Kodėl žirgai – tai ne tik hobis, bet gyvenimo būdas
Yra tokių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastas laisvalaikio užsiėmimas, bet kai tik pabandai – supranti, kad tai kažkas daugiau. Žirgų jodinėjimas kaip tik toks. Žmonės, kurie pradėjo nuo vienos bandomosios pamokos, po metų negali įsivaizduoti savaitės be arklidžių kvapo, be to specifinio garso, kai kanopa trenkia į žemę, be to jausmo, kai 500 kilogramų gyvo padaras tau patiki ir juda kartu su tavimi.
Bet pradėkime nuo pradžių – nuo to, ką reikia žinoti prieš registruojantis į pirmąją pamoką. Nes dažnai žmonės arba pernelyg bijo ir niekada neišbando, arba ateina visiškai nepasiruošę ir tada nusivilia. Abu scenarijai – gaila, nes jodinėjimas tikrai verta patirties.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie viską: nuo to, kaip pasirinkti mokyklą, iki to, ko tikėtis pirmomis savaitėmis, ir kaip progresuoti, kai pradinis entuziazmas susiduria su realybe.
Pirmoji pamoka – kas iš tikrųjų vyksta
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad pirmą dieną sės ant žirgo ir šuoliuos per pievas. Realybė – kiek kitokia, bet ne mažiau įdomi. Pirmoji pamoka dažniausiai prasideda… nuo žemės. Instruktorius parodys, kaip teisingai prisiartinti prie žirgo, kaip jį apčiupinėti, kaip uždėti balną ir apynasrį. Tai gali atrodyti nuobodu, bet iš tikrųjų tai yra vienas svarbiausių etapų.
Žirgai – labai jautrūs gyvūnai. Jie puikiai jaučia žmogaus nuotaiką, įtampą, baimę. Jei ateisite nervuodamiesi ir bandysite tai slėpti – žirgas vis tiek žinos. Todėl pirmosios pamokos tikslas yra ne išmokti joti, o išmokti būti šalia žirgo. Tai skirtingi dalykai.
Kai pagaliau atsidursite balne, instruktorius greičiausiai laikys žirgą už pavadžio ir jūs tiesiog sėdėsite, jausite žirgo judesius, bandysite rasti pusiausvyrą. Žingsnio eisena – tai pirmasis žingsnis (pun intended). Ir tai nėra gėdinga – tai būtina.
Praktinis patarimas: Prieš pirmąją pamoką nevalgykit sočiai – jodinėjimas aktyviai dirba su pilvo raumenimis ir pusiausvyra, o pilnas skrandis čia tikrai nepadės. Taip pat apsirenkite patogiai – jokių platėjančių kelnių, kurios susirinks balne ir trinsis. Jodinėjimo kelnės arba tiesiog tamsios tamprės – idealus pasirinkimas pradžiai.
Kaip pasirinkti tinkamą jodinėjimo mokyklą
Lietuvoje jodinėjimo mokyklų tikrai netrūksta – nuo didelių jojimo centrų prie Vilniaus ar Kauno iki mažų kaimo arklidžių, kur instruktorius yra ir savininkas, ir treneris, ir veterinaras viename asmenyje. Kiekvienas formatas turi savo privalumų.
Į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis:
- Žirgų būklė. Tai pirmas ir svarbiausias rodiklis. Jei žirgai atrodo nuliūdę, suliesėję, su neprižiūrėtu kailiuku – tai nieko gero nepasako apie mokyklą. Sveiki, gerai prižiūrėti žirgai yra laimingi žirgai, o su laimingais žirgais mokytis – visiškai kitokia patirtis.
- Instruktoriaus požiūris. Geras instruktorius nesijuokia iš klaidų, neišrėkia, nesikartoja po dešimt kartų to paties be paaiškinimo. Jis stebi, koreguoja, padrąsina. Pirmojo susitikimo metu atkreipkite dėmesį, kaip jis kalba apie žirgus – ar su pagarba, ar kaip apie inventorių.
- Grupės dydis. Idealiai – ne daugiau kaip 4-5 žmonės vienoje pamokoje pradedantiesiems. Jei grupėje 10 žmonių ir vienas instruktorius – jūsų klaidos tiesiog nebus pastebėtos.
- Infrastruktūra. Uždara arena (manežas) yra labai svarbi pradedantiesiems, ypač rudenį ir žiemą. Jei mokykla siūlo tik lauko aikštelę – tai ne problema vasarą, bet gali tapti problema kitais metų laikais.
