Kas iš tikrųjų yra parkour ir kodėl visi apie tai kalba?
Jei manai, kad parkour – tai tik tie beprotiški vaikinai, kurie šokinėja per stogus ir verčia tave širdies smūgio iš baimės žiūrint YouTube vaizdelius – labai klysti. Tiksliau, klysti tik iš dalies. Taip, yra tokių, kurie lipa ant dangoraižių ir daro dalykus, kurie prieštarauja bet kokiai sveikai logikai. Bet parkour iš tikrųjų yra kur kas platesnė disciplina, kuri prasideda nuo labai paprastų dalykų – mokymosi judėti savo kūnu efektyviai ir natūraliai aplinkoje, kurioje gyveni.
Parkour gimė Prancūzijoje, devintajame dešimtmetyje, kai Davidas Belle, įkvėptas savo tėvo karinių treniruočių metodų, pradėjo kurti judėjimo sistemą, kurią pavadino „l’art du déplacement” – judėjimo menas. Idėja paprasta: judėk iš taško A į tašką B kuo efektyviau, naudodamas tik savo kūną ir aplinką. Jokie įrankiai, jokie papildomi prietaisai. Tik tu, tavo kojos, rankos ir tai, kas yra aplink tave.
Šiandien parkour praktikuoja milijonai žmonių visame pasaulyje – nuo paauglių, kurie treniruojasi miesto parkuose, iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie tiesiog nori išlikti judūs ir lankstūs. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Ką parkour duoda tavo kūnui (ir galvai)
Pradėkime nuo fizinės pusės, nes čia viskas labai konkretu. Parkour treniruotės yra vienas iš tų retų užsiėmimų, kurie vienu metu treniruoja absoliučiai viską. Jėgą, ištvermę, lankstumą, koordinaciją, pusiausvyrą, reakcijos greitį – visa tai vienoje treniruotėje. Jokia sporto salė to nepasiūlys.
Kai mokaisi teisingai nušokti ir nusileisti (vadinamasis „precision jump”), treniruoji ne tik kojų raumenis, bet ir visą kūno koordinacinę sistemą. Kai darai „vault” – peršokimą per kliūtį remiantis rankomis – dirba pečiai, tricepsai, šerdies raumenys. Kai mokaisi „cat leap” – šuolį į sieną su rankų sugriebimo technika – treniruoji pirštų ir dilbių jėgą taip, kaip joks hantelis neištreniruos.
Bet svarbiausia – parkour yra funkcionalus judėjimas. Tai reiškia, kad tai, ką išmoksti treniruotėse, tiesiogiai veikia tavo kasdienį gyvenimą. Geresnė pusiausvyra, greitesnė reakcija, stipresni sąnariai, lankstesni raumenys. Ir dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama: parkour treniruoja tavo nervų sistemą. Tu mokaisi vertinti riziką, priimti greitus sprendimus, kontroliuoti baimę. Tai yra psichologinis treniruotės aspektas, kuris neįkainojamas.
Beje, tyrimai rodo, kad reguliarios parkour treniruotės reikšmingai gerina propriocepciją – tai yra kūno gebėjimą suvokti savo padėtį erdvėje. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, nes sumažina kritimų riziką. Taigi parkour nėra tik jaunimo reikalas.
Kaip pradėti – ir nesulaužyti savęs pirmą savaitę
Čia daugelis daro klaidą. Pamato vaizdelį internete, nueina į parką ir bando šokti per suoliuką. Baigiasi tai paprastai – arba susitrenkimu, arba nusivylimu, nes viskas atrodo kur kas sunkiau nei YouTube. Taigi, kaip teisingai pradėti?
Pirmas žingsnis – pamiršk viską, ką matei internete. Rimtai. Pradėk nuo žemės. Parkour pradedančiųjų treniruotės prasideda nuo judėjimo ant žemės, pusiausvyros pratimų ant žemo paviršiaus ir taisyklingos nusileidimo technikos. Tai skamba nuobodžiai, bet tai yra pamatas, be kurio viskas kita yra tik laiko ir sveikatos švaistymas.
Štai konkretus planas pirmosioms savaitėms:
- 1-2 savaitė: Nusileidimo technika. Mokykis teisingai nušokti nuo žemo paviršiaus (30-50 cm aukščio) ir nusileisti ant kojų pirštų, amortizuojant per kelius ir klubus. Daryk tai šimtus kartų. Tai nėra juokas.
