Kai blizgučiai susitinka su prakaitu
Kiekvienais metais sporto pasaulyje vyksta tikras cirkas – geriausieji geriausių renkasi į iškilmingas sales, apsirengę taip, lyg būtų Oskarų ceremonija, nors dar prieš kelias valandas tikriausiai prakaitavo treniruočių salėje. Sporto apdovanojimai ir titulas „Metų sportininkas” – tai ne tik blizgantis trofėjus ant spintos, bet ir sudėtinga sistema, kurioje susipina politika, emocijos, statistika ir kartais net nacionalinė tapatybė.
Kai kas sako, kad šie apdovanojimai – tik formalumas. Bet pabandykite tai pasakyti sportininkui, kuris visus metus treniravosi po šešias valandas per dieną, atsisakė penktadienio vakarų su draugais ir skaičiavo kiekvieną kalorijų. Jiems tas apdovanojimas – pripažinimas, kad visa tai buvo ne veltui. Kad kažkas pastebėjo.
Kas iš tiesų sprendžia, kas geriausias?
Čia prasideda įdomiausia dalis. Pasirodo, nėra vienos universalios formulės, kaip išrinkti metų sportininką. Skirtingose šalyse ir organizacijose veikia visiškai skirtingi mechanizmai. Lietuvoje, pavyzdžiui, Lietuvos olimpinis komitetas renka sportininkus pagal tam tikrus kriterijus – tarptautinių varžybų rezultatus, pasaulio reitingus, olimpinių žaidynių pasiekimus. Bet kas nutinka, kai vienas sportininkas laimi pasaulio čempionatą, o kitas – olimpinį auksą? Kuris svarbesnis?
Dažniausiai sprendžia speciali komisija, sudaryta iš sporto žurnalistų, buvusių sportininkų, trenerių ir sporto federacijų atstovų. Skamba demokratiškai, tiesa? Bet realybė kartais būna kitokia. Populiaresni sporto šakos atstovai dažnai turi pranašumą prieš tuos, kurie užsiima mažiau žinomomis disciplinomis. Lengvoji atletika ar plaukimas visada bus „matytesni” nei, tarkime, irklavimas ar šiuolaikinis penkiakovė.
Yra ir balsavimo sistemos, kai sprendžia visuomenė. Tai skamba kaip puiki idėja, kol nesuprantate, kad populiarumas ne visada lygus sportiniams pasiekimams. Gražus, žavus krepšininkas su milijonu sekėjų Instagram’e gali lengvai aplenkti kuklų sunkiaatlėtį, kuris iškovojo pasaulio čempiono titulą, bet neturi socialinių tinklų paskyros.
Kai vienas titulas neužtenka visiems
Įdomu tai, kad dauguma šalių turi ne vieną, o kelias „Metų sportininko” nominacijas. Yra absoliutus nugalėtojas, bet taip pat – geriausia komanda, geriausias treneris, geriausias jaunasis sportininkas, geriausias neįgaliųjų sportininkas, ir taip toliau. Tai protinga, nes bandymas palyginti, kas geresnis – futbolo komanda ar individualus šuolininkas į aukštį – primena bandymą palyginti obuolius su traktoriais.
Lietuvoje tradiciškai stipriai varžosi krepšininkai, dviratininkai, plaukikai ir lengvaatletės. Kiekvienais metais tai tampa savotiška intrига – ar šįkart laimės kažkas iš „įprastų įtariamųjų”, ar staigmena ateis iš netikėtos pusės? Kai 2021-aisiais metų sportininke tapo irkluotoja Milda Valčiukaitė, daugelis nustebo, nors jos pasiekimai buvo akivaizdžiai įspūdingi. Tiesiog irklavimas nėra tas sportas, kurį žiūri milijonai.
Pasauliniu mastu situacija dar sudėtingesnė. Tarptautinė olimpinio komiteto apdovanojimų sistema turi savo kriterijus, Laureus World Sports Awards – savo, o kiekviena sporto federacija – dar savo. Galite būti pripažintas geriausiu savo sporto šakoje, bet nepatekti į bendrą „metų sportininko” nominaciją, nes jūsų sportas per mažai žinomas.
