Kai scenoje gimsta magija
Žinot, yra tokių akimirkų teatre ar kine, kai viskas tiesiog susiklosto. Aktoriai tarsi skaito vienas kito mintis, režisierius sugeba išgauti tai, ko net pats nesitikėjo, o publika sėdi kaip užhipnotizuota. Tai nėra atsitiktinumas – tai tas pats aukso kryžius, apie kurį kalba visi scenos veteranai, kai prisimena geriausius savo karjeros momentus.
Auksiniai scenos kryžiai – tai ne koks nors konkretus apdovanojimas ar trofėjus. Tai ta neapčiuopiama chemija, kuri atsiranda, kai viskas scenoje veikia kaip gerai suderintas mechanizmas. Kai aktorius ne tiesiog kalba tekstą, o gyvena juo. Kai publika pamiršta, kad žiūri spektaklį, ir pradeda tikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.
Lietuvos teatruose tokių momentų būna daugiau nei galėtume pagalvoti. Kartais tai nutinka didžiosiose scenose, kartais – mažuose kamerinėse erdvėse, kur aktorius nuo žiūrovo skiria vos pora metrų. Būtent ta artuma, ta autentiška emocija ir sukuria tuos auksinius kryžius, kuriuos vėliau prisimename visą gyvenimą.
Kai chemija tarp aktorių virsta stebuklu
Pabandykit įsivaizduoti: du aktoriai, kurie scenoje turi vaidinti įsimylėjėlių porą. Gali būti puikus scenarijus, genialus režisierius, nuostabi scenografija – bet jei tarp tų dviejų žmonių nėra chemijos, viskas žlugs. O kai ta chemija yra? Tada net paprasčiausia scena virsta kažkuo ypatingu.
Prisimenu vieną spektaklį Nacionaliniame dramos teatre – nenoriu vardinti konkrečiai kurio, kad nesugadinčiau intrigai tiems, kas dar nematė. Bet ten buvo scena tarp dviejų pagrindinių veikėjų, kur jie tiesiog sėdėjo ir kalbėjosi. Jokių efektų, jokio triukšmo. Tik du žmonės ir jų žodžiai. Salėje buvo tokia tyla, kad galėjai girdėti, kaip žmonės kvėpuoja. Štai tai ir yra tas auksinis kryžius – kai paprasčiausia situacija tampa tokia įtempta ir tikra, kad net nejudėdamas scenoje aktorius laiko visą salę savo rankose.
Tokie momentai negimsta iš niekur. Tai ilgo darbo, repeticijų, abipusio pasitikėjimo rezultatas. Kai aktoriai išmoksta ne tik savo tekstą, bet ir partnerio kvėpavimą, jo pauzių ritmą, žvilgsnio kalbą. Kai jie gali leisti sau būti pažeidžiami scenoje, nes žino, kad kitas juos „pagaus”.
Režisieriaus ranka ir aktorių laisvė
Dabar apie sudėtingesnį dalyką – režisūrą. Geras režisierius yra kaip geras dirigentas: jis turi žinoti, kada reikia griežtai kontroliuoti, o kada – paleisti vadžias ir leisti aktoriams improvizuoti. Ir štai čia slypi paslaptis: geriausi spektakliai gimsta ne iš totalios kontrolės, o iš balanso tarp struktūros ir laisvės.
Esu kalbėjęs su keliais Lietuvos režisieriais, ir visi jie patvirtina tą patį – kartais geriausios scenos atsiranda per klaidą. Aktorius pamiršta tekstą ir improvizuoja, kažkas nukrenta scenoje, ir reikia greitai reaguoti. Būtent tie neplanuoti momentai dažnai ir sukuria tą autentiškumą, kurio taip siekiama.
