Kai scena persikelia į gamtą
Vasaros vakarai, šilta vėjelio gūsis, žolės kvapas ir… spektaklis po atviru dangumi. Lauko teatrai parkuose – tai ne tik kultūrinis reiškinys, bet ir visiškai kitoks būdas patirti meną. Jei esate įpratę prie tradicinių teatrų su aksominėmis kėdėmis ir pritemptais sienų gobelenais, pasiruoškite maloniam šokui. Lauko teatras – tai visai kita istorija.
Pirmiausia, čia niekas nesižvalgys piktai, jei atsinešite termosą su arbata ar picą. Priešingai – daugelis žmonių atsineša pledus, pagalvėles, užkandžių krepšelius ir įsitaiso lyg būtų piknikas su kultūrine programa. Ir tai nuostabu! Teatras staiga tampa prieinamesnis, mažiau oficialus, artimesnis. Nebereikia vilkėti kostiumo ar rūpintis, ar tavo batai pakankamai elegantiški. Gali ateiti su sportbačiais, ir niekas net akies nemirktels.
Lietuvoje lauko teatrų tradicija nėra nauja, bet pastaraisiais metais ji išgyvena tikrą renesansą. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos parkai vasarą virsta tikromis kultūros meka. Nuo klasikinių Shakespeare’o kūrinių iki šiuolaikinių interpretacijų – repertuaras tikrai įvairus.
Kodėl verta rinktis spektaklį gamtoje
Atmosfera – štai kas daro lauko teatrą tokį ypatingą. Įsivaizduokite: saulė leidžiasi už medžių, paukščiai dar čiulba savo vakarinius koncertus, o scenoje jau prasideda drama. Gamta tampa natūralia dekoracija, kuri keičiasi kartu su spektakliu. Kartais netgi lietus gali tapti netikėtu režisieriaus asistentu, suteikiančiu scenai papildomo dramatizmo.
Be to, lauko teatrai dažnai būna nemokami arba labai prieinamos kainos. Tai puiki galimybė pritraukti žmones, kurie paprastai nesirenka teatro kaip pramogos. Studentai, jaunos šeimos, pensininkai – visi gali leisti sau tokį vakarą. O kai kultūra tampa prieinama visiems, tai keičia visuomenę.
Dar vienas pliusas – erdvė. Lauko teatruose režisieriai gali eksperimentuoti su mastu, judėjimu, net įtraukti žiūrovus į veiksmą. Mačiau spektaklį, kur aktoriai vaikščiojo tarp sėdinčių žmonių, kalbėjosi su jais, net paprašydavo pagalbos. Tokio interaktyvumo uždaroje salėje pasiekti daug sunkiau.
Kur Lietuvoje rasti geriausių lauko spektaklių
Vilniuje absoliutus lyderis – Bernardinų sodas. Čia vasarą vyksta „Vasaros terasa” renginiai, kurie apima ne tik teatrą, bet ir koncertus, kino seansus. Vieta tiesiog magiškas – senamiesčio širdyje, apsuptas istorinių pastatų, bet tuo pačiu jaučiasi kaip atskira oazė. Patarimas: ateikite anksčiau, nes geros vietos išgrobstomos greitai. Ir būtinai pasiimkite ką nors atsisėsti – žolė gali būti drėgna.
Kaunas irgi nenusišalina. Santakos parkas vasarą tampa tikru kultūros centru. Čia vyksta įvairūs festivaliai, o lauko scena veikia beveik kiekvieną savaitgalį. Ypač smagu, kad po spektaklio galima pasivaikščioti palei Nemuną – romantika garantuota.
Klaipėdoje verta apsilankyti Skulptūrų parke. Čia teatras susipina su menu – spektakliai vyksta tarp skulptūrų, kurios kartais net įtraukiamos į veiksmą. Pajūrio vėjelis, jūros kvapas ir menas – kas gali būti geriau?
