Kai miškas virsta šokių aikštele
Kas galėtų pagalvoti, kad ramūs Anykščių miškai, kur kadaise Antanas Baranauskas giedojo pušų giesmę, šiandien virsta vienu didžiausių elektroninės muzikos festivalių Baltijos šalyse? Anykščių miško festivalis – tai tas retas atvejis, kai gamta ir šiuolaikinė kultūra susilieja į vieną harmoningą visumą. Čia nėra vietos formalumui ar dirbtinumui. Tiesiog žmonės, miškas ir muzika, kuri skamba tarp pušų taip natūraliai, tarsi visada čia būtų skambėjusi.
Festivalis prasidėjo kaip nedidelis eksperimentas – ar įmanoma sukurti renginį, kuris neardytų gamtos, o papildytų ją? Pasirodo, ne tik įmanoma, bet ir būtina. Per kelerius metus tai, kas pradėta kaip drąsus projektas, išaugo į tikrą fenomeną. Dabar čia susirenka tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio, kurie ieško ko nors daugiau nei tik koncerto – jie ieško patirties.
Daugiau nei muzika tarp medžių
Anykščių miško festivalyje muzika – tai tik viena dalis didesnio paveikslėlio. Žinoma, scenų čia yra kelios, ir kiekviena turi savo charakterį. Pagrindinė scena paprastai būna įrengta natūralioje miško aikštelėje, kur garso sistema sumontuota taip, kad netrukdytų aplinkai, bet kartu leistų pajusti kiekvieno bito galią. Yra ir mažesnių scenų, paslėptų giliau miške, kur muzika skamba intymiau, kur galima atrasti naujų atlikėjų ar tiesiog pasimėgauti ramesniais ritmais.
Bet štai kas įdomu – čia neretai geriausios akimirkos nutinka ne prie scenų. Gal tai bus atsitiktinis susitikimas prie laužo, kur kažkas pradeda giedoti seną lietuvišką dainą. Gal tai bus rytas, kai saulė kyla virš miško ir paskutiniai naktiniai šokėjai lėtai grįžta į palapines. Arba tas momentas, kai staiga nutyla muzika ir girdi tik vėją pušų viršūnėse – ir supranti, kodėl šis festivalis yra kitoks.
Organizatoriai tikrai pagalvojo ir apie tuos, kurie nori daugiau nei tik šokti. Čia būna įvairių dirbtuvių – nuo jogos sesijų ankstyvą rytą iki keramikos kursų popietę. Yra erdvių meditacijai, diskusijų apie tvarumą, net meno instaliacijų, kurios organiškai įsilieja į miško peizažą.
Kaip čia atsidūrus ir ką reikia žinoti
Pirma kartą vykstantiems į Anykščių miško festivalį patarčiau pasiruošti iš anksto. Tai nėra tas festivalis, kur atvažiuoji paskutinę minutę su viena kuprine ir tikiesi, kad viskas bus gerai. Na, galbūt ir bus, bet geriau pasirūpinti patogumu iš anksto.
Bilietai paprastai išgraibstomi per kelias savaites, o ankstyvieji paukščiai gauna gerokai mažesnę kainą. Verta stebėti festivalio puslapį socialiniuose tinkluose – kartais būna specialių akcijų ar konkursų. Yra įvairių bilietų kategorijų: nuo paprasto įėjimo iki VIP, kuris suteikia prieigą prie specialių zonų ir papildomų patogumų.
Transportas – atskira tema. Anykščiai nėra didmiestis, tad viešuoju transportu čia patekti gali būti sudėtinga. Dauguma žmonių važiuoja automobiliais, todėl verta susirasti kompaniją ir dalintis kelione. Festivalis paprastai organizuoja ir autobusu pervežimus iš didžiųjų miestų – tai patogus ir ekologiškas variantas. Parkavimo aikštelė būna įrengta netoli festivalio teritorijos, bet ruoškitės šiek tiek pavaikščioti su daiktais.
Dėl apgyvendinimo – dauguma renkasi palapines. Yra specialiai skirta stovyklavietė, kur galima įsikurti. Patarimas: atvažiuokite anksčiau, kad gautumėte geresnę vietą – ne per arti scenų (nebent norite miegoti su muzika), bet ir ne per toli nuo pagrindinių taškų. Kai kurie renkasi glamping’ą – tai tokie patogūs nameliai ar palapinės su lovomis, bet už tai reikia mokėti papildomai.
