Kodėl tėčiams reikia savo dienos?
Prisipažinsiu atvirai – kol pats netapau tėvu, Tėvo diena man atrodė kaip dar viena iš tų švenčių, kurias sugalvojo sveikinimų atvirukų gamintojai. Bet gyvenimas turi keistą būdą pakeisti perspektyvą. Dabar, kai mano vaikas prieš pusryčius atneša man piešinį su užrašu „geriausiam tėčiui pasaulyje” (nors raidės dar šokinėja įvairiomis kryptimis), suprantu – ši diena tikrai reikalinga.
Tėvo diena Lietuvoje švenčiama kiekvienų metų birželio pirmąjį sekmadienį. Tai gana jauna tradicija mūsų šalyje – oficialiai įtvirtinta tik 2002 metais. Tačiau šaknys siekia daug giliau. Pasaulyje pirmoji Tėvo diena buvo paminėta 1910 metais JAV, Vašingtono valstijoje, kai Sonora Smart Dodd norėjo pagerbti savo tėvą – Pilietinio karo veteraną, kuris vienas užaugino šešis vaikus po žmonos mirties gimdant.
Šiandien ši šventė – ne tik apie dovanas ar pusryčius lovoje. Ji primena, kad tėvystė nėra vien finansinė atsakomybė ar savaitgalio pramoga. Tai kasdienybė, kupina mažų pergalių ir nesėkmių, nemigos naktų ir neapsakomo džiaugsmo akimirkų.
Kaip tėvystė keitėsi per kartas
Mano senelis apie tėvystę kalbėdavo trumpai: „Mano darbas buvo uždirbti pinigus, o močiutės – auginti vaikus.” Tokia buvo jo karta. Vyrai grįždavo iš darbo, skaitydavo laikraštį, o vaikai žaisdavo kažkur kitur. Emocinis ryšys? Apie tai nekalbėta.
Mūsų tėvų karta jau buvo kitokia. Tėčiai pradėjo žaisti su vaikais, vežioti į būrelius, kartais net keisti sauskelnes (nors dažnai su dramatišku atodūsiu). Bet vis dar vyravo nuostata, kad pagrindinis auklėtojas – mama, o tėtis – pagalbininkas.
Dabartiniai tėvai – jau visai kita istorija. Matau draugus, kurie eina į tėvystės atostogas, dalyvauja gimimo procese, nešioja kūdikius ergo kuprinėse ir be gėdos klausia pediatrų forume, kodėl kūdikis taip keistai kakoja. Šiuolaikinis tėtis žino, kas yra Montessori pedagogika, turi nuomonę apie skiepus ir gali ilgai diskutuoti, kuris pieštukų rinkinys geresnis.
Tai nereiškia, kad senesnės kartos tėvai buvo blogi. Jie mylėjo savaip, kaip mokėjo. Bet puiku matyti, kaip tėvystė tampa vis labiau įtraukianti, emocinė ir partnerystės kupina.
Ką dovanoti tėčiui, kuris sako „man nieko nereikia”?
Štai amžinas klausimas. Klausi tėčio, ko jis nori Tėvo dienai, ir gauni tą patį atsakymą: „Nieko man nereikia.” Bet mes-то žinome, kad tai reiškia „negalvojau apie tai, bet būtų smagu ką nors gauti.”
Dovanos patyrimo ieškotojams: Jei tavo tėtis nemėgsta daiktų kaupimo, pagalvok apie išgyvenimus. Bilietas į koncertą, kurį jis minėjo praėjusiais metais. Žvejybos išvyka kartu (taip, tavo buvimas – tai irgi dovana). Skrydis oro balionu, jei jis mėgsta adrenaliną. Arba visai paprastas dalykas – diena kartu, darydami tai, ką jis mėgsta. Kartais geriausios dovanos neturi kainos etiketės.
Praktinės dovanos: Vyrai dažnai vertina funkcionalumą. Kokybiškas daugiafunkcis įrankis. Geras termosas, jei jis mėgsta žygius. Naujas grilis, jei vasaromis jis tampa kiemo šefu. Arba tie patys kojinės ir apatiniai – bet tik jei tai tikrai kokybiški, o ne paskutinės minutės pirkimas degalinėje.