Mažesniuose miestuose irgi verta ieškoti. Daugelis savivaldybių organizuoja vasaros teatrų festivaliukus savo parkuose. Galbūt spektakliai ne tokie profesionalūs kaip sostinėje, bet autentiškumo ir širdies tikrai netrūksta. Be to, vietiniai teatrai dažnai geriau supranta savo auditoriją ir pasirenka repertuarą, kuris tikrai patiks.
Ką pasiimti į lauko spektaklį
Dabar praktiniai patarimai, nes nieko nėra blogiau nei sėdėti šaltą vakarą be pleduko ar kovoti su uodais be repelento. Pirmas dalykas – pledas arba sulankstoma kėdutė. Taip, daugelyje vietų būna suolai, bet jie greitai užsipildo. O sėdėti ant žolės dvi valandas gali būti ne itin patogu, ypač jei žemė drėgna.
Antras – šilti drabužiai. Net jei diena buvo karšta, vakaras gali būti vėsus. Lengvas megztinis ar šalikas tikrai pravers. Patikėkite, niekas nenori klausytis jūsų dantų kalena, kai scenoje vyksta dramatiškiausia scena.
Trečias – uodų repelentas. Vasaros vakarai Lietuvoje reiškia uodus. Daug uodų. Jei nenorite praleisti pusės spektaklio mojuodami rankomis, pasirūpinkite apsauga. Yra ir natūralių variantų, jei chemija ne jūsų.
Ketvirtas – užkandžiai ir gėrimai. Kaip minėjau, lauko teatruose tai visiškai priimtina. Bet būkite protingi – venkite triukšmingų pakuočių, stipriai kvepiančio maisto. Niekas nenori girdėti, kaip traškinate traškučius per monologą. Vaisiai, sumuštiniai, vandenys termosuose – puikūs pasirinkimai.
Penktas – telefono baterija ir pinigai. Dažnai šie renginiai būna nemokam, bet gali būti galimybė paaukoti arba nusipirkti ko nors vietoje. O telefonas pravers ne tik fotografijoms, bet ir žibintuvėliui, kai tamsoje ieškosi kelio namo.
Kaip elgtis lauko teatre
Nors atmosfera laisvesnė nei tradiciniame teatre, tam tikrų taisyklių vis tiek verta laikytis. Pirma – atvykite laiku. Taip, tai lauke ir neformalu, bet vėluojantys žmonės vis tiek trukdo ir aktoriams, ir kitiems žiūrovams. Be to, geros vietos greitai užimamos.
Antra – gerbkite kitus žiūrovus. Jei atėjote su vaikais, puiku! Bet jei jūsų vaikas pradeda triukšmauti ar bėgioti, galbūt verta trumpam pasitraukti. Lauko teatras yra šeimoms draugiškas, bet ne chaoso zona.
Trečia – telefonai tyliai. Šis taisyklė galioja visur, bet lauke žmonės dažnai pamiršta. Ekrano šviesa tamsoje matosi už kelių metrų ir baisiai erzina. Jei būtinai reikia patikrinti telefoną, nueikite į šoną.
Ketvirta – aplinka. Palikite vietą švaresnę nei radote. Daugelyje lauko teatrų nėra šiukšliadėžių kas penkis metrus, todėl pasiimkite maišelį savo šiukšlėms. Parkas – ne jūsų svetainė.
Penkta – plojimas ir reakcijos. Lauko teatre galima būti šiek tiek garsesniems nei įprastoje salėje. Juoktis, ploti, reaguoti – tai skatinama. Bet žinokite ribas – nesistenkite tapti spektaklio dalimi, jei to neprašoma.
Kokių spektaklių tikėtis
Lauko teatrų repertuaras paprastai linkęs į lengvesnes, prieinamesnes istorijas. Tai nereiškia, kad jos nekokybiškos – tiesiog režisieriai supranta, kad žmonės ateina atsipalaiduoti, ne spręsti egzistencinių klausimų. Shakespeare’o komedijos, lietuviškos klasikos adaptacijos, šiuolaikinės dramos su humoro elementais – tai dažniausi pasirinkimai.