Ką susidėti į kuprinę
Daiktų sąrašas Anykščių miško festivaliui truputį skiriasi nuo įprasto miesto festivalio. Pirma, miškas – tai gamta, o gamta gali būti nenuspėjama. Net jei orų prognozė žada saulę, pasiimkite lietpalčius ar neperšlampamą striukę. Naktys miške būna vėsios net vasarą, tad šiltas džemperis ar striukė tikrai pravers.
Guminiai batai – must have. Rimtai. Net jei bus sausa, ryte rasos pilni laukai pavers jūsų baltus sportbačius žaliais. O jei lis – apskritai neįsivaizduoju, kaip žmonės be guminių čia išgyvena. Dar viena pora avalynės šokiams ir trečia – šlepetės palapinei ir dušams.
Kalbant apie higienos reikmenys – festivalis turi dušus ir tualetus, bet eilės būna, todėl drėgnos servetėlės ir sausas šampūnas gali tapti jūsų geriausiais draugais. Saulės kremas, vabzdžių repelentas, mažas pirmosios pagalbos rinkinys – visa tai gali labai praversti. Ir neužmirškite powerbank’o! Elektros lizdų čia nerasite ant kiekvieno medžio.
Maistas ir gėrimai – festivalis turi maisto zonų su įvairiais pasirinkimais, bet kainos būna festivalinės. Galite atsinešti savo užkandžių ir gėrimų, bet alkoholį dažniausiai galima įsinešti tik ribotais kiekiais. Patikrinkite taisykles festivalio svetainėje. Vandens butelis, kurį galite užsipildyti – būtinybė.
Festivalio dvasia ir negirdimos taisyklės
Anykščių miško festivalyje yra savotiška kultūra, kurią jauti, kai čia patenki. Žmonės čia paprastai yra atviresni, draugiškesni, labiau linkę padėti vieni kitiems. Matai, kaip kažkas vargsta su palapine – padedi. Kažkas pamiršo atidarytuvą – paskolini. Tai nėra parašyta jokiuose taisyklių sąrašuose, bet taip čia veikia.
Aplinkosauga čia nėra tik gražūs žodžiai. Šiukšlių rūšiavimas yra rimtas reikalas, ir žmonės tai supranta. Matai, kaip festivalio pabaigoje dalyviai patys renka šiukšles, nors niekas jų nepriverčia. Yra net savanorių komandos, kurios padeda palaikyti švarą, ir prisijungti gali bet kas.
Dar viena negirdima taisyklė – gerbi kitų erdvę. Taip, čia visi švenčia ir linksminasi, bet niekas netrukdo kitiems. Jei kažkas nori ramiai pasėdėti nuošaliau – tai jo teisė. Jei kažkas šoka kaip pamišęs viduryje minios – tai irgi visiškai gerai. Čia nėra vieno teisingo būdo kaip mėgautis festivaliu.
Muzikinis kraštovaizdis
Anykščių miško festivalio muzikinis line-up’as paprastai būna įvairus, nors pagrindinis akcentas – elektroninė muzika. Čia galima išgirsti viską nuo techno iki house, nuo ambient iki experimental. Organizatoriai stengiasi subalansuoti žinomus vardus su kylančiomis žvaigždėmis, tarptautinius atlikėjus su vietiniais talentais.
Įdomu tai, kad muzika čia skamba kitaip nei uždarose erdvėse. Miškas prideda savo akustiką, vėjas atneša garsus iš tolimesnių scenų, paukščiai kartais įsiterpia savo melodijomis. Yra kažkas magiškas, kai šoki po žvaigždėmis, apsupta medžių, ir jauti, kaip muzika vibruoja ne tik ausyse, bet ir visame kūne.
Scenų grafikai paprastai būna sudaryti taip, kad galėtumėte pasiklausyti skirtingų atlikėjų nepraleidžiant to, kas jums svarbu. Bet čia ir slypi grožis – kartais geriausias pasirinkimas yra tiesiog pasiklysti, užeiti į sceną, apie kurią net nežinojai, ir atrasti naują mėgstamą atlikėją.
Kai saulė leidžiasi ir kai vėl kyla
Anykščių miško festivalio ritmas yra savotiškas. Diena paprastai prasideda lėtai – žmonės atsikelia pagal savo vidinį laikrodį, kai kurie po pietų. Yra rytinių veiklų tiems, kas nori – joga, meditacija, gal koks seminaras. Maisto zonos veikia nuo ryto, tad pusryčiai garantuoti.
Popietė – tai laikas tyrinėti. Vaikščioti po festivalio teritoriją, atrasti įdomias vietas, susipažinti su žmonėmis, gal dalyvauti kuriose nors dirbtuvėse. Muzika jau groja, bet dar ramiai, be to intensyvumo, kuris ateis vėliau.
