Kaip Žalgiris šiemet jaučiasi Eurolygos vandenyne
Kauniečiai Eurolygoje – tai jau tradicija, kuri tęsiasi ne vienus metus. Bet kiekvieną sezoną kyla tas pats klausimas: ar šįkart pavyks prasimušti į atkrintamąsias? Ar gal vėl teks kąsti alkūnę ir laukti kito sezono? Šiame straipsnyje pažiūrėsim, kaip Žalgiris šiemet jaučiasi stipriausio Europos klubinio krepšinio turnyro arenose, kas sekasi, kas ne, ir ko galima tikėtis ateityje.
Pradėkim nuo to, kad Eurolygoje žaisti – tai kaip kiekvieną savaitę kovoti su sunkiasvoriais. Čia tau ne Lietuvos lyga, kur Žalgiris dažniausiai dominuoja. Eurolygoje kiekvienas taškas iškovotas prakaitu, o kiekviena pergalė – mažas stebuklas. Ypač kai biudžetas kartais keliskart mažesnis nei varžovų.
Šio sezono startas: vilčių ir nusivylimų kokteilė
Kaip ir kiekvieną sezoną, Žalgiris į Eurolygą įžengė su naujomis veidais komandoje ir tradicinėmis viltimis sirgalių širdyse. Sezono pradžia paprastai būna tokia – laimim namie, pralaimim išvykose, kartais netikėtai nugalim favoritą, kartais nesuprantamai pralaimim autsaideriui. Standartinis Žalgirio Eurolygos scenarijus, kurį jau galėtume į vadovėlius rašyti.
Šįkart komanda atrodė gana atnaujinta. Andrea Trinchieri – treneris su charakteriu ir aiškia vizija. Naujų žaidėjų atėjo, senų išėjo. Klasika. Bet ar tai pakanka Eurolygoje? Rezultatai rodo, kad kaip visada – sudėtinga. Yra gerų žaidimų, yra ir tokių, po kurių nori televizorių išjungti ir nežiūrėti krepšinio savaitę.
Statistika šiame sezone rodo, kad Žalgiris kovoja. Ir tai svarbu. Niekas nepasakys, kad kauniečiai atidavė pozicijas be kovos. Bet kovoti ir laimėti – du skirtingi dalykai. Ypač kai prieš akis stovi Real, Barcelona ar Olympiakos su savo žvaigždžių armijomis.
Namų arena – tvirtovė ar iliuzija?
Žalgirio arena – vieta, kur turėtų vykti stebuklai. Ir tiesą sakant, jie kartais vyksta. Kai salė pilna, kai sirgaliai riaumoja, kai atmosfera tokia, kad varžovai jaučiasi ne savo kailyje – tada Žalgiris gali nugalėti bet ką. Problema ta, kad „gali” nereiškia „nugali”.
Šį sezoną namų rezultatai buvo… įvairūs. Yra pergalių prieš stiprius varžovus, kurios džiugina ir verčia tikėti. Bet yra ir pralaimėjimų, kurie skauda. Ypač tie, kuriuos pralaimi paskutinėmis sekundėmis arba po nesuprantamų klaidų. Tokių rungtynių būna, ir jos labiausiai graužia sirgalius.
Namų pranašumas Eurolygoje yra svarbus, bet ne lemiamas. Reikia laimėti ir išvykose, o čia jau prasideda tikros problemos. Nes vienas dalykas žaisti prieš 15 tūkstančių savo sirgalių, ir visai kitas – kažkur Stambule ar Madride, kur tavęs niekas nenori matyti laimint.
Išvykų košmarai ir retosios pergalės
Jei yra viena sritis, kur Žalgiris tradiciškai kenčia Eurolygoje – tai išvykos. Galima net nesakyti konkretaus sezono – beveik kiekvienais metais ta pati istorija. Išvykose laimėti pavyksta retai, o kai pavyksta – tai šventė.
Kodėl taip yra? Priežasčių keletas. Pirma, kelionės ir laiko juostų skirtumai. Antra, priešiška aplinka. Trečia, ir turbūt svarbiausia – varžovų pranašumas žaidėjų kokybėje ir gyliu. Kai Žalgirio rotacijoje žaidžia 8-9 žmonės, o varžovai gali leisti poilsį 12-13 aukšto lygio krepšininkų, skirtumas tampa akivaizdus.
Šį sezoną buvo keletas išvykų, kur Žalgiris kovojo iki galo. Bet kovoti ir laimėti – vėl tas pats skirtumas. Dažniausiai rungtynės baigiasi 10-15 taškų skirtumu, kartais daugiau. Retkarčiais pavyksta iškovoti pergalę, ir tada visa Lietuva švenčia.
Žvaigždės ir darbo arkliai komandoje
Kiekviena komanda turi savo lyderius ir tuos, kurie dirba šešėlyje. Žalgiryje šį sezoną aiškiai matosi, kas traukia vežimą. Yra žaidėjų, kurie rungtynių metu ima atsakomybę ir bando išspręsti situacijas. Yra ir tokių, kurie pasimeta svarbiausiais momentais.
