Kai knygos tampa žvaigždėmis: apie apdovanojimus rašytojams
Literatūros premijos Lietuvoje – tai ne tik garbingi apdovanojimai ant knygų viršelių. Tai visas pasaulis, kuriame susipina ambicijos, talentai, politika ir kartais net skandalai. Kas metai rudenį ir žiemą prasideda tikras literatūrinis sezonas, kai skelbiami nominantai, vyksta diskusijos, o galiausiai – iškilmingos ceremonijos su šampanu ir ašaromis (džiaugsmo ar nusivylimo – priklauso nuo to, kurioje salės pusėje sėdi).
Lietuvoje turime daugybę literatūrinių apdovanojimų – nuo solidžiausių valstybinių iki kameriškų, bet ne mažiau svarbių. Kiekviena premija turi savo charakterį, istoriją ir kartais net intrigas, vertas atskiro romano. Vieni apdovanojimai egzistuoja dešimtmečius, kiti atsiranda ir išnyksta kaip vasaros lietus. Bet visi jie atlieka svarbią funkciją – padeda skaitytojams orientuotis knygų jūroje ir rašytojams suprasti, kad jų darbas nepraėjo nepastebėtas.
Nacionalinė kultūros ir meno premija: kai valstybė sako „ačiū”
Pradėkime nuo sunkiasvorių. Nacionalinė kultūros ir meno premija – tai lyg Oskaras lietuvių kultūros pasaulyje. Šis apdovanojimas skiriamas ne tik rašytojams, bet ir menininkams, muzikantams, režisieriams. Literatūros srityje ją gauti reiškia patekti į savo srities elitą, į tuos vardus, kuriuos mokykloje mokysis būsimos kartos (jei, žinoma, dar mokysis lietuvių literatūros).
Premijos dydis nėra juokais – keliasdešimt tūkstančių eurų. Tai suma, už kurią rašytojas gali nusipirkti ramybės metams kūrybai arba pagaliau suremontuoti tą stogą, kuris lašo jau penkerius metus. Bet svarbiausia čia ne pinigai, o pripažinimas. Kai prezidentas ar ministras įteikia tau apdovanojimą, supranti, kad tavo knygos tapo dalimi šalies kultūrinio paveldo.
Tiesa, kartais šios premijos skyrimas sukelia diskusijas. Literatūros bendruomenė mėgsta padiskutuoti – kodėl vienas, o ne kitas? Kodėl proza, o ne poezija? Kodėl šis romanas, o ne anas? Bet būtent šios diskusijos ir rodo, kad literatūra Lietuvoje gyva ir kvėpuoja.
Lietuvos rašytojų sąjungos premijos: kai kolegos vertina kolegas
Lietuvos rašytojų sąjunga – tai organizacija, kuri egzistuoja nuo sovietmečio ir vis dar išlaiko svarbią poziciją literatūriniame gyvenime. Jos skiriamos premijos turi ypatingą svorį, nes čia rašytojus vertina patys rašytojai. Tai lyg profesionalų pripažinimas, kuris kartais būna svarbesnis už bet kokius išorinius apdovanojimus.
Sąjunga skiria kelias skirtingas premijas – už prozą, poeziją, kritiką, vertimus. Yra ir specialūs apdovanojimai už debiutus, už vaikų literatūrą. Kiekviena nominacija turi savo žiuri, kuris kruopščiai skaito visas per metus išleistas knygas (bent jau teoriškai turėtų skaityti). Procesas nėra skaidrus kaip stiklas – kartais pasigirsta kalbų apie užkulisinius susitarimus, senas draugystes ar priešiškas. Bet tai jau literatūrinio gyvenimo dalis – kur žmonės, ten ir aistros.
Įdomu tai, kad šios premijos dažnai atspindi ne tik literatūrinius, bet ir ideologinius skirtumus. Lietuvos rašytojų sąjungoje susipina skirtingų kartų, skirtingų estetinių pažiūrų autoriai. Vieniems svarbu tradicija, kitiems – eksperimentas. Vieniems – nacionalinė tapatybė, kitiems – kosmopolitizmas. Ir visa tai atsispindi premijų skyrime.
Metų knygos rinkimai: kai skaitytojai turi balsą
Dabar pereikime prie kažko demokratiškesnio. Metų knygos rinkimai – tai projektas, kuriame dalyvauja ne tik kritikai ir ekspertai, bet ir paprasti skaitytojai. Tiesa, sistema čia sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Yra ekspertų komisija, kuri sudaro ilgąjį sąrašą, paskui trumpąjį, o galiausiai skelbiami nugalėtojai keliose kategorijose.
