių šulinys” – apversta gėlių vaza, iš kurios tarsi fontanas veržiasi spalvoti žiedai. Arba Sol LeWitt „Dviguba neigiama piramidė” – geometrinis stebuklas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, iš kurios pusės į jį žiūri.
Bet ne tik dydis čia svarbu. Parko filosofija – leisti menui sąveikauti su aplinka. Skulptūros nėra tiesiog pastatytos ant žemės kaip paminklai. Jos įaugusios į kraštovaizdį, su juo šnekasi, kartais net ginčijasi. Žiemą vienos skulptūros atrodo visai kitaip nei vasarą. Rudenį, kai lapai krenta, atsiveria nauji vaizdai. Pavasarį, kai viskas žydi, kai kurie kūriniai tarsi atgyja iš naujo.
Kelionė per pasaulio meną
Vaikštant po parką, gali pajusti save keliautoju laike ir erdvėje. Štai amerikietiško minimalizmo pavyzdys, o už kelių minučių – japoniška estetika. Dar toliau – kažkas visai avangardinio iš Europos širdies. Tai tarsi pasaulio meno enciklopedija, tik gyvoji, kvėpuojanti, keičianti spalvas ir nuotaikas.
Vienas įdomiausių aspektų – kaip skirtingų kultūrų menininkai interpretuoja tą pačią temą: Europos centrą. Kai kurie kūrė abstrakčias kompozicijas, kiti – simbolines struktūras. Yra skulptūrų, kurios tiesiogiai kalba apie Europos vienybę, o yra tokių, kurios užduoda klausimus apie identitetą, ribas, priklausymą. Štai Magdalena Abakanowicz „Erdvė nežinomų augimo” – bronzinių figūrų grupė, kuri verčia susimąstyti apie žmogaus vietą pasaulyje.
Praktiniai patarimai lankytojams
Jei ruošiatės aplankyti šį parką, turiu keletą patarimų, kurie padės išgauti maksimumą iš vizito. Pirma – avalynė. Rimtai, tai svarbu. Parkas didelis, keliai ne visada asfaltuoti, kartais teks lipti į kalvas ar leistis į slėnius. Patogūs sportiniai batai – jūsų geriausi draugai.
Antra – laikas. Neplanuokite čia užbėgti pusvalandžiui. Normaliai apžiūrėti parką reikia bent trijų valandų, o jei norite viską pamatyti ramiai, skaitant aprašymus ir darydami nuotraukas – skirkit pusę dienos. Geriausia atvykti rytą, kai dar nėra daug žmonių ir šviesa puiki fotografijoms.
Trečia – maistas. Parke yra kavinė, bet ji ne visada veikia, ypač ne sezono metu. Pasiimkite užkandžių ir vandens. Yra puikių vietų piknikui – galite pailsėti ant žolės tarp skulptūrų ir pasijusti kaip meno kūrinio dalis.
Metų laikai ir jų kerai
Skulptūrų parkas gražus bet kuriuo metų laiku, bet kiekvienas sezonas turi savo žavesį. Pavasarį, kai viskas žaliuoja, parkas tarsi atgimsta. Skulptūros, kurios žiemą atrodė šaltos ir griežtos, dabar atrodo švelnesnės, priimančios. Paukščių čiulbesys, žiedų kvapas – visa tai sukuria ypatingą atmosferą.
Vasara – populiariausias laikas. Čia vyksta renginiai, koncertai, edukacinės programos. Tačiau būkite pasirengę, kad bus daug lankytojų. Jei norite ramybės, rinkitės darbo dienas arba ankstyvą rytą. Vasaros vakarai parke ypatingi – ilga šviesa, minkšti šešėliai, viskas įgauna beveik magiškų atspalvių.
Ruduo – mano asmeniškai mėgstamiausias laikas. Lapų spalvos, šiek tiek melancholiškas oras, mažiau žmonių. Skulptūros rudens fone atrodo tarsi senosios išminties saugotojos. Yra kažkas giliai poetiško vaikščioti po rudeninį parką, kai lapai braška po kojomis, o oras kvepėja drėgna žeme.
