Kai sienos tampa nuotykiu
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas pakvietė į laipiojimo salę. Pirmoji mintis buvo – na, dar vienas tas sportas, kur reikia raumenų kaip Švarcenegeriui ir jokio proto. Koks gi buvo nustebimas, kai paaiškėjo, kad laipiojimas yra tarsi šachmatai ant vertikalios sienos, kur kiekvienas judesys turi būti apgalvotas, o jėga – tik viena iš daugelio sudedamųjų dalių. Dabar laipiojimo sienos tapo tokia kasdienybe, kad kartais net keista prisiminti, jog dar visai neseniai apie jas nežinojau.
Laipiojimo sienos Lietuvoje auga kaip grybai po lietaus. Jei prieš dešimtmetį tokių vietų galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tai dabar beveik kiekviename didesniame mieste rasi bent vieną normalią salę. Ir tai puiku, nes šis sportas tikrai vertas dėmesio – ne tik dėl fizinės naudos, bet ir dėl to, kaip jis keičia požiūrį į iššūkius apskritai.
Kas gi tas laipiojimas iš tikrųjų?
Paprasta prasme – tai sportas, kuriame reikia užlipti ant dirbtinės sienos, naudojant specialius čiuopus (tas spalvotas plastikas, už kurio laikaisi). Bet tai būtų per daug primityvu. Iš tikrųjų laipiojimas – tai visapusiška veikla, kuri treniruoja ne tik kūną, bet ir protą, strateginį mąstymą, problemų sprendimo įgūdžius.
Yra keletas pagrindinių laipiojimo stilių. Bouldering’as – tai laipiojimas ant žemų sienų (iki 4-5 metrų) be virvių, su minkštais čiužiniais apačioje. Čia dažniausiai sprendžiami konkretūs „problemos” – trumpi, bet techniškai sudėtingi maršrutai. Top rope – kai virvė jau perkelta per viršų ir tave draudžia partneris apačioje. Lead climbing – čia jau rimčiau, nes pats kabini virvę į įrankius lipant aukštyn. Ir dar speed climbing – greičio laipiojimas, kur reikia kuo greičiau įveikti standartinį maršrutą.
Lietuvoje populiariausias yra bouldering’as. Kodėl? Nes nereikia partnerio, nereikia virvių, nereikia sudėtingos įrangos. Atėjai, užsiavei specialius batelius ir lipi. Demokratiška, paprasta, bet kartu ir labai įtraukianti.
Kodėl verta išbandyti?
Pirmas dalykas, kurį pastebėsi po kelių savaičių reguliaraus laipiojimo – tavo kūnas keičiasi. Bet ne taip, kaip treniruoklių salėje. Čia nėra atskirų raumenų grupių treniravimo – dirba viskas kartu. Pirštai, dilbiai, pečiai, nugaros raumenys, pilvo presai, kojos – visa tai veikia kaip vienas mechanizmas. Po poros mėnesių pastebėsi, kad marškinėliai ant pečių sėdi kitaip, o rankovės pradeda spausti dilbius.
Bet fizinė pusė – tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji magija vyksta galvoje. Kiekvienas maršrutas yra tarsi galvosūkis. Matai čiuopus, žinai, kur reikia pradėti ir kur baigti, bet kaip ten patekti? Gal reikia pradėti dešine ranka? O gal kaire koja ant to žalio čiuopo? O jei pirma dėsiu į tą mėlyną, tada galėsiu pasiekti viršutinį?
Ši strateginio mąstymo dalis yra neįtikėtinai įtraukianti. Matai, kaip kiti lipa, bandai pats, nepavyksta, galvoji, bandai kitaip, vėl nepavyksta, ir tada – eureka! – randi tą vienintelį teisingą judesių seką ir pasieki viršų. Tas jausmas yra vertas visų pastangų.
Kaip pradėti ir ko tikėtis?
Gera žinia – pradėti yra paprasta. Beveik visos laipiojimo salės siūlo įvadines pamokas ar bent jau instruktažą naujiems lankytojams. Pirmą kartą ateini, tau parodys pagrindus, paskolins batelius (nes tikrai nenorėsi lipti sportbačiais), ir gali pradėti.
Dažniausiai sienos yra pažymėtos spalvomis arba lipukais – kiekviena spalva reiškia skirtingą sunkumo lygį. Baltieji ar žalieji paprastai yra pradedantiesiems, paskui eina geltoni, oranžiniai, raudoni, mėlyni, juodi. Skirtingose salėse sistema gali skirtis, bet principas tas pats – nuo lengvesnių prie sunkesnių.
