Kodėl žmonės bėga 42 kilometrus savanoriškai?
Stovite prie starto linijos ankstų sekmadienio rytą, aplink jus tūkstančiai tokių pat pamišėlių, kurie nusprendė, kad įprastas pusryčių valgymas lovoje – per nuobodu. Vietoj to, jūs visi ruošiatės bėgti beveik pusę šimto kilometrų. Skamba kaip proto išbandymas? Galbūt. Bet maratonų kultūra per pastaruosius dešimtmečius tapo tikru reiškiniu, kuris traukia vis daugiau žmonių – nuo profesionalių sportininkų iki biuro darbuotojų, kurie prieš metus net negalvojo apie bėgimą ilgesnius nei 100 metrų iki autobuso stotelės.
Maratonas – tai ne tik fizinis iššūkis. Tai psichologinė kelionė, savęs pažinimas ir kartais net egzistencinė krizė ties 35-uoju kilometru, kai kojos atsisakydamos klausyti, o protas klausia „kam man to reikėjo?”. Bet būtent ta akimirka, kai peržengi finišo liniją, paverčia visą tą kančią prasminga. Endorfinų antplūdis, medalio svoris ant kaklo ir suvokimas, kad tu tai padarei – štai kas verčia žmones grįžti į šį „malonumą” vėl ir vėl.
Nuo Atėnų iki Tokijo: maratonų įvairovė
Pasaulyje vyksta šimtai maratonų kasmet, ir kiekvienas turi savo charakterį. Didieji šeši – Bostonas, Londonas, Berlynas, Čikaga, Niujorkas ir Tokijas – sudaro World Marathon Majors seriją, kuri yra tarsi bėgikų Šventasis Gralis. Patekti į šias varžybas kartais sunkiau nei įstoti į prestižinį universitetą – reikia arba parodyti puikius rezultatus kvalifikaciniuose bėgimuose, arba laimėti loterijoje, arba surinkti didelę sumą labdarai.
Bet ne visi maratonai yra apie greičio rekordus ir elitą. Yra ir tokių, kurie daugiau primena festivalį nei sportines varžybas. Paryžiaus maratonas veda pro Eifelio bokštą ir Luvro muziejų – bėgi ir žavies architektūra (jei dar lieka jėgų žavėtis). Didžiosios kinų sienos maratonas verčia bėgti laiptais aukštyn ir žemyn – tarsi įprasto maratono nepakanka kankinimui. O Antarktidos maratonas? Taip, toks egzistuoja, ir jei manote, kad bėgti šaltą lietingą rudens dieną Lietuvoje sunku, pamėginkite tai padaryti minusinėje temperatūroje tarp pingvinų.
Lietuvoje taip pat turime savo maratonų tradiciją. Vilniaus maratonas kasmet pritraukia tūkstančius dalyvių, o trasą per sostinės gatves ir parkus bėga tiek patyrę atletai, tiek pirmą kartą šį nuotolį bandantys entuziastai. Kauno maratonas siūlo kitokį peizažą, o mažesni regioniniai renginiai leidžia pajausti intymiausią bėgimo bendruomenės atmosferą.
Kaip pasiruošti nesugriūti 30-ame kilometre
Maratono bėgimas nėra spontaniškas sprendimas – na, nebent esate vienas iš tų legendinių tipų, kurie staiga nusprendžia „o kodėl gi ne?” ir kažkaip finišuoja (tokių yra, bet jie paprastai po to savaitę negali vaikščioti). Normaliam žmogui reikia pasiruošimo, ir ne bet kokio – rimto, sistemingo, trunkančio bent kelis mėnesius.
Standartinis maratono treniruočių planas trunka 16-20 savaičių. Pradedama nuo bazinio ištvermės kūrimo – ilgų, bet lėtų bėgimų, kurie moko jūsų kūną efektyviai naudoti energiją. Palaipsniui pridedami greičio darbai, intervalai, tempo bėgimai. Svarbiausias savaitės elementas – ilgas sekmadienis bėgimas, kuris kas savaitę pailgėja, kol pasiekiate tą baisųjį 30-35 kilometrų ribą treniruotėje. Kodėl nebėgama visi 42 km prieš varžybas? Nes kūnui reikia laiko atsigauti, o tikrąjį maratoną jūs turėsite bėgti su poilsio savaitėmis užnugaryje ir adrenalino pagalba.
Bet treniruotės – tai tik pusė istorijos. Mityba tampa antra religija. Angliavandeniai – jūsų geriausi draugai, ypač prieš ilgus bėgimus. Baltymai padeda raumenims atsigauti. Skysčiai… na, apie juos net nekalbėkime, nes dehidratacija maratone yra greičiausias kelias į katastrofą. Daugelis bėgikų prieš savaitę iki maratono pradeda „carb loading” – angliavandenių krauti į save tarsi žiemą besirengiantis lokys. Makaronai pusryčiams, pietums ir vakarienei? Maratono pasaulyje tai visiškai normalu.