Žiema? Taip, parkas veikia ir žiemą, nors ne visi į tai tiki. Sniego pridengtų skulptūrų vaizdas – tai ką nors iš pasakos. Tik apsirenkite šiltai ir būkite atsargūs – keliai gali būti slidūs.
Edukacinė pusė ir šeimos
Parkas puikiai tinka šeimoms su vaikais, nors daugelis tėvų abejoja, ar vaikai nesusibos tarp „suaugusiųjų” meno. Iš tiesų, vaikams čia dažnai patinka labiau nei suaugusiems. Didžiulės skulptūros žadina vaizduotę – vaikai mato jose slibinus, kosmines laivus, paslaptingus rūmus. Parke galima laipioti (ne ant skulptūrų, žinoma), bėgioti, tyrinėti.
Yra specialios edukacinės programos vaikams ir moksleiviams. Ekskursijos pritaikytos skirtingam amžiui – nuo darželinukų iki abiturientų. Gidai moka paaiškinti sudėtingus meno dalykus paprasta kalba, be to akademinio snobizmo, kuris dažnai atstumiama nuo šiuolaikinio meno.
Dar vienas pliusas – parke galima liesti kai kurias skulptūras. Taip, tikrai! Ne visas, žinoma, bet kai kurios specialiai sukurtos taip, kad žmonės galėtų jas paliesti, pajusti tekstūrą, medžiagą. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokosi per pojūčius.
Už parko ribų
Jei jau atvykote į Europos parką, verta patyrinėti ir apylinkes. Netoliese yra Europos geografinis centras – simbolinis taškas, pažymėtas paminklu. Taip, diskusijų apie tai, ar tai tikrai centras, buvo daug, bet vis tiek įdomu ten nuvažiuoti ir pasijusti esant „Europos viduryje”.
Kelias į parką iš Vilniaus pats savaime gražus – važiuojate per kaimus, miškus, matote tikrąją Lietuvą, ne tik sostinės blizgesį. Jei turite laiko, sustokite kuriame nors kaimo kavinėje, paragaukite vietinių patiekalų. Tai pridės autentiškumo jūsų kelionei.
Grįžtant galima užsukti į Trakus – jie visai netoliese. Arba atvirkščiai – pirmiausia Trakai, paskui parkas. Taip išeina puiki dienos išvyka iš Vilniaus, kupina įspūdžių ir įvairovės.
Kai menas tampa patirtimi
Skulptūrų parkas Europos – tai ne vieta, kur tiesiog pažiūri ir eini toliau. Tai vieta, kur patirti. Kiekvienas apsilankymas gali būti skirtingas, nes jūs patys keičiatės, keičiasi metų laikai, keičiasi šviesa ir nuotaika. Kas vieną kartą atrodė nesuprantama, kitą kartą gali prabilti visai nauja kalba.
Čia galima atvykti vienam ir mąstyti apie gyvenimą, meną, prasmę. Galima atvykti su draugais ir diskutuoti, ginčytis, juoktis iš kai kurių kūrinių ar stebėtis jais. Galima atvykti su šeima ir leisti vaikams laisvai tyrinėti, o patiems tiesiog mėgautis šviežiu oru ir erdve. Nėra vieno teisingo būdo patirti šį parką – kiekvienas randa savo.
Ir galbūt būtent tai yra didžiausia parko vertė – ne konkrečios skulptūros, nors jos nuostabios, ne prestižiniai menininkai, nors jų darbai reikšmingi. Vertė slypi galimybėje ištrūkti iš kasdienybės, atsidūrus vietoje, kur menas ir gamta susitinka kaip seni draugai. Kur galima pajusti, kad gražūs dalykai vis dar egzistuoja, kad kūryba vis dar svarbi, kad yra erdvės kvėpuoti ir galvoti. Ir kad viskas tai – vos keliolika kilometrų nuo namų.