Pirmą kartą tikrai nejausite, kad tai sunku. Net priešingai – gali pasirodyti, kad per lengva. Bet štai antrą dieną… Antrą dieną suprasite, kad turite raumenis, apie kurių egzistavimą net nenutuokėte. Dilbiai, pirštai, pečiai – viskas skaudės. Tai normalu. Po savaitės-dviejų kūnas prisitaiko.
Svarbu nepersistengti iš karto. Matau daug naujokų, kurie pirmą dieną lipa tris valandas be perstojo, o paskui dvi savaites negali sugnybti rankų. Geriau pradėti nuo valandos-pusantros, du-tris kartus per savaitę. Kūnui reikia laiko adaptuotis.
Įranga ir investicijos
Vienas iš laipiojimo privalumų – nereikia daug įrangos. Pradžioje užtenka sportinių drabužių ir batų nuomos salėje. Batelių nuoma paprastai kainuoja 2-3 eurus, vienkartinis apsilankymas – apie 8-12 eurų, priklausomai nuo miesto ir salės.
Jei nuspręsi, kad tai tavo sportas, verta įsigyti savus batelius. Čia prasideda smagumas, nes laipiojimo batai nėra kaip įprasti sportbačiai. Jie turi būti ankšti – tikrai ankšti. Pirštai turi būti sulenkti, batai turi spausti. Kodėl? Nes taip geriau jauti čiuopus ir gali stovėti ant mažiausių paviršių. Pirmą kartą užsimovus tokius batus galvoji, kad tai kankynė, bet prie to pripranti.
Geri pradedančiųjų batai kainuoja nuo 60 iki 100 eurų. Taip, nedešimt eurų. Bet jie tarnauja ilgai, o skirtumas tarp nuomotų ir savų batų yra milžiniškas. Su savais batais laipiojimas tampa kur kas malonesnis ir efektyvesnis.
Kita naudinga investicija – magnezija. Tai baltas miltelis, kurį tepsi ant rankų, kad jos neprakaituotų ir geriau laikytųsi už čiuopų. Kainuoja centus, bet skirtumas yra akivaizdus. Dar gali prireikti magnezijos maišelio, bet daugelyje salių jų galima pasiskolinti.
Jei planuoji lipti su virvėmis (top rope ar lead), tada įranga brangs – reikės įsipirkimo sistemos, karabinų, draudimo įrenginio. Bet tai jau vėlesnių etapų reikalai. Pradedantiesiems bouldering’as yra idealus variantas.
Socialinis aspektas ir bendruomenė
Vienas dalykas, kurio tikrai nesitikėjau – laipiojimo bendruomenė yra neįtikėtinai draugiška. Galbūt todėl, kad visi čia dėl to paties – iššūkio, tobulėjimo, malonumo. Nėra tos konkurencijos, kuri būdinga daugeliui kitų sportų.
Salėje visiškai normaliai prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir paklausti patarimo. Arba pasidalinti savo įžvalgomis. Matai, kad kažkas kovoja su tuo pačiu maršrutu, kurį tu jau įveikei? Pasidalink strategija. Pats negauni – klausk kitų. Žmonės mielai padeda.
Dažnai salėse susiformuoja nuolatinių lankytojų grupės. Ateini tą pačią dieną, tuo pačiu metu, ir matai tuos pačius veidus. Pamažu užsimezga pažintys, prasideda pokalbiai ne tik apie laipiojimą. Tai tampa ne tik sportu, bet ir socialiniu įvykiu.
Be to, daugelis salių organizuoja renginius, varžybas, bendrus išvažiavimus lipti į gamtą. Taip, nes laipiojimas salėje – tai tik dalis. Tikrasis laipiojimas vyksta lauke, ant tikrų uolų. Bet tai jau kitas lygis, kurio daugelis pasiekia po kelių mėnesių ar metų treniravimosi salėje.
Iššūkiai ir kaip juos įveikti
Nebūčiau sąžiningas, jei pasakyčiau, kad viskas tik rožėmis klotas. Laipiojimas turi savo iššūkių, ir ne visi jie fiziniai.
Pirmasis – baimė. Net ant žemų bouldering sienų, kur nukritus nukrenti ant čiužinio, gali atsirasti baimė. Ypač kai reikia atsipalaiduoti ir tiesiog nusileisti žemyn. Kai kurie žmonės turi tikrą problemą su šiuo aspektu. Sprendimas – laipsniška ekspozicija. Pradedi nuo žemų sienų, pamažu lipi aukščiau. Organizmas pripranta, baimė mažėja.