Vis dėlto pasitaiko ir eksperimentų. Mačiau lauko spektaklį, kuris buvo visiškai be žodžių – tik judesys ir muzika. Kitas spektaklis vyko keliant saulei, prasidėjo šeštą ryto. Dar kitas leido žiūrovams balsuoti, kaip turėtų baigtis istorija. Lauko teatras suteikia laisvę eksperimentuoti, ir kai kurie režisieriai tuo naudojasi visu šimtu procentų.
Vaikams skirtos programos irgi labai populiarios. Pasakų inscenizacijos, interaktyvūs spektakliai, lėlių teatras – puiki galimybė pritraukti mažuosius prie kultūros. Ir tėvams smagu, nes vaikas gali pajudėti, pašnekučiuoti, netrukdydamas kitiems taip, kaip trukdytų uždaroje salėje.
Iššūkiai ir jų sprendimai
Žinoma, lauko teatras turi ir savo iššūkių. Didžiausias – oras. Lietuvoje niekada nežinai, ko tikėtis. Gali būti saulėta popietė, o po valandos – lietus. Daugelis organizatorių turi atsarginius planus – palapines, paviljonus, arba tiesiog perkelia spektaklį į kitą dieną. Prieš vykdami patikrinkite, ar yra galimybė stebėti renginį socialiniuose tinkluose – ten paprastai skelbiami pakeitimai.
Akustika – dar viena problema. Lauke garsas sklinda kitaip, todėl geri garso stiprintuvai būtini. Bet kartais vėjas ar praskrendantis lėktuvas gali sugadinti svarbiausią sceną. Profesionalūs teatrai su tuo susidoroja gerai, bet mėgėjiškuose spektakliuose gali būti sunkumų.
Šviesa – arba jos trūkumas. Vasarą saulė leidžiasi vėlai, bet kai pradeda temti, reikia dirbtinio apšvietimo. Kai kurie teatrai tai paverčia privalumu, naudodami kūrybišką apšvietimą kaip dalį spektaklio. Žvakės, žibintai, net ugnis – visa tai gali sukurti neįtikėtiną atmosferą.
Kai scena tampa bendruomene
Gražiausia lauko teatrų pusė – tai kaip jie suvienija žmones. Matai kaimynus, kuriuos paprastai tik pasisveikindamas sutinki, dabar sėdinčius šalia ir kartu besijuokiančius. Matai paauglius, kurie atėjo su draugais ir staiga susidomėjo teatru. Matai senyvo amžiaus poras, laikančias rankas ir mėgaujančias menu kartu.
Lauko teatras grąžina teatrą žmonėms. Jis nebėra elitinis, nepasiekiamas, bauginantis. Tai tampa bendruomenės įvykiu, kuris vienija skirtingų kartų, skirtingų socialinių sluoksnių žmones. Po spektaklio žmonės neišsisklaido skubėdami – jie pasilieka, diskutuoja, dalinasi įspūdžiais. Susidaro spontaniškos pokalbių grupelės, užsimezga naujos pažintys.
Kai kurie parkai net organizuoja po-spektaklinius susitikimus su aktoriais. Galite užduoti klausimus, sužinoti užkulisius, pasidalinti savo interpretacija. Tai kuria ryšį tarp kūrėjų ir žiūrovų, kuris tradiciniame teatre dažnai neįmanomas.
Lauko teatrai taip pat skatina vietos menininkus. Daugelis jaunų aktorių, režisierių pradeda būtent nuo lauko spektaklių. Tai mažiau įpareigojanti aplinka eksperimentuoti, mokytis, augti. O vietos bendruomenė gauna progą pamatyti naujus talentus, palaikyti juos nuo pat pradžių.
Taigi, jei dar niekada nesate buvę lauko spektaklyje, šią vasarą tikrai verta išbandyti. Pasiimkite pledą, draugus ar šeimą, ir leiskitės į nuotykį. Galbūt atrasit naują pomėgį, o gal tiesiog praleisite malonų vakarą. Bet viena tikra – tai bus kitaip nei įprastai. Ir kartais būtent to mums ir reikia – šiek tiek kitoniškumo, šiek tiek magijos, šiek tiek meno po atviru dangumi.