Asmeninės dovanos: Nuotraukų albumas su bendromis akimirkomis. Piešinys ar rankų darbo atvirukas nuo vaiko (tai veikia net su paaugliais – tik reikia jų įkalbėti). Personalizuotas puodelis ar marškinėliai su šmaikščiu užrašu, atspindinčiu jo pomėgius ar šeimos humoro jausmą.
Bet tiesą sakant, dauguma tėčių labiausiai vertina ne pačią dovaną, o dėmesį. Kad kas nors praleido laiką galvodamas, kas jam patiktų. Kad kas nors pastebėjo jo pastangas. Kad jis yra svarbus.
Tėvo dienos šventimas: nuo pusryčių lovoje iki nuotykių
Klasika – pusryčiai lovoje. Skamba romantiškai, kol nesupratai, kad teks valyti trupinių iš paklodės visą savaitę. Bet jausmas neįkainojamas, kai vaikai su mama slapčia knibinėjasi virtuvėje, o tu guli ir klausaisi, kaip kažkas nukrenta ant grindų.
Šeimos diena namuose: Jei tėtis tikrai vertina ramybę, organizuok dieną be įsipareigojimų. Filmas, kurį jis nori žiūrėti (ne animaciją!). Jo mėgstamas maistas. Galbūt leidimas pabūti garaže ar dirbtuvėlėje, niekas netrukdant. Arba priešingai – žaidimų diena su visa šeima, jei jis mėgsta triukšmą ir juoką.
Išvyka į gamtą: Daugelis tėčių vertina galimybę ištrūkti iš kasdienybės. Pasivaikščiojimas miške, piknikas prie ežero, dviračių žygis. Nieko sudėtingo – tiesiog šviežias oras ir laikas kartu. Pasiimkite kamuolį, frizbi ar tiesiog gerą nuotaiką.
Nuotykių diena: Kartingo trasa, lazerinių šaudyklų arena, pabėgimo kambarys, kalnų dviračių nuoma. Jei tavo tėtis mėgsta aktyvumą ir iššūkius, duok jam adrenalino dozę. Tik įsitikink, kad jo sveikatos būklė leidžia – ne visi 50-metukų tėčiai pasiruošę ekstremaliems sportams (nors jie taip galvoja).
Kai tėčio nebėra arba jis toli
Ši tema retai aptariama švenčių kontekste, bet ji svarbi. Ne visi turi galimybę švęsti Tėvo dieną su savo tėvu. Kai kurie prarado tėvus, kiti gyvena skirtinguose žemynuose, dar kiti turi sudėtingus santykius.
Jei tavo tėčio nebėra, ši diena gali būti skaudi. Leisk sau jausti tai, ką jauti. Galbūt aplankysi kapines, galbūt pažiūrėsi senus nuotraukas, galbūt tiesiog prisiminsi geriausius momentus. Skausmas reiškia, kad ryšys buvo tikras.
Jei tėtis gyvena toli, technologijos šiandien leidžia bent jau virtualiai būti kartu. Vaizdo skambutis gali atrodyti kaip menkas dalykas, bet tėčiui, kuris seniai nematė anūkų, tai gali būti geriausia dienos akimirka. Išsiųsk jam nuotraukų, įrašyk vaizdo žinutę, surask būdą parodyti, kad galvoji apie jį.
O jei santykiai sudėtingi… Na, tai sudėtinga. Niekas nesako, kad privalai švęsti, jei tėvas nebuvo tas, kuo turėjo būti. Bet kartais tiltas gali būti tiesiamas iš abiejų pusių. Galbūt trumpa žinutė, galbūt simboliškas gestas. Arba galbūt nieko – ir tai irgi tavo teisė.
Tėvai, kurie retai girdėdami „ačiū”
Noriu skirti ypatingą dėmesį tėvams, kurie auklėja vaikus vieni. Našliams, išsiskyrusiem, tiems, kurie dėl įvairių priežasčių tapo ir mama, ir tėčiu viename asmenyje. Jūsų našta dviguba, o pripažinimas dažnai mažesnis.
