Kai Lietuvos kinas susitinka su sidabru
Kiekvienais metais Lietuvos kino bendruomenė susirenka į vieną salę, kad paminėtų geriausius praėjusių metų pasiekimus. Tai ne kažkoks pompastiškas Holivudo šou su raudonu kilimu ir paparaci armijomis, bet vis tiek – mūsų kino šventė. Sidabrinės gervės apdovanojimai yra tarsi lietuviškasis Oskaras, tik be tų visų blizgučių ir su kur kas šiltesne atmosfera.
Šie apdovanojimai egzistuoja jau nuo 1995 metų, kai Lietuvos kino centre buvo nuspręsta, kad reikia kaip nors pažymėti ir įvertinti vietinių kūrėjų darbą. Pavadinimas „Sidabrinė gervė” atsirado ne iš piršto laužtas – gervė yra vienas iš Lietuvos simbolių, o sidabras… na, auksas būtų per daug pretenzinga, ar ne? Juokais juokais, bet sidabras kine taip pat turi gilią simboliką, susijusią su pačia kino juostos gamyba.
Kaip veikia visa ši ceremonija
Nominacijos skelbiamos paprastai sausio mėnesį, o pati ceremonija vyksta vasario ar kovo pradžioje. Tai gana logiškas laiko tarpas – metai pasibaigė, filmai sukurti, dabar laikas juos įvertinti. Skirtingai nei daugelyje tarptautinių apdovanojimų, kur balsuoja tik akademijos nariai ar žurnalistai, Sidabrinėje gervėje dalyvauja plati kino profesionalų bendruomenė.
Balsavimo sistema yra dviejų etapų. Pirmajame etape kiekvienos srities specialistai – operatoriai, režisieriai, aktoriai, montažuotojai – renka savo kategorijų nominantus. Antrajame etape jau visi balsavimo teisę turintys nariai gali balsuoti už visas kategorijas. Tai reiškia, kad operatorius gali balsuoti už geriausią aktorių, o aktorius – už geriausią montažą. Ar tai gerai ar blogai? Diskusijų būna, bet sistema veikia jau daugiau nei du dešimtmečius.
Kategorijų yra apie dvidešimt – nuo akivaizdžių kaip geriausias filmas, režisierius ar aktorius, iki techninių – geriausias garsas, kostiumai, scenografija. Yra ir specialios kategorijos trumpametražiams filmams bei debiutams. Tai svarbu, nes Lietuvoje trumpametražiai filmai dažnai būna eksperimentiniai ir drąsesni nei pilnametražiai.
Kas iš tikrųjų laimi šiuos apdovanojimus
Jei pažiūrėsite į pastarųjų metų laimėtojų sąrašus, pamatysite kelis įdomius dalykus. Pirma, tie patys vardai kartojasi gana dažnai. Tai nereiškia, kad sistema nesąžininga – tiesiog Lietuvos kino bendruomenė nėra tokia didelė, ir tie patys talentingi žmonės dirba prie daugelio projektų. Šarūnas Bartas, Kristina Buožytė, Ignas Jonynas, Donatas Banionis – šie vardai jau tapo savotiškais kino kokybės garantais.
Antra, pastebėsite, kad dažnai laimi filmai, kurie buvo sėkmingi tarptautiniuose festivaliuose. „Pelėdų kalnas”, „Pirmasis mokytojas”, „Sutemų mūšis” – visi šie filmai ne tik gavo Sidabrines gerves, bet ir keliavo po pasaulį, rinkdami pripažinimą. Tai logišku – jei filmas geras tarptautiniam žiūrovui, jis greičiausiai geras ir lietuviškam.
Tačiau būna ir netikėtumų. Kartais apdovanojimus gauna filmai, kurie kino teatruose neturėjo didelės sėkmės, bet buvo įvertinti už meninę vertę ar drąsias temas. Pavyzdžiui, dokumentiniai filmai dažnai surenka daugiau apdovanojimų nei žiūrovų kino teatruose, bet jų vertė yra neginčijama.
Ar verta sekti šiuos apdovanojimus paprastam žiūrovui
Dabar jūs galite pagalvoti: „Gerai, bet man tai įdomu?” Jei esate bent šiek tiek suinteresuoti lietuvišku kinu, atsakymas – taip. Sidabrinės gervės nominacijų sąrašas yra puikus gidas, kokius lietuviškus filmus verta pažiūrėti. Žinoma, ne visi nominuoti filmai bus jūsų stiliaus, bet bent jau žinosite, kas vertinama kaip kokybiškas kinas.
Be to, pati ceremonija, kuri paprastai transliuojama per LRT, gali būti gana įdomi. Lietuvos kino bendruomenė nėra tokia uždaryta kaip galėtumėte pagalvoti. Ceremonijoje būna ir juokų, ir netikėtų kalbų, ir kartais net mažų skandalų. Prisimenu, kai vienas režisierius savo padėkos kalboje pamiršo paminėti operatorių – socialiniuose tinkluose diskusijos vyko dar savaitę.
Dar vienas dalykas – Sidabrinės gervės dažnai atkreipia dėmesį į naujus talentus. Jei matote, kad kažkas laimi už debiutinį filmą ar geriausią vaidmenį pirmajame filme, verta įsidėmėti tą vardą. Lietuvos kino industrija nėra didelė, ir šie naujokai greičiausiai dar daug kartų pasirodys ekranuose.