Vakaras – štai čia festivalis ima įsibėgėti. Saulei leidžiantis, atmosfera keičiasi. Užsidega šviesos, scenos tampa ryškesnės, muzika stiprėja. Žmonės susirenka prie pagrindinės scenos, bet ir mažesnės vietos prisipildo. Tai laikas, kai jauti, kad kažkas ypatingo vyksta.
Naktis Anykščių miške – tai atskiras pasaulis. Kai tamsa apgaubia mišką, o vienintelė šviesa ateina nuo scenų ir įvairių instaliacijų, festivalis tampa beveik mistiškas. Muzika skamba giliau, žmonės šoka laisviau, laikas tarsi sustoja. Yra tokių, kurie šoka iki ryto, yra tokių, kurie randa ramų kampelį prie laužo ir šnekučiuojasi iki aušros.
Rytas – gal pats gražiausias laikas. Kai muzika vis dar groja, bet jau šviesėja, kai matai, kaip saulė kyla virš medžių, kai paukščiai pradeda giedoti. Kai supranti, kad esi išbuvęs visą naktį, bet visai nenori eiti miegoti, nes nenori praleisti šito momento.
Kada miškas vėl pasišaukia
Anykščių miško festivalis paprastai vyksta vasaros viduryje, dažniausiai liepos ar rugpjūčio mėnesį. Konkrečios datos skelbiamos iš anksto, paprastai žiemą ar ankstyvą pavasarį. Festivalis trunka keletą dienų – paprastai nuo penktadienio iki sekmadienio, nors kai kurie atvyksta jau ketvirtadienį įsikurti ir pasiruošti.
Verta žinoti, kad festivalis nėra vien tik vasaros įvykis. Organizatoriai kartais rengia ir mažesnius renginius kitais metų laikais – žiemos festivalį ar specialius vakarėlius. Bet pagrindinis, didysis festivalis – tai vasara, kai miškas yra pilnas gyvybės ir energijos.
Bilietų kainos skiriasi priklausomai nuo to, kada perki. Ankstyvieji bilietai (early bird) gali būti beveik perpus pigesni nei prie įėjimo. Yra ir dieniniai bilietai, jei nenorite ar negalite būti visą savaitgalį. Studentams ir grupėms kartais būna nuolaidų.
Festivalis prieinamas nuo 18 metų, nors kai kurie renginiai gali turėti kitokius amžiaus apribojimus. Tai nėra šeimyninis festivalis – čia daugiau suaugusiųjų pramogų ir muzikos. Bet atmosfera yra saugi ir draugiška, su saugumu ir medicinos punktais, jei prireiktų pagalbos.
Kodėl verta nors kartą čia užsukti
Galite paklausti – o kas gi tokio ypatingo šitame festivalyje? Festivalių Lietuvoje nemažai, muzikos irgi visur galima pasiklausyti. Bet Anykščių miško festivalis – tai ne tik apie muziką ar vakarėlį. Tai apie patirtį, kurią sunku aprašyti žodžiais.
Tai apie tą jausmą, kai šoki basas ant žolės ir jauti žemę po kojomis. Apie tai, kaip naktį, tarp šokančių žmonių, staiga pajunti ryšį su visais aplink – nors nepažįsti nė vieno. Apie rytą, kai sėdi prie gęstančio laužo su naujais draugais ir kalbate apie viską ir nieką. Apie tai, kaip grįžęs namo dar savaitę jauti tą festivalio nuotaiką ir šypsaisi prisimindamas.
Anykščių miškas po festivalio lieka toks pat, koks buvo – gal net švaresnis, nes organizatoriai ir savanoriai tikrai pasirūpina. Bet žmonės, kurie čia lankosi, išvažiuoja pasikeitę. Ne dramatiškai, ne revoliucingai, bet šiek tiek kitaip žiūri į pasaulį. Gal truputį labiau vertina gamtą, gal truputį labiau tiki bendruomenės galia, gal tiesiog turi puikių prisiminimų ir norą grįžti kitais metais.
Tad jei dar niekada nebuvote, jei svarstote ar verta – atsakymas paprastas: verta. Pasiimkite draugus, pasiimkite gerą nuotaiką ir atvirą širdį. Anykščių miškas jau laukia, kad vėl taptų šokių aikštele, susitikimų vieta, muzikos šventove. Ir kas žino – gal būtent ten, tarp pušų ir ritmo, rasite tai, ko net nežinojote iešką.