Kai animacija buvo sovietinė
Animacinis kinas Lietuvoje turi gana keistą istoriją. Sovietmečiu čia buvo kuriami filmukai, kuriuos žiūrėdavo visi vaikai, nors niekas iš tiesų negalvojo, kad tai kažkas ypatingo. Tiesiog buvo tokia tradicija – sekmadienio rytą įjungti televizorių ir žiūrėti animacinius filmus. Dauguma jų buvo rusiški, bet tarp jų pasitaikydavo ir lietuviškų perlų.
Lietuviška animacija sovietmečiu buvo gana specifinė. Kūrėjai turėjo dirbti pagal tam tikras ideologines gaires, bet kartu rasdavo būdų, kaip įterpti savo unikalią viziją. Štai kodėl tie filmukai dažnai atrodė šiek tiek keistokai – lyg ir vaikams, bet kartu su kažkokiu giluminiu sluoksniu, kurį suprasi tik užaugęs.
Lietuvos kino studija buvo pagrindinis animacijos centras. Ten dirbo talentingi menininkai, kurie mokėjo sukurti nuostabius dalykus net ir su ribotomis technikomis. Rankų darbo animacija, lėlės, piešiniai – visa tai reikalavo neįtikėtinos kantrybės ir meistriškumo. Vienas kadras po kito, šimtai kartų pakartojant tą patį judesį, kad ekrane atgytu personažai.
Nepriklausomybė ir kūrybinė laisvė
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, animacijos sritis patyrė didžiulį šoką. Staiga nebeliko valstybinio finansavimo, kuris anksčiau, nors ir nedidelis, bent jau užtikrindavo stabilumą. Kūrėjai atsidūrė situacijoje, kai reikėjo ne tik kurti, bet ir ieškoti pinigų, pardavinėti savo idėjas, konkuruoti tarptautinėje rinkoje.
Bet kartu atsirado ir laisvė. Galėjai kurti ką nori, neklausinėjant partijos komiteto, ar tavo personažas pakankamai teisingas ideologiškai. Tai buvo kvėpavimo gurkšnis daugeliui animatorių, kurie turėjo pilnas galvas idėjų, bet negalėjo jų įgyvendinti.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir devintuoju dešimtmečiu Lietuvos animacija pradėjo ieškoti savo tapatybės. Atsirado kūrėjų, kurie drąsiai eksperimentavo su formomis, stiliais, naratyvais. Festivaliai tapo svarbiu dalyviu – lietuviški animaciniai filmukai pradėjo keliauti po pasaulį ir net laimėti apdovanojimus.
Kas šiandien kuria lietuvišką animaciją
Šiuolaikinė Lietuvos animacija – tai mažų studijų, nepriklausomų kūrėjų ir entuziastų pasaulis. Nėra jokios didelės valstybinės studijos, kuri gamintų filmus konvejeriu. Vietoj to turime daugybę mažų komandų, kurios dirba prie savo projektų, dažnai metų metus.
Antanas Skučas, Ilja Bereznickas, Skirmanta Jakaitė – tai tik keletas vardų, kurie šiandien kuria lietuvišką animaciją. Kiekvienas iš jų turi savo unikalų stilių, savo požiūrį į tai, kas yra animacija ir ką ji gali pasakyti.
Įdomu tai, kad daugelis lietuviškų animatorių dirba tarptautiniuose projektuose. Jie prisideda prie didelių studijų filmų, serialų, reklamos. Tai reiškia, kad lietuviški specialistai yra vertinami pasaulyje, jų meistriškumas pripažįstamas. Bet kartu tai reiškia ir tai, kad lietuviškiems projektams dažnai trūksta rankų – visi užsiėmę komerciniais darbais, nes reikia už kažką pragyventi.
Finansavimo galvosūkis
Pinigų klausimas animacijoje yra skaudžiausias. Sukurti net trumpą animacinį filmą kainuoja daug – reikia laiko, įrangos, žmonių. O grąža? Na, jei tavo filmukas pateks į festivalius, galbūt laimės kokį prizą, bet tai nereiškia, kad staiga praturtėsi.
Lietuvoje yra Lietuvos kino centro parama, kuri padeda finansuoti projektus. Bet konkurencija didelė, pinigų visiems neužtenka. Todėl animatoriai dažnai ieško tarptautinio finansavimo, dalyvauja koprodukcinėse schemose, bando gauti paramą iš įvairių fondų.
Dar viena problema – animacija Lietuvoje nėra laikoma prioritetu. Kai kalbama apie kino paramą, dažniau minimas vaidybinis kinas. Animacija lieka kaip kažkas antraeilės svarbos, nors pasaulyje ji yra milžiniška industrija, kurianti ne tik meninę, bet ir komercinę vertę.
Tačiau yra ir gerų žinių. Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau iniciatyvų, skirtų animacijos skatinimui. Organizuojami mokymai, dirbtuvės, festivaliai. Jaunimas vis labiau domisi animacija kaip karjeros pasirinkimu, o tai reiškia, kad ateityje turėsime dar daugiau talentingų kūrėjų.
Technologijos keičia žaidimo taisykles
Anksčiau animacija buvo beveik nepasiekiama paprastam žmogui. Reikėjo brangios įrangos, specialių studijų, tonų žinių. Šiandien su nešiojamuoju kompiuteriu ir nemokama programine įranga gali pradėti kurti animaciją savo namuose.