Bet čia svarbu suprasti – improvizacija veikia tik tada, kai yra tvirtas pagrindas. Negalima improvizuoti, jei nežinai savo personažo, jei nesupratai pjesės esmės. Tai kaip džiazas – atrodo, kad muzikantai groja ką nori, bet iš tikrųjų jie puikiai žino harmoniją, ritmą, struktūrą. Tik tada ta laisvė tampa kūrybiška, o ne chaotiška.
Kai tekstas tampa gyvenimu
Vienas iš didžiausių iššūkių bet kuriam aktoriui – padaryti, kad žodžiai, parašyti prieš šimtmečius ar net tūkstantmečius, skambėtų taip, tarsi būtų ištarti šiandien, čia ir dabar. Kaip tai pasiekti? Čia nėra vieno recepto, bet yra keletas dalykų, kurie tikrai padeda.
Pirma, aktorius turi suprasti ne tik ką jis sako, bet ir kodėl. Koks jo personažo tikslas toje scenoje? Ko jis nori? Nuo ko bėga? Kai aktorius žino atsakymus į šiuos klausimus, tekstas įgauna visai kitą gylį. Tai jau ne tiesiog žodžių sakymas – tai veikimas žodžiais.
Antra, svarbu rasti asmeninį ryšį su tekstu. Net jei vaidini karalių iš XV amžiaus, turi rasti kažką, kas jungia tave su tuo personažu. Galbūt tai baimė prarasti valdžią, galbūt meilė vaikui, galbūt vienatvės jausmas. Tie universalūs žmogiški jausmai ir padeda tekstui atgyti.
Lietuviški aktoriai šitą daro puikiai. Gal dėl to, kad mūsų teatrinė mokykla visada akcentavo psichologinį realizmą, gal dėl to, kad esam emocinga tauta. Bet faktas lieka faktu – kai matai gerą lietuvišką spektaklį, net Šekspyro ar Čechovo tekstai skamba taip, tarsi būtų parašyti mums, apie mus.
Publikos vaidmuo sukuriant stebuklą
Dabar apie tai, apie ką dažnai pamirštama – apie publiką. Teatras nėra vienpusis procesas. Tai ne kinas, kur filmas yra tas pats, nesvarbu, ar žiūri vienas namuose, ar pilnoje salėje. Teatre publika yra spektaklio dalis. Jos energija, reakcijos, net tyla – visa tai veikia tai, kas vyksta scenoje.
Esu matęs tą patį spektaklį kelis kartus, ir kiekvieną kartą jis buvo kitoks. Ne dėl to, kad aktoriai kažką keitė – dėl to, kad publika buvo skirtinga. Kai salėje sėdi žmonės, kurie tikrai nori būti ten, kurie atidžiai klausosi, reaguoja, juokiasi ar verkia tinkamose vietose – aktoriai tai jaučia. Ir duoda dar daugiau.
Todėl jei norite patirti tikrą teatrinę magiją, būkite aktyvūs žiūrovai. Ne, neturiu omeny, kad reikia šaukti ar trukdyti – tiesiog būkite ten visomis savo mintimis ir jausmais. Palikite telefoną kišenėje, pamirškite darbo rūpesčius, atsiduokite tam, kas vyksta scenoje. Patikėkit, aktoriai tai pajus, ir spektaklis bus geresnis.
Kai klaidos tampa dalimi meno
Vienas iš įdomiausių dalykų teatre – kaip profesionalūs aktoriai susidoroja su klaidomis. O jos nutinka – pamirštamas tekstas, sutrinka dekoracija, neveikia rekvizitas. Ir būtent tada pamatai, kas iš tikrųjų yra geras aktorius.
Girdėjau istoriją iš vieno spektaklio, kur aktorius turėjo išgerti „nuodų” iš taurės, bet taurė buvo tuščia – kas nors užmiršo įpilti vandens. Aktorius, nepraradęs savitvardos, „išgėrė” tuos neegzistuojančius nuodus, sureagavo taip įtikinamai, kad publika nieko nepastebėjo. O po spektaklio kolegos jam plojo stovėdami – ne už vaidmenį, o už tą profesionalumą kritinę akimirką.