Kontroversijos ir kritika
Žinoma, kaip ir bet kurie apdovanojimai, Sidabrinė gervė turi savo kritiką. Viena dažniausių pretenzijų – per didelis dėmesys meniniam kinui ir per mažas – komerciniams filmams. Lietuvoje sukuriama ir komedijų, ir trilerių, bet apdovanojimus dažniausiai gauna dramatiški, sunkūs filmai apie istorines traumas ar egzistencines krizes.
Ar tai problema? Priklauso nuo perspektyvos. Viena vertus, apdovanojimai turėtų atspindėti meninę vertę, ne kasines. Kita vertus, jei norime, kad lietuviškas kinas būtų populiarus tarp plačiosios publikos, gal vertėtų labiau vertinti ir tuos filmus, kuriuos žmonės tikrai nori žiūrėti?
Dar viena diskusijų tema – ar balsavimo sistema tikrai objektyvi. Kai bendruomenė maža, visi vieni kitus pažįsta. Ar tai neįtakoja balsavimo? Organizatoriai tvirtina, kad balsavimas yra slaptas ir objektyvus, bet gandai vis tiek sklinda. Tiesa, tokių problemų turi ir Oskarai, ir Kanų festivalis, tai gal tai tiesiog neišvengiama apdovanojimų kultūros dalis.
Kaip Sidabrinė gervė veikia kino industriją
Nepaisant visų kritikos punktų, Sidabrinė gervė turi realų poveikį Lietuvos kino industrijai. Pirma, apdovanojimas padeda filmams gauti platesnį pripažinimą. Jei filmas laimi kelias kategorijas, kino teatrai dažnai grąžina jį į repertuarą, o streaming platformos pradeda jį aktyviau reklamuoti.
Antra, apdovanojimai padeda kūrėjams gauti finansavimą būsimiems projektams. Lietuvos kino centras ir kiti finansuotojai žiūri į ankstesnius pasiekimus, ir Sidabrinė gervė CV tikrai nepakenks. Priešingai – gali būti lemiamas faktorius, sprendžiant, kurį projektą finansuoti.
Trečia, tarptautinis matomumas. Užsienio festivalių kuratoriai ir pirkėjai stebi, kas vyksta skirtingose šalyse, ir nacionaliniai apdovanojimai yra vienas iš būdų, kaip jie atranda naujus talentus. Ne vienas lietuviškas filmas pateko į tarptautinius festivalius būtent po Sidabrinės gervės laimėjimo.
Įdomūs faktai ir statistika
Per daugiau nei 25 metus Sidabrinės gervės istorijoje susikaupė nemažai įdomių faktų. Pavyzdžiui, daugiausiai apdovanojimų per visą laiką yra surinkęs režisierius Šarūnas Bartas – jo filmai „Trys dienos”, „Koridorius”, „Namai” ir kiti yra laimėję dešimtis statulėlių.
Tarp aktorių rekordininkų – Dainius Kazlauskas ir Ingeborga Dapkūnaitė. Tiesa, Dapkūnaitė dabar daugiau dirba tarptautiniuose projektuose, bet jos ankstyvieji darbai lietuviškame kine buvo įvertinti ne vieną kartą.
Įdomu ir tai, kad dokumentiniai filmai Lietuvoje yra labai stiprūs. Kartais dokumentika surenka daugiau nominacijų nei vaidybiniai filmai. Režisieriai kaip Audrius Stonys ar Giedrė Žickytė yra tarptautiniai dokumentinio kino žvaigždės, ir jų darbai reguliariai šluoja Sidabrinės gervės apdovanojimus.
Dar vienas faktas – jaunimo filmai ir animacija ilgą laiką buvo Sidabrinės gervės pamotė. Tik pastaraisiais metais šioms kategorijoms pradėta skirti daugiau dėmesio, ypač po to, kai lietuviška animacija pradėjo žengti į tarptautinę areną.
Ką reiškia Sidabrinė gervė šiandien
Grįžtant prie esmės – ar Sidabrinė gervė yra svarbi? Lietuvos kino kontekste – be abejo. Tai vieninteliai nacionaliniai kino apdovanojimai, kurie turi realią įtaką ir prestižą. Jie galbūt nėra tokie žinomi kaip Oskarai ar net Europos kino apdovanojimai, bet mūsų industrijai jie yra labai svarbūs.
Sidabrinė gervė taip pat yra tam tikras kokybės ženklas. Kai matote, kad filmas turi šį apdovanojimą, žinote, kad bent jau profesionalai jį įvertino. Ar jums asmeniškai patiks – kitas klausimas, bet tikimybė, kad filmas bus gerai padarytas, yra didelė.
Ateityje būtų smagu matyti, kad apdovanojimai taptų dar labiau prieinami plačiajai publikai. Gal daugiau interaktyvumo, gal balsavimas už žiūrovų mėgstamiausią filmą, gal įdomesnė ceremonija, kuri pritrauktų ne tik kino profesionalus, bet ir paprastus kino mėgėjus. Lietuvos kinas auga, vystosi, ir Sidabrinė gervė turėtų augti kartu.
Taigi kitą kartą, kai išgirsite apie Sidabrinės gervės nominacijas ar laimėtojus, žinokite – tai ne tik statulėlės ir ceremonijos. Tai mūsų kino industrijos širdies plakimas, meninių ambicijų ir profesionalumo atspindys. Ir kas žino, gal tarp šių metų nominantų yra būsimas tarptautinis proveržis, kuris ves lietuvišką kiną į naujas aukštumas.