Kodėl portretai – tai ne tik nuotraukos, o istorijos
Yra kažkas nepaprasto tame, kai žiūri į gerai padarytą portretą ir jauti, kad žmogus nuotraukoje tarsi žiūri tiesiai į tave. Ne tik akys – visa laikysena, šviesa, fonas, net mažiausias raukšlelių tinklas aplink akis pasako daugiau nei tūkstantis žodžių. Portretų fotografija – tai viena iš tų sričių, kur technika ir jausmas susitinka per pusę kelio, ir jei nori tikrai gerų rezultatų, reikia suprasti abu.
Nesvarbu, ar fotografuoji draugus telefonu, ar jau turi rimtą kamerą ir galvoji apie rimtesnį hobį – šios pamokos skirtos visiems. Pradėsime nuo pagrindų, pereisime prie šviesos magijos, kalbėsime apie tai, kaip dirbti su žmonėmis prieš objektyvą, ir galiausiai – kaip viską sudėti į vieną, kad gautum nuotrauką, kurią norisi pakabinti ant sienos.
Techniniai pagrindai, kurių niekas nepaaiškina paprastai
Pradėkime nuo to, kas daugeliui atrodo baisiausia – techninių nustatymų. Bet iš tiesų viskas daug paprasčiau, nei atrodo.
Pirmiausia – diafragma. Portretų fotografijoje ji yra tavo geriausias draugas. Kuo mažesnis f skaičius (f/1.8, f/2.8), tuo labiau susiliejęs fonas ir tuo labiau išsiskiria veidas. Tai tas gražus efektas, kurį matai profesionaliose nuotraukose, kai žmogus atrodo tarsi iškirptas iš fono. Techniškai tai vadinama bokeh, ir jis pasiekiamas kaip tik per plačią diafragmą.
Antra svarbi detalė – židinio nuotolis. Jei fotografuoji su keičiamų objektyvų kamera, portretams idealiai tinka 50mm, 85mm arba net 135mm objektyvai. Kodėl? Nes plataus kampo objektyvai (24mm, 35mm) iškraipo veidą – nosis atrodo didesnė, veidas – platesnis. Tai nėra klaida, tiesiog fizika. 85mm laikomas „portretų karaliumi” ne be reikalo – jis atgamina veidą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Trečia – ISO ir užrakto greitis. Portretams, kai fotografuoji lauke ar prie natūralios šviesos, ISO 100-400 dažniausiai pakanka. Užrakto greitis – bent 1/125s, kad veidas nebūtų susiliejęs net nuo mažiausio judėjimo. Jei fotografuoji viduje be papildomos šviesos, gali tekti kelti ISO iki 800-1600, bet šiuolaikinės kameros su tuo susitvarko puikiai.
Praktinis patarimas: Jei dar tik mokaisi, išbandyk režimą „Av” arba „A” (diafragmos prioritetas). Nustatyk f/2.8 arba f/4, o kamera pati parinks likusius nustatymus. Tai leidžia susikoncentruoti į kompoziciją ir žmogų, o ne skaičiuoti parametrus.
Šviesa – tai viskas, ir tai nėra perdėta
Fotografai mėgsta sakyti, kad fotografija – tai šviesos rašymas. Portretų atveju tai tiesiogine prasme tiesa. Gali turėti geriausią kamerą pasaulyje, bet bloga šviesa sugadins viską. Ir atvirkščiai – su telefonu ir gera šviesa galima padaryti nuostabų portretą.
Geriausia šviesa portretams – natūrali, bet ne tiesioginė saulė. Vidurdienio saulė yra portretų fotografo priešas: ji meta aštrius šešėlius po akimis, nosis atrodo kaip kalnai, o žmogus paprastai mirksi arba raukiasi. Vietoj to ieškok:
- Valandos po saulėtekio ir prieš saulėlydį – fotografai tai vadina „golden hour”. Šviesa minkšta, šilta, ir viskas atrodo geriau nei yra iš tikrųjų.
- Šešėlio – jei fotografuoji vidurdienį, eik į šešėlį. Šešėlyje šviesa lygi, minkšta, be aštrių kontrastų.
- Debesuotos dienos – debesys veikia kaip milžiniškas difuzorius. Tokia diena portretams yra tiesiog puiki.
- Lango šviesos – viduje atsistok prie didelio lango. Šviesa kris iš šono, sukurs gražų tūrį veide.