Nebijokite atvykti į mokyklą prieš registruodamiesi – tiesiog apžiūrėti, pasikalbėti, pajusti atmosferą. Gerose mokyklose tai priimama natūraliai ir niekas nespaudžia tuoj pat pasirašyti sutarties.
Jodinėjimo stiliai – kurį rinktis
Tai klausimas, kuris daugeliui pradedančiųjų net nekyla, nes jie tiesiog nori „joti ant žirgo”. Bet iš tikrųjų jodinėjimas – tai plati disciplina su skirtingomis kryptimis, ir kiekviena iš jų turi savo estetiką, techniką ir kultūrą.
Klasikinis jojimas (dressage arba dresūra) – tai, ką matote olimpiadose. Žirgas ir raitelis juda tarsi vienas organizmas, atlieka tikslias figūras, eisenas. Tai reikalauja daug kantrybės ir metų metų darbo, bet rezultatas – stulbinamas. Jei jums patinka tikslumas, disciplina ir estetika – tai jūsų kelias.
Šuoliavimas per kliūtis – greičiau, dinamiškiau, adrenalino daugiau. Žirgas ir raitelis kartu šokinėja per įvairias kliūtis. Pradedantiesiems iki šuoliavimo dar toli, bet jei tai yra jūsų svajonė – svarbu rinktis mokyklą, kuri turi šią specializaciją.
Vakarietiškas jojimas (Western riding) – tai cowboy stilius, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Balno forma kitokia, valdymo technika kitokia, ir visa estetika kitokia. Lietuvoje šis stilius mažiau paplitęs, bet entuziastų tikrai yra.
Išvykos ir trekingai – jei jums nerūpi technika ir varžybos, o tiesiog norite joti per miškus ir pievas – tai irgi visiškai teisėtas pasirinkimas. Daugelis arklidžių siūlo organizuotas išvykas gamtoje, kur žirgai yra ramūs, patyrę, o instruktorius lydi grupę.
Pradedantiesiems rekomenduočiau pradėti nuo klasikinio jojimo pagrindų – net jei vėliau pasirinksite kitą stilių, šie pagrindai padės visur.
Kūnas po pirmųjų pamokų – ką reikia žinoti
Niekas jūsų neįspėja, bet po pirmosios ar antrosios pamokos jūs jausite raumenis, apie kurių egzistavimą net nežinojote. Vidiniai šlaunų raumenys, nugaros apatinė dalis, pilvo raumenys – visa tai pradės priminti apie save kitą rytą. Tai normalu. Tai net gerai.
Jodinėjimas yra pilno kūno treniruotė, nors iš šalies taip neatrodo. Žirgui einant žingsniu, raitelio dubuo nuolat atlieka subtilų siūbavimą, kuris aktyvuoja stabilizuojančius raumenis. Risčia – dar intensyviau. Šuoliu – tai jau visai kita istorija.
Keletas patarimų, kaip susidoroti su raumenų skausmu po pamokų:
- Nesustokite po pirmos pamokos vien dėl to, kad skauda. Antra pamoka bus lengvesnė, trečia – dar lengvesnė. Kūnas adaptuojasi greitai.
- Išsimaudykite vonioje su druska po intensyvių pamokų – klasika, bet veikia.
- Ištempkite vidinę šlaunų pusę prieš ir po pamokos. Tai sutaupys jums daug kančių.
- Jei skausmas trunka ilgiau nei 3-4 dienas arba yra labai intensyvus – pasitarkite su instruktoriumi dėl technikos, nes gali būti, kad kažkas darote neteisingai.
Beje – jodinėjimas puikiai veikia ir psichologiškai. Tyrimai rodo, kad bendravimas su žirgais mažina stresą, gerina nuotaiką ir net padeda žmonėms su nerimo sutrikimais. Tai ne atsitiktinumas – žirgų terapija (hipoterapija) yra oficialiai pripažinta medicininė praktika.
Progresas – kaip jis atrodo realybėje
Socialiniuose tinkluose matote nuotraukas, kur žmonės elegantiškai šuoliuoja per kliūtis arba atlieka sudėtingas dresūros figūras. Ir jums gali susidaryti įspūdis, kad tai pasiekiama per kelis mėnesius. Reikia būti sąžiningais – ne.
Jodinėjimas yra vienas iš tų užsiėmimų, kur progresas yra lėtas, bet pastovus. Ir tai yra jo grožis. Čia nėra greito kelio. Čia negalima „perskaityti vadovėlio” ir tapti geresniu raiteliu – tik praktika, tik kartojimas, tik laikas praleistas balne.