Kas įdomu – čia premijos skiriamos ir už grožinę literatūrą, ir už populiariąją mokslą, ir už vaikų knygas. Tai reiškia, kad pripažinimas gali tekti ne tik tam, kas parašė sudėtingą filosofinį romaną, bet ir tam, kas sugeba paaiškinti kvantinę fiziką taip, kad suprastų net humanitaras. Arba tam, kas sukūrė pasaką, dėl kurios vaikai prašo skaityti dar ir dar kartą.
Metų knygos apdovanojimas turi ir praktinę reikšmę – nugalėtojo knyga paprastai išgyvena antrą jaunystę. Leidėjai spausdina papildomus tiražus, knygynuose ji iškeliama į geriausias vietas, žiniasklaida daro interviu. Tai gali reikšti skirtumą tarp to, ar rašytojas kitąmet galės leisti naują knygą, ar turės ieškoti papildomo darbo.
Jaunųjų kūrėjų apdovanojimai: kur prasideda karjeros
Kiekvienas dabar žinomas rašytojas kažkada buvo debiutantas, kuris drebančiomis rankomis siuntė savo rankraštį leidyklai. Ir būtent debiutams skirti apdovanojimai dažnai būna lemiami – jie gali nulemti, ar jaunas autorius tęs kūrybą, ar nustos tikėjęs savimi.
Lietuvoje yra keletas premijų, skirtų būtent jauniesiems. Pavyzdžiui, Jaunojo kūrėjo premija, kurią skiria Lietuvos kultūros taryba. Arba įvairūs literatūriniai konkursai, kuriuose gali dalyvauti tik tie, kas dar neišleidę knygos. Šie apdovanojimai ne tik suteikia finansinę paramą (kuri jaunam autoriui gali būti labai svarbi), bet ir duoda pasitikėjimo, kad eini teisingu keliu.
Įdomu stebėti, kaip kai kurie prieš dešimtmetį apdovanoti jaunieji autoriai dabar jau patys sėdi žiuri komisijose ir vertina naują kartą. Tai primena estafetę – kiekviena karta perduoda lazdelę kitai. Ir nors ne visi apdovanotieji tampa žvaigždėmis, daugelis jų sudaro lietuvių literatūros stuburą.
Specializuotos premijos: nuo poezijos iki detektyvų
Ne visos premijos yra universalios. Yra ir tokių, kurios skiria dėmesį konkrečiems žanrams ar temoms. Pavyzdžiui, Henriko Radausko premija poezijai – tai vienas prestižiškiausių apdovanojimų lietuvių poetams. Ją gauti reiškia būti pripažintam kaip vienas geriausių savo kartos eilėraščių meistru.
Yra ir premija už istorinę prozą, ir už fantastinę literatūrą, ir už kriminalines istorijas. Šie specializuoti apdovanojimai svarbūs, nes jie rodo, kad lietuvių literatūra nėra vien tik rimti socialiniai romanai apie kaimo gyvenimą (nors ir tokių turime). Mes turime ir kosmines odisėjas, ir viduramžių intrigas, ir detektyvinių siužetų, kurie gali konkuruoti su užsienio bestselleriais.
Dar viena įdomi kategorija – premijos už vertimus. Nes be vertėjų mes niekada nesužinotume, ką rašo Garcia Marquez ar Murakami. Ir lietuvių vertėjai – tai tikri herojai, kurie už nedidelius honorarus kuria literatūrinius stebuklus, perkeliant tekstus iš vienos kalbos į kitą taip, kad išsaugotų ir prasmę, ir grožį, ir autorių stilių.
Skandalai, intrigos, nesutarimai: kai premijos sukelia audras
Būtų naivoka manyti, kad literatūrinės premijos – tai tik gražūs žodžiai ir taikūs susibūrimai. Ne, čia vyksta tikros dramos! Kas keletą metų pasigirsta istorijų apie tai, kaip kažkas atsisakė priimti premiją, protestuodamas prieš žiuri sprendimą ar politinę situaciją. Arba kaip du autoriai susiginčijo dėl plagiato kaltinimų. Arba kaip visa komisija atsistatydino, nesutardama dėl kandidatų.
Yra buvę atvejų, kai apdovanojimas buvo laikomas tokiu kontroversišku, kad apie jį rašė visos žiniasklaidos priemonės. Kartais dėl to, kad laimėtojo knyga buvo laikoma per drąsia ar netgi šokiruojančia. Kartais dėl to, kad žiuri nariai buvo įtariami šališkumu. O kartais tiesiog dėl to, kad visuomenės lūkesčiai nesutapo su ekspertų nuomone.