Antrasis – platoizmas. Kai kurie maršrutai atrodo neįmanomi. Matai žmones, kurie juos įveikia, o pats negali net pusės nulipti. Čia svarbu suprasti, kad kiekvienas progresuoja savo tempu. Tas, kuris dabar lipa juodus maršrutus, prieš metus galbūt kovojo su geltonais. Nesvarbu, kur esi dabar – svarbu, kad judi į priekį.
Trečiasis – traumos. Laipiojimas yra gana saugus sportas, bet traumos pasitaiko. Dažniausiai kenčia pirštai, riešai, alkūnės. Tendinitas, įtemptos sausgyslos – tai dažni palydovai, ypač jei per greitai didini krūvius. Prevencija – tinkamas apšilimas, tempimas, jėgos treniruotės ne tik lipant, bet ir stiprinant antagonistinius raumenis.
Svarbu klausyti savo kūno. Jei kažkas skauda – ne tas „geras” skausmas po treniruotės, bet aštrūs, nemaloni pojūčiai – sustok. Geriau praleisti savaitę, nei paskui gydytis kelis mėnesius.
Kai siena tampa gyvenimo būdu
Po kelių mėnesių reguliaraus laipiojimo pastebėsi keistų dalykų. Eidamas gatve pradedi vertinti pastatus ne pagal architektūrą, o pagal tai, ar būtų įdomu ant jų lipti. Matydamas uolą gamtoje automatiškai galvoji apie galimus maršrutus. Rankos automatiškai stiprėja – atsukti stiklainį tampa juokingai lengva.
Bet svarbiausia – keičiasi požiūris į iššūkius. Laipiojimas moko, kad tai, kas atrodo neįmanoma, dažnai yra tik neišspręsta problema. Reikia pažiūrėti iš kito kampo, pamėginti kitaip, paklausti patarimo, pailsėti ir bandyti vėl. Ši filosofija persikeliama ir į kasdienį gyvenimą.
Dar vienas aspektas – mindfulness. Kai lipi, negali galvoti apie darbą, problemas, planus. Turi būti čia ir dabar, sutelktas į kiekvieną judesį, kiekvieną čiuopą. Tai tarsi meditacija, tik vertikalioje plokštumoje. Po treniruotės jaučiesi ne tik fiziškai pavargęs, bet ir psichologiškai atsipalaidavęs.
Laipiojimo sienos tapo ne tik sporto vieta, bet ir savotiška terapija. Blogas dienas? Eik į salę. Stresas darbe? Salė. Reikia išsivalyti galvą? Žinai atsakymą. Tai vieta, kur problemos lieka už durų, o tu lieki vienas su siena ir iššūkiu.
Taip pat keičiasi socialinis ratas. Laipiotojai – tai specifinė, bet labai įvairi bendruomenė. Čia rasi ir IT specialistų, ir menininkų, ir studentų, ir pensininkų. Vieningas dalykas – aistra laipiojimui. Tai sukuria unikalią atmosferą, kur socialinė padėtis, amžius ar išsilavinimas neturi reikšmės. Svarbu tik tai, kaip lipi ir koks esi žmogus.
Daugelis draugysčių užsimezga būtent salėje. Yra kažkas ypatingo, kai kovoji su tuo pačiu maršrutu kartu su kažkuo, palaikote vienas kitą, džiaugiatės sėkmėmis. Tai kuria stiprius ryšius, kurie dažnai išeina už salės ribų.
O kai pagaliau nusprendžiate išvažiuoti lipti į gamtą – tai jau visiškai kitas lygis. Tikros uolos, tikras aukštis, tikri pavojai. Bet ir neapsakomas jausmas, kai stovi ant uolos viršaus, žiūri į apylinkes ir supranti, kad tai padarei savo jėgomis. Niekas tavęs neužnešė, niekas nepadėjo – tik tu, uola ir tavo įgūdžiai.
Laipiojimo sienos Lietuvoje jau nėra egzotika. Jos tapo prieinamos, populiarios ir įvairios. Kiekvienas miestas turi bent vieną gerą salę, o didžiuosiuose miestuose galima rinktis. Kiekviena salė turi savo charakterį, savo bendruomenę, savo ypatumus. Verta išbandyti kelias, kol rasi tą, kuri tau labiausiai patinka.
Ar verta pradėti? Jei svarstai – tikrai taip. Net jei neturi jokio sportinio pagrindo, net jei manai, kad per silpnas ar per senas. Laipiojimas priima visus. Yra maršrutų pradedantiesiems, yra maršrutų profesionalams. Kiekvienas randa savo lygį ir iš ten progresuoja savo tempu. Nėra skubos, nėra prievartos – tik tu ir siena. Ir kiekvienas užliptas maršrutas, kad ir kokio sunkumo, yra asmeninė pergalė, vertas pasididžiavimo momentas.