Tai kardinaliai pakeitė situaciją. Dabar nebereikia laukti, kol kažkokia studija patvirtins tavo projektą ir duos finansavimą. Gali tiesiog pradėti kurti. Žinoma, profesionalus rezultatas vis tiek reikalauja daug darbo ir įgūdžių, bet barjeras įeiti į šią sritį žymiai sumažėjo.
YouTube, Vimeo ir kitos platformos suteikė animatoriams galimybę pasiekti auditoriją be tarpininkų. Nebereikia laukti, kol tavo filmą parodys per televiziją ar kino teatrą. Įkelk į internetą – ir jį gali matyti žmonės visame pasaulyje.
Lietuvoje tai ypač aktualu, nes mūsų vidaus rinka maža. Lietuviškai kalbančių žmonių pasaulyje nedaug, todėl sunku sukurti komercinį projektą, kuris atsipirktų tik iš lietuviškos auditorijos. Bet jei kuri animaciją, kuri kalba universalia kalba – vizualine, emocine – gali pasiekti bet ką, bet kur.
Švietimas ir naujoji karta
Animacijos mokymas Lietuvoje yra gana fragmentiškas. Yra keletas universitetų ir kolegijų, kurie siūlo programas, susijusias su animacija, bet dažnai jos yra platesnių dizaino ar kino studijų dalis, o ne savarankiška specializacija.
Vilniaus dailės akademija turi animacijos katedrą, kuri ruošia specialistus. Ten studentai mokosi įvairių animacijos technikų – nuo tradicinės pieštos animacijos iki 3D modeliavimo. Bet vietos nedaug, konkurencija didelė.
Daugelis lietuviškų animatorių yra savamoksliai arba mokėsi užsienyje. Tai rodo, kad pas mus trūksta sisteminio požiūrio į animacijos švietimą. Turėtume daugiau specializuotų programų, daugiau galimybių jauniems žmonėms įgyti profesionalių įgūdžių.
Bet kartu matome ir pozityvių pokyčių. Atsiranda vis daugiau neformaliojo švietimo iniciatyvų – dirbtuvių, kursų, mentorystės programų. Patyrę animatoriai dalijasi savo žiniomis su jaunesniąja karta, o tai labai svarbu, nes animacija – tai ne tik technika, bet ir tradicija, perduodama iš rankų į rankas.
Festivaliai ir tarptautinis pripažinimas
Lietuviški animaciniai filmai reguliariai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose ir ne kartą yra laimėję prestižinius apdovanojimus. Tai įrodo, kad mūsų kūrėjai gali konkuruoti su geriausiais pasaulyje.
Annecy, Berlinale, Zagreb – šie festivalių pavadinimai skamba kaip svajonė daugeliui animatorių. Ir lietuviai ten būna. Kartais su trumpais autoriais filmais, kartais su eksperimentiniais projektais, bet būna.
Pačioje Lietuvoje taip pat vyksta animacijos renginiai. „Tindirindis” – tai vienas žinomiausių animacijos festivalių Baltijos šalyse, kuris vyksta Vilniuje. Ten rodomi filmai iš viso pasaulio, vyksta susitikimai su kūrėjais, dirbtuvės.
Tokie renginiai yra labai svarbūs, nes jie kuria bendruomenę. Animatoriai gali susitikti, pasidalyti patirtimi, užmegzti kontaktus. O žiūrovai gali pamatyti, kas vyksta animacijos pasaulyje, atrasti naujų kūrėjų, išplėsti savo skonį.
Kur link žengia lietuviška animacija
Ateitis atrodo įdomi, nors ir neaiški. Technologijos toliau vystosi – dirbtinis intelektas, virtualios realybės, naujos programinės įrangos galimybės. Visa tai atveria naujas duris animatoriams, bet kartu kelia ir klausimų apie kūrėjo vaidmenį.
Lietuvoje matome vis daugiau ambicingų projektų. Kūrėjai nebesitenka tik trumpais autoriais filmais – pradedami serialai, ilgametražiniai projektai, interaktyvios patirtys. Tai reikalauja ne tik kūrybinio talentu, bet ir verslumo, gebėjimo suburti komandą, surasti finansavimą.
Viena didžiausių problemų lieka talentų nutekėjimas. Daug gabių animatorių išvyksta dirbti į užsienį, kur atlyginimai didesni, galimybės platesnės. Kaip juos išlaikyti Lietuvoje? Kaip sukurti tokią aplinką, kad jiems būtų įdomu ir naudinga kurti čia?
Atsakymas turbūt slypi bendruomenės stiprinime, švietimo gerinime, finansavimo sistemų tobulinime. Reikia, kad animacija būtų suvokiama ne kaip nišinė veikla, bet kaip pilnavertė kūrybinė industrija, turinti potencialą ne tik meniniam, bet ir ekonominiam augimui.
Lietuviška animacija šiandien – tai mažas, bet atkaklus pasaulis, kupinas talentingų žmonių, kurie tiki tuo, ką daro. Jie kuria ne dėl lengvų pinigų ar garsės, o dėl to, kad animacija jiems – tai būdas pasakyti tai, ko negali pasakyti kitaip. Ir kol yra tokių žmonių, lietuviška animacija gyvuos ir stebins mus savo kūrybiškumu bei drąsa.