Apytikslis progresumo grafikas pradedantiesiems:
- 1-4 savaitės: Žingsnis, pusiausvyra balne, pirmieji valdymo elementai. Tikslas – jaustis stabiliai.
- 1-3 mėnesiai: Ristis (pirmiausia sėdint, vėliau pakylant). Tai sunkiausias etapas daugeliui – ritmas, koordinacija, pusiausvyra vienu metu.
- 3-6 mėnesiai: Šuolis (lengvas šuoliavimas). Čia jau atsiranda tas jausmas, dėl kurio žmonės įsimyli jodinėjimą.
- 6-12 mėnesių: Technikų gilinimas, pirmieji savarankiškumo elementai, galbūt pirmosios išvykos be instruktoriaus šalia.
Svarbu nepalyginti savęs su kitais. Kiekvienas žmogus progresuoja skirtingai – vieni greičiau jaučia ritmą, kiti greičiau supranta žirgo kūno kalbą. Abu keliai veda į tą patį tikslą.
Įranga ir išlaidos – kiek tai kainuoja iš tikrųjų
Atvirai – jodinėjimas nėra pigiausias hobis. Bet jis ir nėra toks brangus, kaip daugelis galvoja, jei žinote, į ką investuoti iš karto, o su kuo galite palaukti.
Pamokų kainos Lietuvoje svyruoja nuo 20 iki 50 eurų už 45-60 minučių pamoką, priklausomai nuo vietos ir instruktoriaus lygio. Kai kurios mokyklos siūlo abonementus, kurie ženkliai sumažina kainą.
Ką reikia turėti nuo pat pradžių:
- Šalmas – tai ne diskusijų klausimas. Jodinėjimas be šalmo yra tiesiog pavojingas. Geras pradinis šalmas kainuoja 40-80 eurų. Nemėginkite taupyti čia.
- Batai su nedideliu kulnu – kulnas neleidžia kojai praslysti per balnakilpę. Tinka ir paprasti auliniai batai, specialių jodinėjimo batų pradžiai nereikia.
- Pirštinės – apsaugo rankas nuo pavadžių trinties. Nebrangios, bet naudingos.
Ką galite nusipirkti vėliau: Specialios jodinėjimo kelnės (jodhpurs arba bričai), jodinėjimo batai, liemenė (apsauginė). Visa ši įranga pagerins komfortą ir saugumą, bet pirmąsias savaites be jos apsieiti galima.
Jei rimtai susižavėsite jodinėjimu ir norėsite turėti savo žirgą – tai jau visiškai kitas biudžeto lygis. Žirgo priežiūra Lietuvoje kainuoja nuo 300 iki 600 eurų per mėnesį (arklidės nuoma, pašaras, veterinaras, kaustytojo paslaugos). Bet iki to etapo dar toli, tad kol kas nesijaudinkite.
Kai žirgas tampa partneriu, o ne tik transportu
Yra momentas jodinėjimo kelyje, kurio sunku tiksliai apibūdinti, bet kiekvienas, kas jojo ilgiau nei metus, žino apie ką kalbu. Tai momentas, kai nustoji galvoti apie techniką ir pradedi tiesiog jausti. Kai žirgas reaguoja į jūsų kūno svorio pokytį dar prieš tai, kai jūs sąmoningai kažką padarote. Kai tarp jūsų atsiranda ryšys, kuris netelpa į jokį vadovėlį.
Žirgai yra bandos gyvūnai, kuriems labai svarbu pasitikėjimas. Jie nepriima autoriteto vien dėl to, kad jūs esate didesni ar stipresni – jie priima lyderystę, pagrįstą nuoseklumu, ramybe ir aiškumu. Tai reiškia, kad norint tapti geresniu raiteliu, reikia tapti ir geresniu žmogumi tam tikra prasme – labiau susivaldančiu, labiau dėmesingu, labiau kantriam.
Tai skamba pompastiškai, bet žmonės, kurie jodinėja ilgai, patvirtins – žirgai moko dalykų, kurių jodinėjimo pamoka niekada neapima. Jie moko klausytis. Jie moko būti čia ir dabar. Jie moko, kad jėga be subtilybės – tai tik triukšmas.
Tad jei dar svarstote, ar verta išbandyti – atsakymas yra paprastas. Verta. Užsiregistruokite į bandomąją pamoką, apsirenkite patogiai, palikite telefoną kišenėje ir tiesiog leiskite sau pabūti šalia šio nuostabaus gyvūno. Visa kita ateis savaime – pamažu, bet tikrai.