Taip pat tėčiams, auginantiems vaikus su negalia. Tiems, kurie naktimis mokosi apie terapijas, kovoja su biurokratija, ieško specialistų ir vis tiek randa jėgų žaisti, mylėti ir tikėti. Jūsų kasdienybė reikalauja didvyriškumo, kurio daugelis niekada nesupras.
Patėviams, kurie įžengė į vaiko gyvenimą vėliau, bet mylėjo jį kaip savą. Įtėviams, kurie pasirinko tėvystę širdimi, ne krauju. Jūsų meilė yra pasirinkimas, o tai daro ją dar vertingesnę.
Ir tiems tėčiams, kurie dirba kelis darbus, kad šeima turėtų viską reikalingo. Kurie grįžta pavargę, bet vis tiek randa energijos pažaisti. Kurie aukojasi tyliai, nesitikėdami aplodismentų. Jūs esate nematomi didvyriai.
Ką tėvystė iš tikrųjų reiškia šiandien
Tėvystė šiandien – tai būti fiziškai ir emociškai prieinamam. Tai keisti sauskelnes ir kalbėti apie jausmus. Tai žaisti lėlėmis su dukra ir verkti žiūrint „Karaliaus Liūto”. Tai pripažinti, kad nežinai visų atsakymų, ir mokytis kartu su vaikais.
Šiuolaikinis tėtis nebijo švelnumo. Jis apkabina, pabučiuoja, pasako „myliu”. Jis dalyvauja mokyklos renginiuose, žino draugų vardus, stebi, kas vyksta vaiko gyvenime. Jis ne „padeda” su vaikais – jis juos auklėja. Tai ne pagalba, tai tėvystė.
Bet kartu jis vis dar gali būti stiprus, kai reikia. Gali pamokyti, kaip įkalti vinį ar pakeisti ratą. Gali parodyti, kaip atsikelti po nesėkmės. Gali būti pavyzdys, kaip elgtis su kitais žmonėmis, ypač su moterimis.
Geriausias dalykas šiuolaikinėje tėvystėje – ji tampa autentiškesnė. Tėčiai nebeprivalo vaidinti kažkokio nepriekaištingo vyriškumo idealo. Jie gali būti tikri, su savo stiprybėmis ir silpnybėmis, pomėgiais ir keistenybėmis. Ir vaikai mato tikrą žmogų, ne fasadą.
Kai šventė tampa kasdienybe
Tiesą sakant, Tėvo diena turėtų būti kiekvieną dieną. Ne ta prasme, kad reikia kasdien dovanų ir tortų (nors tėčiai tikrai nesipriešintų), bet ta prasme, kad pripažinimas ir dėkingumas neturėtų būti rezervuoti vienai dienai metuose.
Pasakyk tėčiui „ačiū” už mažus dalykus. Kai jis sutvarko tą daiktą, kuris jau mėnesį neveikė. Kai jis paklausia, kaip tau sekasi. Kai jis pasidalija savo patirtimi, net jei tu manai, kad jau viską žinai. Kai jis tiesiog yra šalia.
Jei esi tėvas, leisk sau būti netobuliui. Kartais suklydai – visi klysta. Kartais pavargsti – tai normalu. Kartais nežinai, ką daryti – niekas nežino. Bet jei stengiesi, jei mylėte, jei esi ten – tu jau esi geras tėvas.
Tėvystė nėra apie didvyriškus žygdarbius ar tobulumą. Ji apie mažas kasdienes akimirkas. Apie skaitymą prieš miegą, net kai akys merkiasi. Apie žaidimą su mašinėlėmis ant grindų, net kai nugarą skauda. Apie klausymąsi tos pačios istorijos dešimtą kartą, net kai jau atmeni kiekvieną žodį. Apie buvimą ten, net kai sunku.
Tad šią Tėvo dieną – ir kiekvieną kitą dieną – švęskime tuos vyrus, kurie pasirinko mylėti, auklėti ir augti kartu su savo vaikais. Kurie keičia pasaulį ne didžiuliais gestais, bet kasdienėmis akimirkomis. Kurie įrodo, kad tėvystė – tai ne biologijos klausimas, o širdies. Ir kurie nusipelno ne tik vienos dienos per metus, bet nuolatinio pripažinimo už tai, ką daro kiekvieną dieną.