Kas nutinka jūsų kūnui per maratoną
Pirmieji penki kilometrai paprastai jaučiasi puikiai. Jūs šviežias, pilnas energijos, galbūt net per greitai bėgate (klasikinė klaida). Aplink šurmuliuoja minia, žiūrovai šaukia palaikymo žodžius, jūs jaučiatės kaip superherojas. Dešimtas kilometras – vis dar gerai, nors pradeda aiškėti, kad tai bus ilga diena.
Ties 20-25 kilometru prasideda tikrasis maratonas. Jūsų glikogeno atsargos senka, kojos pradeda sunkėti, protas ieško bet kokių priežasčių sustoti. „Gal man koja skauda? Gal tai trauma? Gal geriau sustosiu, kol nepadariau sau žalos?” – tokios mintys pradeda sklandyti galvoje. Čia atsiskiria tie, kurie pasiruošė fiziškai ir psichologiškai, nuo tų, kurie nepakankamai rimtai žiūrėjo į treniruotes.
Ir tada ateina tas garsus „siena” – paprastai ties 30-35 kilometru. Jūsų kūnas išnaudojo glikogeno atsargas ir pradeda deginti riebalus, o tai mažiau efektyvus energijos šaltinis. Kai kurie bėgikai aprašo šią akimirką kaip fizinį ir psichologinį žlugimą – kojos atsisakydamos judėti, kiekvienas žingsnis tampa kančia. Profesionalūs bėgikai išmoksta išvengti šios sienos tinkamu tempu ir mityba bėgimo metu (energiniai geliai, gėrimai), bet mėgėjams tai dažnai tampa tikru išbandymu.
Paskutiniai kilometrai – grynas charakterio testas. Fiziškai jūs jau beveik tuščias, bet finišo linija jau matosi horizonte (na, gal ne pažodžiui, bet žinote, kad ji ten). Čia adrenalinas ir minios palaikymas gali padaryti stebuklų. Žmonės, kurie prieš kilometrą vos vilkosi, staiga randa jėgų net sprintuoti paskutiniuosius šimtus metrų.
Maratono dieną: nuo startas iki finišo
Maratono diena prasideda absurdiškai anksti. Dauguma didžiųjų maratonų startuoja 8-9 valandą ryto, o tai reiškia, kad jums reikia keltis apie 5-6 valandą, suvalgyti pusryčius (kurie turėtų būti lengvai virškinami, bet energingi), atvykti į starto zoną, praeiti per visus saugumo patikrinimus, rasti savo starto grupę pagal numažytą laiką…
Starto zonoje viešpatauja keista atmosfera – mišinys jaudulio, nerimo ir kolektyvinės beprotybės. Tūkstančiai žmonių tempinėjasi, bėgioja vietoje, stovi eilėse prie tualetų (visada per trumpos eilės, visada per daug žmonių). Kai pagaliau nuskamba starto šūvis, minia pradeda judėti – nors jei esate ne pirmose gretose, gali praeiti kelios minutės, kol realiai pradėsite bėgti.
Bėgimo metu svarbu laikytis savo plano. Daugelis naujokų padaro klaidą ir pradeda per greitai, užsikrėtę bendrąja euforiją. Patyrę bėgikai žino – pirmąjį pusmaratonį reikia bėgti galva, antrąjį – širdimi. Tai reiškia, kad pirmoje pusėje laikaisi konservatyvaus tempo, tausoji jėgas, o antroje – išnaudoji tai, kas liko.
Mitybos stotys išsidėsčiusios kas 5 kilometrus – čia galite gauti vandens, sporto gėrimų, kartais net energinių gelių ar bananų. Profesionalus patarimas: niekada nebandykite naujų produktų varžybų dieną. Jūsų skrandis gali nuspręsti sukilti, ir tikėkite manimi, bėgti maratoną su virškinimo problemomis – tai patirtis, kurios niekas nenori.
Psichologija: kai kojos klauso proto (arba ne)
Maratonas 80% psichologinis, 20% fizinis – taip sako patyrę bėgikai, ir tai nėra toli nuo tiesos. Galite būti puikios fizinės formos, bet jei psichologiškai nepasiruošęs, 35-ame kilometre jūsų protas ras milijoną priežasčių sustoti.
Yra įvairių psichologinių triukų, kuriuos bėgikai naudoja. Kai kurie skaido maratoną į mažesnius segmentus – „dabar tik iki kitos mitybos stoties”, „dar tik 5 kilometrai”. Kiti vizualizuoja finišą, įsivaizduoja medalio svorį ant kaklo. Yra tokių, kurie kartoja mantras arba dainų žodžius (muzika ausyse gali būti gyvybiškai svarbi, nors kai kuriuose maratonuose ji draudžiama saugumo sumetimais).