Bet žinote ką? Šie skandalai tik įrodo, kad literatūra Lietuvoje nėra miręs reikalas. Kad žmonėms rūpi, kas laimi, kas pralaimi, kokios knygos laikomos vertomis. Jei niekas nesipyktų ir nesidiskutuotų, tai reikštų, kad literatūra tapo tik muziejaus eksponatu, o ne gyva kultūros dalimi.
Ką premijos iš tikrųjų reiškia: pinigai, šlovė ir kūrybinė laisvė
Grįžkime prie esmės. Kam iš viso reikalingos tos premijos? Ar jos tikrai keičia kažką rašytojo gyvenime? Atsakymas – ir taip, ir ne. Finansinė pusė svarbi, ypač Lietuvoje, kur rašytojai retai gali išgyventi vien iš knygų pardavimų. Net ir kelių tūkstančių eurų premija gali suteikti laisvės kūrybai keliems mėnesiams ar net metams.
Bet dar svarbesnė yra reputacijos pusė. Premija ant knygos viršelio veikia kaip kokybės ženklas skaitytojams. „Nacionalinės premijos laureatas” ar „Metų knygos nugalėtojas” – tai signalai, kad ši knyga verta dėmesio. Knygynuose tokios knygos iškeliamos į geriausias vietas, žiniasklaida daro interviu, bibliotekos perka daugiau egzempliorių.
Premijos taip pat atidaro duris į tarptautinį pripažinimą. Užsienio leidėjai ir vertėjai dažnai žiūri, kokie autoriai apdovanoti savo šalyse. Tai padeda lietuvių literatūrai keliauti į pasaulį. Jau ne vienas mūsų rašytojas, pradėjęs nuo nacionalinės premijos, vėliau buvo išverstas į dešimtis kalbų.
Kaip sekti premijų sezoną ir rasti savo kitą mėgstamą knygą
Jei jus sudomino šis literatūrinių apdovanojimų pasaulis, štai keletas praktinių patarimų. Pirma, sekite kultūrinių portalų naujienas rudenį ir žiemą – tai karštas premijų sezonas. Dauguma apdovanojimų skelbiami nuo spalio iki vasario. Portale „Bernardinai.lt” ar „15min.lt” kultūros skiltyje rasite visas aktualijas.
Antra, neskubėkite pirkti tik laimėtojų knygų. Dažnai nominantų sąrašuose yra tikrų perlų, kurie nusipelnė ne mažiau dėmesio. Kartais net įdomiau paskaityti visus trumpojo sąrašo autorius ir susidaryti savo nuomonę, nei aklai pasitikėti žiuri sprendimu.
Trečia, lankykite premijų įteikimo ceremonijas, jei turite galimybę. Daugelis jų yra atviros visuomenei ir nemokamos. Ten galite ne tik pamatyti savo mėgstamus autorius gyvai, bet ir išgirsti jų kalbas, kurios kartais būna įdomesnės už pačias knygas. Be to, tokiuose renginiuose dažnai būna ir knygų parduotuvėlių, kur galite įsigyti pasirašytų egzempliorių.
Ketvirta, nepamirškite mažesnių, specializuotų premijų. Jei jums patinka poezija, sekite Radausko premijos naujienas. Jei mėgstate detektyvus – ieškokite kriminalinės literatūros apdovanojimų. Jei domitės vaikiška literatūra – yra ir tam skirtų konkursų. Kiekviena nišė turi savo žvaigždes.
Ir pagaliau – skaitykite! Nes visos šios premijos, komisijos, ceremonijos egzistuoja tik dėl vieno – kad knygos rastų savo skaitytojus, o skaitytojai – knygas, kurios pakeistų jų gyvenimą, bent jau šiek tiek. Premijos padeda orientuotis, bet galutinį sprendimą, ar knyga gera, priimate tik jūs, atsisėdę su ja vakare ir pasinėrę į jos pasaulį.
Lietuvių literatūra gyva ir įvairi, nors kartais ir atrodo, kad visi tik skundžiasi mažais tiražais ir skaitančiųjų trūkumu. Premijos – tai vienas iš būdų, kaip ši literatūra išlieka matoma, kaip talentingi autoriai gauna pripažinimą ir galimybę toliau kurti. Tai ne tobula sistema, bet tai veikianti sistema. Ir kol mes diskutuojame, ginčijamės, džiaugiamės ar pykstame dėl premijų, tol literatūra lieka svarbi mūsų kultūrinio gyvenimo dalis.