Jei nori eksperimentuoti su dirbtine šviesa, pradėk nuo vieno šviesos šaltinio – pavyzdžiui, didelės softbox lempos. Viena šviesa, gerai pastatyta, duoda daug geresnį rezultatą nei kelios blogai išdėstytos. Klasikinė pozicija – šviesa 45 laipsnių kampu nuo žmogaus ir šiek tiek aukščiau akių lygio. Tai vadinama „Rembrandt” apšvietimu, ir jis veikia beveik visada.
Kompozicija: kaip kadre sudėlioti žmogų
Kompozicija portretų fotografijoje – tai ne tik „ar žmogus yra kadro centre”. Tai apie tai, kaip akis juda po nuotrauką, kur ji sustoja, ką pastebi pirma.
Vienas paprasčiausių ir efektyviausių principų – trečdalių taisyklė. Įsivaizduok, kad kadras padalintas į tris dalis horizontaliai ir vertikaliai (daugelis kamerų ir telefonų turi tokį tinklelį nustatymuose). Akys turėtų būti ant vienos iš viršutinių linijų. Žmogus gali būti kairėje arba dešinėje, bet ne centre – tai suteikia nuotraukai daugiau dinamikos ir „kvėpavimo erdvės”.
Kitas dalykas – erdvė prieš žvilgsnį. Jei žmogus žiūri į kairę, palik daugiau erdvės kairėje. Jei žiūri į dešinę – dešinėje. Tai intuityviai atrodo teisingai, nes akis seka žvilgsnio kryptimi ir nori matyti, kur jis nukreiptas.
Fonas – tai, apie ką pradedantieji dažniausiai pamiršta. Prieš spausdamas užrakto mygtuką, pažiūrėk, kas yra už žmogaus. Stulpas, išlindęs iš galvos? Šiukšliadėžė? Perpildyta gatvė? Visa tai blaško dėmesį. Idealus fonas – paprastas, neutralus, arba pakankamai toli, kad susilietų į gražų bokeh.
Ir dar vienas dalykas, kurį verta žinoti: ne visada reikia rodyti visą veidą. Artimas kadras – tik akys, tik lūpos, tik ranka prie veido – gali papasakoti daugiau nei visas portretas. Eksperimentuok su tuo.
Kaip dirbti su žmonėmis: psichologija prieš objektyvą
Štai čia daugelis fotografų susiduria su tikra problema. Gali mokėti visą techniką, bet jei žmogus prieš kamerą jaučiasi nejaukiai – nuotrauka bus dirbtinė, poza – suakmenėjusi, šypsena – plastikinė. Ir tai matosi iš karto.
Pirmas ir svarbiausias dalykas – kalbėk. Nekalbantis fotografas yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti modeliui. Žmogus stovi, nežino, ką daryti, jaučiasi kvailai. Kalbėk apie bet ką – apie šviesą, apie tai, ką matai, apie juokingas istorijas. Tikslas – kad žmogus atsipalaiduotų ir pamirštų, kad yra fotografuojamas.
Antra – duok konkrečias instrukcijas. „Stovėk natūraliai” – tai beprasmė instrukcija. Niekas nežino, kaip atrodo „natūraliai” stovintis žmogus, kai jis žino, kad fotografuojamas. Vietoj to sakyk: „Atsiremk į sieną kaire ranka”, „Pažiūrėk į tą medį”, „Pasuk galvą šiek tiek į kairę”. Konkretūs veiksmai išlaisvina žmogų nuo sprendimų naštos.
Trečia – fotografuok daug. Profesionalai per vieną sesiją daro šimtus nuotraukų. Kodėl? Nes tikros emocijos atsiranda tarp pozų. Žmogus nusijuokia, pakeičia poziciją, pažiūri į šalį – ir tą akimirką reikia pagauti. Jei fotografuosi tik tada, kai žmogus „pasiruošęs”, gausite tik pozuotas nuotraukas.
Ir paskutinis patarimas šioje srityje: rodyk nuotraukas. Kai žmogus mato, kaip gerai jis atrodo nuotraukoje, jis atsipalaiduoja ir tampa daug natūralesnis. Tai paprastas psichologinis triukas, kuris veikia beveik visada.
Redagavimas: kiek yra per daug?
Redagavimas – tai tema, apie kurią fotografai ginčijasi be galo. Vieni sako, kad gera nuotrauka neturi reikalauti redagavimo. Kiti sako, kad redagavimas yra neatsiejama fotografijos proceso dalis, kaip tamsioji kamera buvo anksčiau. Tiesa, kaip dažniausiai, yra kažkur per vidurį.