- 3-4 savaitė: Pusiausvyros pratimai. Vaikščiok ant žemų sienelių, suoliukų kraštų, bet kokių siaurų paviršių. Treniruok kūno suvokimą erdvėje.
- 5-6 savaitė: Pirmi „vault” – peršokimai per žemas kliūtis. Pradėk nuo „safety vault” – paprasčiausios technikos, kuri leidžia saugiai peršokti per suoliuką ar žemą sienelę.
- 7-8 savaitė: Kombinuok viską. Pradėk kurti trumpus maršrutus, kuriuose jungi kelis elementus.
Ir dar vienas labai svarbus patarimas: rask grupę arba trenerį. Parkour bendruomenė yra viena draugiškiausių sporto bendruomenių pasaulyje. Daugumoje didesnių miestų yra parkour grupės, kurios reguliariai treniruojasi ir mielai priima naujokus. Lietuvoje taip pat yra aktyvių parkour bendruomenių – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Įranga ir vietos – ko iš tikrųjų reikia
Vienas iš parkour privalumų – jis beveik nieko nekainuoja. Nereikia brangios įrangos, nereikia sporto salės abonamento, nereikia specialių prietaisų. Bet tai nereiškia, kad visiškai nieko nereikia.
Batai – tai vienintelis dalykas, į kurį verta investuoti. Parkour batams reikia kelių savybių: geros sukibimo su paviršiumi padų, plono pado (kad jaustum paviršių po kojomis), tvirto bet lankstaus viršaus. Populiariausi pasirinkimai tarp parkour praktikuotojų – Feiyue batai (kinų gamybos, nebrangūs ir puikiai tinka pradedantiesiems), Onitsuka Tiger Mexico 66, arba specialūs parkour batai iš K-Swiss ar Evolv. Vengk storų bėgimo batų su daug amortizacijos – jie sumažina paviršiaus jautimą ir gali sukelti neteisingą techniką.
Drabužiai – bet kokie patogūs sportiniai drabužiai, kurie nevaržo judesių. Tiek. Jokių specialių reikalavimų.
Vietos – čia įdomiau. Miesto aplinka yra parkour žaidimų aikštelė. Parkai su suoliukais ir sienelėmis, laiptai, tiltai, apleistos pramoninės zonos (atsargiai ir tik legaliai), sporto aikštelės. Pradedantiesiems rekomenduojama ieškoti vietų su minkštesniu paviršiumi šalia – žolė, smėlis – tam atvejui, jei kažkas nepasisektų. Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurios vietos gali būti privačios ir treniruotis jose be leidimo negalima.
Lietuvos miestuose yra keletas puikių vietų: Vilniuje – Sereikiškių parkas, Vingio parkas, Žirmūnų tilto zona; Kaune – Ąžuolynas, Nemuno salos zona; Klaipėdoje – Danės upės pakrantė ir miesto centras su įvairiomis architektūrinėmis kliūtimis.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Kalbėjau su žmonėmis, kurie pradėjo parkour ir metė po kelių mėnesių. Beveik visada priežastis ta pati – per greitas tempas ir netinkamas požiūris. Štai ko tikrai reikia vengti:
Ego treniruotės. Tai yra tada, kai bandai daryti tai, ką matei kažkur internete, nes nori atrodyti gerai. Parkour nėra apie tai, kaip atrodai. Tai apie tai, kaip jautiesi ir ką gali padaryti saugiai ir kontroliuotai. Jei kažkas atrodo per sunku – tai per sunku. Grįžk prie pagrindų.
Apleidžiama nusileidimo technika. Tai yra absoliučiai svarbiausia parkour technika, ir dauguma žmonių ją laiko nuobodžia. Neteisingas nusileidimas – tai keliai, kulnai ir stuburas, kurie kenčia kiekvieną kartą. Teisingas nusileidimas – tai amortizacija per visą koją, nuo pirštų iki klubų, su šiek tiek sulenktu liemeniu. Treniruok tai iki automatizmo.
Treniruotės be poilsio. Parkour yra intensyvus. Pradedantiesiems pakanka 2-3 treniruočių per savaitę. Kūnas turi laiko atsigauti ir adaptuotis. Kasdienės treniruotės pradžioje – tiesiausias kelias į traumą.