Statistika prieš širdį
Viena didžiausių diskusijų sporto apdovanojimų pasaulyje – ar turėtume vadovautis tik sausais skaičiais, ar įvertinti ir kitus aspektus? Pavyzdžiui, sportininkas A laimėjo pasaulio čempionatą, bet varžėsi su vidutinio lygio varžovais. Sportininkas B užėmė antrą vietą, bet kovojo su absoliučia pasaulio elite ir pagerino nacionalinį rekordą. Kas nusipelno titulo labiau?
Arba dar geriau – kaip palyginti skirtingų sporto šakų pasiekimus? Ar lengviau laimėti aukso medalį badmintone ar dziudo? Ar sunkiau tapti pasaulio čempionu šachmatuose ar boksе? Šie klausimai neturi objektyvių atsakymų, todėl komisijos nariai dažnai vadovaujasi ne tik skaičiais, bet ir „vidiniais pojūčiais”, kas, žinoma, atveria duris subjektyvumui.
Kai kurios organizacijos bando sukurti sudėtingas balų sistemas. Olimpinis auksas – 100 balų, sidabras – 75, bronza – 50. Pasaulio čempionatas – 80 balų už auksą. Europos čempionatas – 60. Ir taip toliau. Atrodo logiškai, bet kas nutinka, kai sportininkas laimi penkis sidabro medalius skirtinguose turnyruose, o kitas – vieną aukso? Pirmasis surinko daugiau balų, bet ar jis tikrai geresnis?
Politika ant raudonojo kilimo
Nenorėčiau skambėti kaip konspiracijos teoretikas, bet politika sporto apdovanojimuose egzistuoja. Ne visada akivaizdi, ne visada tyčinė, bet ji yra. Kai šalis ruošiasi dideliems tarptautiniams renginiams, staiga pastebite, kad tų sporto šakų atstovai, kurie dalyvaus tuose renginiuose, gauna daugiau dėmesio ir pripažinimo.
Yra ir nacionalinių prioritetų klausimas. Šalyse, kur futbolas – religija, futbolininkai beveik automatiškai dominuoja apdovanojimuose, net jei jų individualūs pasiekimai nėra tokie įspūdingi kaip kitų sporto šakų atstovų. Argentinoje Messi galėjo laimėti „Metų sportininko” titulą net ir tais metais, kai nežaidė – tiesiog už tai, kad yra Messi.
Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, nes neturime vienos absoliučiai dominuojančios sporto šakos. Tai gerai, nes suteikia galimybių įvairių sporto šakų atstovams. Bet kartu tai reiškia, kad kartais sprendimai atrodo… keisti. Kai visuomenė tikisi vieno nugalėtojo, o komisija pasirenka kitą, kyla diskusijų bangos socialiniuose tinkluose, kurios tęsiasi savaitėmis.
Ką iš tiesų reiškia tas trofėjus?
Praktiškai kalbant, „Metų sportininko” titulas gali reikšti daug arba nieko. Priklauso nuo šalies, sporto šakos ir paties sportininko situacijos. Kai kuriose šalyse tai atneša finansinę premiją, kuri gali būti labai reikšminga, ypač mažiau populiarių sporto šakų atstovams. Lietuvoje premijos paprastai nėra milžiniškos, bet simbolinė vertė didelė.
Titulas taip pat atidaro duris rėmėjams. Verslo pasaulyje „Metų sportininkas” skamba geriau nei „labai geras sportininkas, kuris daug ko pasiekė”. Tai padeda derybose dėl rėmimo sutarčių, ypač jei sportininkas dar tik kelia karjerą. Vėliau, kai karjera baigsis, šis titulas puošia CV ir padeda gauti darbą sporto industrijoje – trenerio, komentatoriaus ar sporto administratoriaus.