Arba kitas atvejis – per vieną spektaklį aktorė visiškai užmiršo tekstą. Tiesiog išgaravo iš galvos. Jos partneris scenoje tai pastebėjo ir pradėjo improvizuoti, duodamas jai užuominų, padėdamas grįžti į tekstą. Visa tai vyko taip sklandžiai, kad tik patys aktoriai žinojo, jog kažkas nutiko. Štai tai ir yra tikras profesionalumas – kai klaida tampa ne katastrofa, o iššūkiu, kurį įveiki.
Technikos ir emocijų balansas
Dabar truputį apie techninius dalykus. Geras aktorius turi valdyti savo balsą, kūną, kvėpavimą. Tai kaip sportininkas – reikia treniruotis, palaikyti formą. Bet čia slypi pavojus: kai per daug sutelki dėmesį į techniką, gali prarasti emocinį autentiškumą.
Geriausieji aktoriai sugeba rasti tą aukso vidurį. Jie turi tokią gerą techninę bazę, kad repeticijų metu gali eksperimentuoti, ieškoti, klysti. O kai ateina premjera, ta technika veikia automatiškai, ir jie gali visą dėmesį skirti emocijai, santykiui su partneriu, bendravimui su publika.
Lietuvoje turime puikią aktorinę mokyklą – ir Akademijoje, ir Konservatorijoje. Ten mokoma ir technikos, ir emocinio intelekto. Bet tikrasis mokymasis prasideda scenoje, dirbant su skirtingais režisieriais, partneriais, tekstais. Kiekvienas spektaklis – tai pamoka, kiekvienas pasirodymas – galimybė tobulėti.
Jei pats svajoji apie aktorystę, štai patarimas: taip, mokykis technikos, lankykit pamokas, skaityk knygas apie teatrą. Bet svarbiausia – stebėk žmones, gyvenimą, emocijas. Būk smalsus, jautrus, atviras. Nes geriausias aktorystės mokytojas yra pats gyvenimas.
Kai scena tampa namais
Pabaigai norėčiau pasakyti apie tai, kodėl teatras vis dar gyvas ir svarbus šiame skaitmeninių technologijų amžiuje. Galima žiūrėti filmus, serialus, video internete – kodėl vis dar eiti į teatrą?
Atsakymas paprastas: nes teatras yra gyvas. Tai vienintelė meno forma, kur viskas vyksta čia ir dabar, kur kiekvienas pasirodymas yra unikalus ir nepakartotas. Tas pats spektaklis rytoj jau bus truputį kitoks. Ir tu, kaip žiūrovas, esi to dalimi. Tavo juokas, tavo ašaros, tavo susikaupimas – visa tai veikia tai, kas vyksta scenoje.
Auksiniai scenos kryžiai – tai ne kažkoks mitinis idealas, kurį pasiekti neįmanoma. Tai tie momentai, kai viskas susiklosto: geras tekstas, talentingi aktoriai, jautrūs režisieriai, įsijautusi publika. Ir tada gimsta magija. Ta magija, dėl kurios verta eiti į teatrą, dėl kurios aktoriai dirba už nedidelius atlyginimus, dėl kurios režisieriai praleidžia nemiegas naktis ieškodami teisingos interpretacijos.
Lietuvos teatrai, nors ir susiduria su finansiniais sunkumais, vis dar kuria tuos auksinius momentus. Nacionalinis dramos teatras, Rusų dramos teatras, OKT, mažieji nepriklausomi teatrai – visur galima rasti tų stebuklų. Reikia tik noro juos pamatyti. Todėl palikit telefonus namuose, nusipirkit bilietą ir eikite. Gal būtent tą vakarą, būtent tame spektaklyje, būtent jums pasiseks patirti tą auksinį scenos kryžių – tą akimirką, kai teatras tampa kažkuo daugiau nei tik pramoga. Kai jis tampa gyvenimo dalimi.