Lonnie Walker IV – vienas iš tų, kuris atėjo su didelėmis viltimis. NBA patirtis, atletiškumas, gebėjimas mesti iš bet kur. Bet Eurolygoje vieno žaidėjo nepakanka. Reikia komandinio žaidimo, reikia chemijos, reikia, kad visi dirbtų kaip vienas organizmas.
Sylvain Francisco, Laurynas Beliauskas, Brady Manek – kiekvienas iš jų turi savo vaidmenį. Kai viskas susiklosto, komanda atrodo konkurencinga. Bet kai kas nors neveikia, viskas byra kaip kortų namelis. Tai Eurolygos realybė – čia klaidos neatleidžiamos.
Treneris Trinchieri bando sukti įvairias kombinacijas, ieško veikiančių sprendimų. Kartais pavyksta, kartais ne. Bet viena aišku – jis nėra iš tų trenerių, kurie tyliai priima pralaimėjimus. Jo emocijos aikštėje – atskiras šou.
Ką rodo statistika ir skaičiai
Jei pažiūrėsim į sausus skaičius, Žalgirio pozicija lentelėje paprastai būna kažkur viduryje ar žemiau. Tai nėra blogai, bet ir ne gerai. Eurolygoje į atkrintamąsias patenka 10 komandų iš 18, tad teoriškai šansai visada yra. Praktiškai – reikia stabilumo, kurio dažnai trūksta.
Žiūrint į statistiką, matosi keletas dalykų. Žalgiris dažniausiai pralaimi kovą po krepšiais – aukštesnių ir fiziškai stipresnių žaidėjų trūkumas jaučiamas. Tritaškių metimas kartais gelbsti, bet kai neina – tada viskas atrodo liūdna. Gynyboje būna gerų epizodų, bet ir spragų, kurias varžovai išnaudoja.
Vidutiniškai Žalgiris per rungtynes surenka apie 75-80 taškų, praleisdamas panašų kiekį arba daugiau. Tai rodo, kad komanda gali atakuoti, bet gynyboje dar yra ką tobulinti. O Eurolygoje, kur kiekvienas taškas svarbus, tokie dalykai lemia rezultatą.
Sirgalių nuotaikos: tarp vilties ir realizmo
Žalgirio sirgaliai – tai atskira tema. Jie yra ištikimi, aistringi, kartais per daug optimistiški. Prieš kiekvieną sezoną viltys kyla, kad šįkart bus kitaip. Kad šįkart prasimušim į atkrintamąsias, o gal net į finalo ketvertuką. Realybė paprastai būna kiek kitokia.
Bet ar tai reiškia, kad reikia nustoti tikėti? Žinoma, ne. Krepšinis be vilties – tai ne krepšinis. Sirgaliai ir toliau pildo Zalgirio areną, keliauja į išvykas, palaiko komandą gerais ir blogais laikais. Tai verti pagarbos.
Socialiniuose tinkluose po kiekvieno pralaimėjimo prasideda diskusijos – kas kaltas, ką reikia keisti, kodėl nepavyksta. Tai normalu. Sirgaliai nori pergalių, nori matyti komandą kovojant iki galo. Ir kai komanda rodo charakterį, net pralaimint, tai vertinama.
Kas laukia ateityje ir ko tikėtis
Žvelgiant į likusį sezoną, klausimas lieka tas pats – ar pavyks patekti į atkrintamąsias? Matematiškai šansai dažniausiai išlieka iki pat pabaigos, bet reikia stabilumo. Reikia laimėti tuos mačus, kuriuos privalai laimėti, ir iškovoti bent kelias netikėtas pergales.
Žalgirio ateitis Eurolygoje priklauso nuo daugelio faktorių. Finansiniai resursai, gebėjimas pritraukti gerus žaidėjus, trenerių darbas, jaunimo ugdymas. Tai ilgalaikis procesas, ne vieno sezono reikalas. Bet kol Lietuva turi komandą Eurolygoje, tol turime už ką sirgti ir į ką tikėti.
Realiai žiūrint, Žalgiris nėra tarp favoritų laimėti Eurolygą. Bet krepšinyje stebuklai vyksta. Kartais mažesnė komanda nugali milžiną. Kartais viskas susiklosto idealiai, ir rezultatai pranoksta lūkesčius. Gal šis sezonas bus toks? O gal kitas? Svarbu, kad komanda kovotų, sirgaliai palaikytų, ir krepšinis Lietuvoje gyventų.
Taigi, Žalgirio kelionė Eurolygoje tęsiasi. Su kritimais ir pakilimais, su džiaugsmais ir nusivylimais. Bet svarbiausia – ji tęsiasi. Ir kol taip yra, turime už ką sirgti kiekvieną Eurolygos vakarą. Nes Žalgiris – tai ne tik komanda, tai emocija, tai dalis Lietuvos krepšinio istorijos. Ir kad ir kokie būtų rezultatai, ši istorija tęsiasi toliau.