Bet svarbiausia – tai pripažinimas. Po metų, kai atsisakei beveik visko, kai tavęs nebuvo šeimos šventėse, kai praleisdavai gimtadienius treniruočių stovykloje, kai skausmą nugalėdavai valia, o ne vaistais – šis apdovanojimas sako: mes matėme. Mes supratome. Tu buvai geriausias.
Kai sistema suklumpa
Žinoma, ne viskas visada vyksta sklandžiai. Būna metų, kai sprendimai tiesiog nesuprantami. 2016-aisiais, kai Cristiano Ronaldo laimėjo Europos čempionatą su Portugalija ir Čempionų lygą su „Real Madrid”, daugelis tikėjosi, kad jis laimės visus įmanomus apdovanojimus. Bet „France Football” Ballon d’Or balsavime jis laimėjo tik nedideliu skirtumu nuo Messi, nors Messi tais metais nelaimėjo jokio didžiulio trofėjaus. Kaip taip nutiko? Statistika, asmeniniai pasirodymai, balsavimo sistema – viskas susimaišė į vieną keistą kokteilį.
Lietuvoje taip pat būna keistų situacijų. Kartais sportininkas, kuris visus metus dominavo savo sporto šakoje, nelaimi, nes tais metais kažkas kitas padarė vieną labai ryškų „šuolį” – pavyzdžiui, pirmą kartą istorijoje pateko į olimpiadą arba laimėjo pirmą medalį po dešimties metų pertraukos. Tokios emocingos istorijos kartais nugali nuoseklų dominavimą.
Yra ir skandalų. Kai kuriose šalyse sportininkai atvirai kritikuoja apdovanojimų sistemas, kaltina jas šališkumu arba net korupcija. Kai 2018-aisiais Luka Modrić laimėjo Ballon d’Or, įveikdamas Ronaldo ir Messi dominaciją, kai kurie futbolo ekspertai šaukė, kad tai politinis sprendimas, skirtas „pakeisti nuobodžią dvikovą”. Kiti sakė, kad pagaliau teisingumas įvyko.
Kai blizgesys išblėsta ir lieka tik darbas
Pabaigoje norisi pasakyti štai ką: visi šie apdovanojimai, titulai ir ceremonijos – tai gražu, įdomu ir svarbu. Bet tikrasis sportas vyksta ne raudonajame kilime, o treniruočių salėse ankstų rytą, kai niekas nežiūri. Vyksta tuomet, kai sportininkas po traumos grįžta į salę, nors gydytojai sakė, kad karjera baigta. Vyksta tuomet, kai po pralaimėjimo, kuris atrodo kaip pasaulio pabaiga, sportininkas kitą dieną vėl užsimauna sportbačius.
„Metų sportininko” titulas – tai nuostabu. Bet jis niekada nepasakys visos istorijos. Nepasakys apie ryžtą, kurį reikėjo turėti. Apie aukas, kurias teko padaryti. Apie dienas, kai norėjai viską mesti, bet nemetei. Apie žmones, kurie tave palaikė, kai niekas netikėjo.
Todėl kai kitą kartą žiūrėsite sporto apdovanojimų ceremoniją ir galvosite „kodėl laimėjo būtent šis sportininkas?”, prisiminkite – už kiekvieno nominanto stovi istorija, kurios mes nematome. Ir galbūt pats svarbiausias apdovanojimas nėra tas trofėjus, kurį laimi vienas žmogus, o tai, kad mes, kaip visuomenė, turime progą švęsti žmonių, kurie save stumia už ribų, kurias dauguma mūsų net neįsivaizduojame.
Ir jei jau visiškai atvirai – ar ne nuostabu, kad gyvename pasaulyje, kur vis dar galime susikaupti ir švęsti žmonišką meistriškumą, darbą ir pasiekimus? Kur tarp visų pasaulio problemų vis dar randame laiko sustoti ir pasakyti: „Žinai ką? Tu buvai šaunus šiais metais. Tu buvai geriausias.”