Ignoruojamas šildymasis. Parkour reikalauja pilno kūno paruošimo. Bent 15-20 minučių šildymosi prieš kiekvieną treniruotę – tai ne rekomendacija, tai būtinybė. Ypač svarbu paruošti čiurnas, kelius, riešus ir pečius.
Treniruotės vienam. Ypač pradžioje – visada treniruokis su kuo nors. Ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad kitas žmogus gali pamatyti klaidas, kurių pats nematai.
Parkour ir vaikai – ar tai saugu?
Ši tema sukelia daug diskusijų. Tėvai dažnai reaguoja paniškai, kai sužino, kad jų vaikas domisi parkour. Ir suprantama – asociacijos su stogų šokdinėjimu niekur nedingsta. Bet realybė yra tokia: parkour, mokomas teisingai, yra vienas iš saugiausių ir naudingiausių užsiėmimų, kuriuos gali rinktis vaikas.
Vaikams parkour suteikia tai, ko labai trūksta šiuolaikiniame gyvenime – natūralų fizinį aktyvumą, riziką, kuri yra kontroliuojama ir mokoma, ir pasitikėjimą savo kūnu. Vaikai, kurie mokosi parkour, paprastai yra koordinuotesni, drąsesni ir geriau vertina riziką nei jų bendraamžiai.
Svarbu tik vienas dalykas – kad mokymas būtų struktūruotas ir atsakingas. Ieškokite instruktorių, kurie turi patirties dirbant su vaikais ir kurie supranta, kad vaikų parkour yra visiškai kitoks nei suaugusiųjų. Lietuvoje yra keletas parkour mokyklų, kurios siūlo vaikų programas – verta pasidomėti.
Amžiaus atžvilgiu – nuo 6-7 metų vaikai jau gali pradėti mokytis pagrindinių judėjimo principų. Iki 12 metų fokusas turėtų būti ant pusiausvyros, koordinacijos ir žemo lygio elementų. Nuo 12 metų galima palaipsniui didinti sudėtingumą.
Parkour kaip gyvenimo filosofija – skamba pompastiškai, bet tai tiesa
Yra kažkas, apie ką retai kalbama diskutuojant apie parkour – tai jo filosofinė pusė. Parkour bendruomenė turi labai stiprią „être fort pour être utile” (būk stiprus, kad būtum naudingas) tradiciją. Tai reiškia, kad fizinis lavinimas nėra savitikslis – jis skirtas tam, kad galėtum padėti kitiems, būti naudingas savo aplinkoje.
Bet yra ir kita parkour filosofijos pusė, kuri man asmeniškai atrodo labai įdomi. Parkour moko žiūrėti į aplinką kitaip. Kai pradedi praktikuoti parkour, miestas tampa visiškai kitoks. Kur anksčiau matei sieną – dabar matai galimybę. Kur anksčiau matei kliūtį – dabar matai iššūkį. Tai yra mentalinis pokytis, kuris persiduoda į visas gyvenimo sritis.
Parkour taip pat moko kantrybės. Nėra kito sporto, kuriame taip aiškiai matytum, kad rezultatai ateina tik per ilgą, nuoseklų darbą. Tas šuolis, kurį matai YouTube ir kuris atrodo paprastas – jį darančiam žmogui prireikė mėnesių ar metų praktikos. Parkour nemoka apgaudinėti. Arba gali, arba negali. Ir tai yra labai sveika pamoka.
Nuo pirmų žingsnių iki savo istorijos
Parkour nėra sportas, kurį „išmoksti”. Tai yra kelionė, kuri neturi pabaigos. Kiekvienas lygis atskleidžia naujus horizontus, kiekviena įveikta kliūtis parodo, kad yra dar sudėtingesnių. Ir tai yra jo grožis.
Jei šiandien svarstai, ar verta pradėti – atsakymas yra taip. Bet pradėk teisingai. Rask bendruomenę arba instruktorių. Investuok į gerus batus. Pamiršk ego. Pradėk nuo žemų kliūčių ir nusileidimo technikos. Būk kantrus. Ir labiausiai – mėgaukis procesu, o ne tik rezultatu.
Parkour gali tapti tuo, ko tau trūksta – fiziniu iššūkiu, kuris niekada nepabosta, bendruomene, kuri priima visus, ir filosofija, kuri keičia tai, kaip žiūri į pasaulį. Miestas laukia. Tereikia pradėti judėti.