Portretų redagavimui rekomenduojami įrankiai – Lightroom (mokamas, bet labai galingas), Lightroom Mobile (nemokama versija telefone su pagrindinėmis funkcijomis) arba Snapseed (nemokamas, puikiai tinka pradedantiesiems).
Ką verta daryti redaguojant portretą:
- Ekspozicija ir kontrastas – šviesesnė ar tamsesnė nuotrauka, daugiau ar mažiau kontrasto. Tai pagrindas.
- Baltosios spalvos balansas – jei nuotrauka per geltona arba per mėlyna, tai galima ištaisyti.
- Odos tonai – šiek tiek sumažinti raudonumą, subalansuoti tonus. Bet ne per daug.
- Ryškumas – akys gali būti šiek tiek paaštrinti, bet oda – priešingai, šiek tiek suminkštinta.
Ko geriau vengti: per daug odos retušo (žmogus pradeda atrodyti kaip plastikinė lėlė), per stiprių filtrų (nuotrauka praranda natūralumą), per daug sodrių spalvų. Geras redagavimas – tai toks, kurio niekas nepastebi. Žmogus tiesiog atrodo gerai, ir viskas.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Kiekvienas fotografas, net ir profesionalas, daro klaidas. Bet yra kelios, kurios pasikartoja taip dažnai, kad verta jas įvardinti atskirai.
Akys nėra fokuse. Tai portretų fotografijos kardinalinė nuodėmė. Visada, absoliučiai visada, fokusas turi būti ant akių. Net jei viskas kita susilieję – akys turi būti aštrios. Šiuolaikinės kameros turi akių atpažinimo funkciją (Eye AF) – jei tavo kamera ją turi, įjunk ir naudok.
Fotografavimas iš per žemo kampo. Jei kamera yra žemiau žmogaus akių lygio, nosis atrodo didesnė, veidas – platesnė. Fotografuok akių lygyje arba šiek tiek aukščiau – tai universaliai palanku beveik visiems veidams.
Per daug erdvės virš galvos. Pradedantieji dažnai palieka daug tuščios erdvės virš žmogaus galvos. Tai „švaisto” kadrą. Galva gali būti prie pat viršutinio kadro krašto – tai normalu ir dažnai atrodo geriau.
Pjovimas ties sąnariais. Jei kadruoji pusę kūno, nepjauk ties keliais, alkūnėmis ar riešais. Tai atrodo nenatūraliai. Pjauk ties blauzdos viduriu, šlaunimis, liemeniu – bet ne ties sąnariais.
Ignoruojamas fonas. Kaip jau minėjome – fonas yra svarbus. Prieš kiekvieną kadrą sekundę pažiūrėk, kas yra už žmogaus. Ši įpratimas išgelbės daugybę nuotraukų.
Nuo pirmojo kadro iki savo stiliaus: kelionė, kuri verta
Portretų fotografija – tai viena iš tų sričių, kur tobulėjimas yra matomas ir apčiuopiamas. Pažiūrėk į savo nuotraukas po šešių mėnesių praktikos ir pamatysi skirtumą, kuris tave nustebins. Tai ne maratonas, kur rezultatai ateina po metų – čia pagerėjimas jaučiamas po kiekvienos sesijos.
Svarbiausia – fotografuoti reguliariai. Ne tada, kai turi tobulą šviesą, tobulą modelį ir tobulą vietą. Fotografuok draugus, šeimą, save veidrodyje, nepažįstamus žmones gatvėje (su jų leidimu, žinoma). Kiekvienas kadras – tai pamoka.
Ieškok fotografų, kurių darbai tau patinka, ir analizuok juos. Ne kopijuok – analizuok. Kodėl ši nuotrauka veikia? Kokia šviesa? Kokia kompozicija? Kokia emocija? Šis procesas – tai greičiausias būdas ugdyti akį.
Ir galiausiai – nepamirštama, kad geriausi portretai atsiranda ne tada, kai viskas tobula techniškai, o tada, kai tarp fotografo ir žmogaus prieš objektyvą yra ryšys. Technikos galima išmokti per kelis mėnesius. Ryšio kūrimas – tai menas, kurį ugdai visą gyvenimą. Bet būtent dėl to portretų fotografija yra tokia įtraukianti ir tokia nenuspėjama. Kiekvienas žmogus – tai nauja istorija. Tavo darbas – ją papasakoti.
