Kaip viskas prasidėjo: pirmieji žingsniai lietuviškame hip hope
Kai dabar girdime apie lietuvišką hip hop sceną, dažnai užmirštame, kad viskas prasidėjo ne iš karto. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva tik atsikratė sovietinių pančių, jaunimas pradėjo gaudyti Vakarų kultūros bangas. Tarp jų – ir hip hop muzika, kuri tuomet atrodė kaip kažkas visiškai kosminio.
Pirmieji eksperimentai su repu buvo gana kuklūs. Vaikinai rinkdavosi rūsiuose, bandydavo rašyti tekstus lietuviškai, nors tai atrodė beveik neįmanoma. Kalba, kuri buvo įpratusi prie liaudiškų dainų ir poetinių metaforų, staiga turėjo prisitaikyti prie gatvės ritmo ir tiesmukumo. Bet kaip sakoma – kur noras, ten ir kelias.
Tikrasis proveržis įvyko devintojo dešimtmečio viduryje, kai atsirado pirmosios rimtesnės grupės. „Bix”, „Žalvarinis”, „G&G Sindikatas” – šie vardai dabar skamba kaip legendos, bet tada jie buvo tiesiog vaikai, bandantys kažką naujo. Jų tekstai buvo paprastesni, įrašų kokybė – ne kažin kokia, bet energija buvo neįtikėtina. Tai buvo autentiška, tai buvo mūsų.
Aukso amžius: kai hip hopas užkariavo mainstreamą
Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia lietuviškam hip hopui buvo tarsi paauglystė – laikotarpis, kai viskas sparčiai keičiasi, auga ir bręsta. „Lilas ir Innomine” tapo ne tik hip hop grupė, bet kultūrinis fenomenas. Jų dainos skambėjo visur – nuo paauglių kambarių iki automobilių radijo stočių.
Būtent tada hip hopas Lietuvoje įgavo savo veidą. Nebandėme kopijuoti amerikiečių – kurdavome savo istoriją. Tekstai kalbėjo apie tai, kas rūpėjo mums: apie gyvenimą Lietuvoje, apie santykius, apie kasdienybės džiaugsmus ir skausmus. Tai nebuvo gangsta repas apie ginklus ir narkotikus (na, bent jau ne visuomet), tai buvo repas apie mūsų realybę.
Skirtingos kryptys ir subkultūros
Lietuviška hip hop scena niekada nebuvo vienalytė. Kai kurie atlikėjai pasirinko komercinį kelią, kurdami dainas, kurios skambėtų radijuje ir patiktų plačiajai auditorijai. Kiti liko ištikimi underground’ui, kurdami sudėtingesnius, eksperimentinius dalykus.
Underground scena Lietuvoje visada buvo gyva ir pulsavo savo ritmu. Tai vieta, kur atlikėjai galėjo rizikuoti, eksperimentuoti, kalbėti apie tai, kas jiems tikrai svarbu, nesirūpinant, ar tai patiks radijo stotims. Būtent čia gimė kai kurie įdomiausių tekstų ir skambesių. Grupės kaip „Alchemistai”, „Svaras”, „Ironvytas” – jos galbūt ir neturėjo milijonų peržiūrų YouTube, bet jų įtaka scenai buvo milžiniška.
Tuo tarpu komercinė pusė irgi turėjo savo vietą. Ir čia nėra nieko blogo – muzika gali būti ir pramoginė, ir lengvai klausoma. Tokie atlikėjai kaip „SEL”, „Alanas Chosnau”, „Justinas Jarutis” (taip, jis irgi flirtavo su hip hopu) parodė, kad lietuviškas repas gali skambėti šiuolaikiškai ir kokybiškai.
Naujoji karta: trap, drill ir kas toliau
Paskutinį dešimtmetį lietuviška hip hop scena patyrė dar vieną transformaciją. Atėjo nauja karta atlikėjų, užaugusi jau su internetu, Spotify ir YouTube. Jie nebeprisimena laikų, kai reikėdavo ieškoti hip hop įrašų specialiuose muzikos parduotuvėse ar keistis kasetėmis su draugais.
Trap muzika užkariavo jaunimą audringai. „Oguras”, „Niko Barisas”, „8 Kambarys” – šie vardai dabar dominuoja lietuviškoje scenoje. Jų muzika kitokia – daugiau autotune, daugiau elektroninių garsų, tekstai dažnai paprastesni, bet energija vis tiek ta pati. Ir svarbiausia – jie kalba savo kartos kalba.
Drill muzika irgi rado savo vietą Lietuvoje, nors ir sukėlė nemažai diskusijų. Ar tai tikras menas, ar tik smurto propagavimas? Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį. Taip, kai kurie tekstai gali būti provokuojantys, bet tai irgi yra realybės atspindys. Ne visų, bet kai kurių.