Vienas iš sunkiausių dalykų – kovoti su vidinėmis abejonėmis. „Kodėl aš čia? Kam man to reikia? Galėčiau dabar gulėti sofoje ir žiūrėti serialus.” Šios mintys yra normalios ir jas patiria visi, net olimpiniai čempionai. Skirtumas tas, kad patyrę bėgikai išmoksta jas atpažinti, pripažinti ir… ignoruoti. Tai tik mintys, ne realybė. Jūsų kojos vis dar juda, širdis plaka, jūs vis dar bėgate.
Grupės dinamika taip pat svarbi. Bėgti su kitais, laikytis panašaus tempo grupės gali būti didžiulė psichologinė pagalba. Matote, kad kiti kovoja taip pat kaip jūs, ir tai kažkaip palengvina. Kartais net trumpas pokalbis su šalia bėgančiu nepažįstamuoju gali suteikti reikiamo impulso tęsti.
Po finišo: triumfas ir kančia
Peržengiama finišo linija – ir tai yra viena gražiausių akimirkų jūsų gyvenime. Nesvarbu, ar finišavote per 3 valandas, ar per 6 – jūs padarėte tai. Savanoriai užmeta ant jūsų termišką antklodę (atrodote kaip didžiulis buritas, bet jums nerūpi), įteikia medalį, galbūt dar maisto paketą ir vandenį.
Pirmosios minutės po finišo yra keistos. Adrenalinas vis dar aukštas, jaučiatės euforiškiai, bet kūnas pradeda suvokti, ką jam ką tik padarėte. Kojos virpa, raumenys trūkčioja, vaikščioti laiptais žemyn tampa neįmanomu uždaviniu. Kitas dienas jūs vaikščiosite kaip robotas, o laiptai taps jūsų didžiausiu priešu.
Bet ta kančia greitai išblės atmintyje. Lieka tik geri prisiminimai, nuotraukos su medaliu, pasididžiavimas savimi. Ir dažniausiai – noras tai padaryti dar kartą. Maratono bėgimas yra keistas priklausomybės būdas. Kai finišuojate, prisiekiate sau, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Po savaitės jau naršote internete, ieškodami kito maratono.
Atsigavimas po maratono trunka savaites. Profesionalūs treneriai rekomenduoja vieną dieną poilsio už kiekvieną nubėgtą mylią – tai reiškia beveik mėnesį be rimtų treniruočių. Bet lengvas džiogavimas, plaukimas, joga gali padėti raumenims atsigauti greičiau. Ir, žinoma, mityba – jūsų kūnui reikia atsigauti, o tai reiškia pakankamai baltymų, vitaminų, mineralų.
Kai bėgimas tampa gyvenimo būdu
Maratonas keičia žmones. Ne tik fiziškai (nors taip, greičiausiai numessite svorį ir įgausite reljefą), bet ir psichologiškai. Kai įveiki 42 kilometrus, kiti gyvenimo iššūkiai atrodo ne tokie bauginantys. Sunkus projektas darbe? Sudėtinga situacija asmeniniame gyvenime? „Aš nubėgau maratoną, aš galiu viską” – tokia logika pradeda veikti.
Bėgimo bendruomenė taip pat yra ypatinga. Bėgikai – tai žmonės, kurie supranta jūsų apsėdimą kilometražu, tempo analize, batelių pasirinkimu. Jie neklausia „kodėl tu tai darai?”, jie klausia „kada tavo kitas maratonas?”. Socialiniai tinklai pilni bėgimo grupių, forumų, kur keičiamasi patarimais, patirtimi, motyvacija.
Ir galbūt svarbiausia – maratonas moko kantrybės ir atsidavimo. Negalite nubėgti maratono be pasiruošimo, negalite praleisti treniruočių ir tikėtis gero rezultato. Tai ilgalaikis įsipareigojimas sau, savo tikslams. Ir kai pagaliau finišuojate, suprantate, kad jei galėjote tai padaryti, galite pasiekti bet ką, kam esate pasirengęs skirti laiko, pastangų ir atsidavimo.
Taigi gal kitą sekmadienį, vietoj gulėjimo lovoje, apsvarstykite galimybę užsiregistruoti į maratoną? Blogiausiu atveju – įgysite gerą istoriją ir medalį. Geriausiu – atrasite naują aistrą ir suprasite, kad esate pajėgesnis nei kada manėte. O tas jausmas, kai peržengi finišo liniją po 42 kilometrų – jis vertos kiekvieno sunkaus treniruočių kilometro, kiekvienos ankstyvos rytinės, kiekvienos akimirkos, kai norėjote pasiduoti, bet to nepadarėte.