Moterys hip hope: ilgas kelias į pripažinimą
Ilgą laiką lietuviška hip hop scena buvo beveik išskirtinai vyriška teritorija. Merginos buvo dažniausiai tik vaizdo klipų fone ar kaip svečios dainininkės refrenuose. Bet laikas keičiasi, ir tai džiugu.
Dabar turime tokias atlikėjas kaip „Gabrielė Vilkickytė”, „Jessica Shy”, „Migloko”, kurios įrodo, kad hip hopas nėra tik vaikinų reikalas. Jos atneša kitokią perspektyvą, kitokias temas, kitokį požiūrį. Ir tai praturtina sceną, daro ją įvairesnę ir įdomesnę.
Tiesa, kelias vis dar nelengvas. Moterys hip hope vis dar susiduria su dvigubais standartais ir stereotipais. Bet kiekviena nauja atlikėja, kuri drąsiai užlipa ant scenos, daro šį kelią lengvesnį kitoms.
Festivaliai ir koncertai: kur visa tai vyksta
Jei norite pajusti lietuviško hip hopo pulsą, turite apsilankyti koncertuose ir festivaliuose. Tai visiškai kitoks patyrimas nei klausytis muzikos ausine. Čia jauti energiją, matai, kaip žmonės reaguoja, kaip atlikėjai bendrauja su publika.
„Granatos Live” ilgą laiką buvo vienas svarbiausių hip hop renginių Lietuvoje. Nors dabar jo nebėra, jo palikimas tęsiasi per kitus renginius. „Loftas Fest”, įvairūs klubų koncertai, vasaros festivaliai – visur galima rasti hip hopo.
Įdomu tai, kad lietuviški hip hop koncertai turi savo specifiką. Čia nėra tų amerikietiškų mosh pit’ų ar ekstremalaus elgesio. Žmonės ateina klausytis muzikos, palaikyti atlikėjų, pabūti su bendraminčiais. Atmosfera dažniausiai draugiška, nors energijos netrūksta.
Tekstai ir kalba: kas daro lietuvišką repą unikalų
Vienas įdomiausių lietuviško hip hopo aspektų – tai kalba. Lietuvių kalba nėra lengva repui. Ji turi daug galūnių, sudėtingą gramatiką, ilgus žodžius. Bet būtent tai ir daro ją įdomią.
Geriausi lietuviški reperiai sugeba žaisti su kalba taip, kaip niekas kitas. Jie kuria naujus žodžius, derina netikėtus žodžius, randa rimuojančias frazes, kurios skamba natūraliai ir kartu originaliai. Tai tikras menas, kuris reikalauja ne tik muzikalumo, bet ir kalbinio talento.
Lietuviški hip hop tekstai taip pat dažnai yra gilesni, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip, yra daug dainų apie vakarėlius, merginas ir pinigus – tai universalios temos. Bet yra ir tokių, kurios kalba apie socialines problemas, asmenines kovas, filosofines mintis. Reikia tik atidžiau paklausyti.
Kur visa tai veda: ateities vizijos ir galimybės
Žvelgiant į lietuvišką hip hop sceną šiandien, matosi tiek daug galimybių. Technologijos leidžia kurti kokybišką muziką net ir namų studijoje. Internetas suteikia galimybę pasiekti auditoriją visame pasaulyje. Jaunimas vis labiau domisi vietine kultūra ir nori palaikyti lietuviškus atlikėjus.
Bet yra ir iššūkių. Lietuviška rinka maža, todėl sunku išgyventi tik iš muzikos. Daugelis atlikėjų turi dirbti kitus darbus, o muzika lieka hobiu ar šaliniu užsiėmimu. Tai riboja galimybes tobulėti, keliauti, kurti daugiau.
Kita problema – kokybė. Kai kurti muziką tapo lengva, rinkoje atsiranda daug vidutiniškų dalykų. Sunku išsiskirti, sunku būti pastebėtam. Bet tai ir skatina konkurenciją, verčia tobulėti, ieškoti savo unikalaus skambesio.
Lietuviška hip hop scena šiandien yra gyva, įvairi ir nuolat besikeičianti. Ji nebėra ta pati, kokia buvo prieš dvidešimt ar net dešimt metų. Ir tai gerai – kultūra turi keistis, vystytis, prisitaikyti prie naujų laikų. Svarbu tik nepamiršti šaknų, pagarbos tiems, kurie pradėjo šį kelią, kai tai buvo daug sunkiau nei dabar. Lietuviškas hip hopas turi savo istoriją, savo herojus, savo momentus. Ir geriausia – ši istorija tęsiasi toliau, rašoma kiekvieną dieną naujų atlikėjų, naujų dainų, naujų idėjų. Tai mūsų kultūros dalis, ir smagu matyti, kaip ji auga ir bręsta.