Kodėl verta skaityti lietuvių autorius
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kokį dešimtmetį lietuviškos literatūros lentyna mano namuose buvo gana tuščia. Dominavo vertimai, užsienio autoriai, o lietuviški kūriniai atrodė kažkaip… nuobodūs? Kaip buvau neteisi! Pastaraisiais metais lietuvių autoriai tiesiog sprogsta kūrybiškumu, drąsa ir gebėjimu papasakoti istorijas taip, kad neįmanoma atplėšti akių nuo puslapių.
Lietuviška literatūra išgyvena tikrą renesansą. Mūsų autoriai laimi tarptautines premijas, jų knygos verčiamos į dešimtis kalbų, o svarbiausia – jie rašo apie dalykus, kurie mums artimi, suprantami ir kartu universalūs. Tai nėra vien tik lokali egzotika užsieniečiams, bet tikrai kokybiška literatūra, kuria galime didžiuotis.
Kristina Sabaliauskaitė ir istorinės sagas
Jeigu dar neskaitėte „Peterburgo slėpinių” ar „Silva rerum” serijų, turiu vienintelį klausimą – kur buvote visą šį laiką? Kristina Sabaliauskaitė tapo tikru lietuviškos literatūros fenomenu. Jos knygos skaitosi kaip geriausi serialai – įtraukia nuo pirmo puslapio ir nepalieka ramybėje net baigus skaityti.
„Silva rerum” serija nukelia į XVII-XVIII amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Bet tai ne nuobodūs istorijos vadovėliai! Sabaliauskaitė sugebėjo atgaivinti praeitį taip, kad jauti kiekvieną jos kvapą, gardi barokinio periodo puošnumą ir kartu matai visą tų laikų žiaurumą bei sudėtingumą. Raštijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė knygose tampa gyva, pulsuojanti, kupina aistrų ir intrigų.
Autorės stilius yra unikalus – ji derina kruopščią istorinę medžiagą su gyva kalba ir įtraukiančiu pasakojimu. Skaitant jos knygas, nejučia išmoksti daugiau apie Lietuvos istoriją nei per visus mokyklos metus. Ir tai nejaučiasi kaip mokymasis – tai tiesiog puiki istorija, kuri atsitiktinai vyksta praeityje.
Rūta Šepetys – pasaulinė žvaigždė
Kai lietuvė autorė patenka į „The New York Times” bestseleriuose – tai jau ne šiaip pasiekimas. Rūta Šepetys, nors ir gyvenanti Amerikoje, rašo apie lietuviškas temas ir daro tai taip, kad visa planeta verkia skaitydama jos knygas.
„Tarp pilkų debesų” pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, deportacijas į Sibirą, jaunų žmonių likimus, sulaužytus karo. Knyga tapo bestseleriu daugiau nei 60 šalių! Tai ne tik lietuvių skausmo istorija – tai universali pasakojimas apie išlikimą, viltį ir žmogiškumą net pačiomis baisiausomis sąlygomis.
Vėlesnė jos knyga „Druska jūrai” nukelia į karo pabaigos chaosą, kai tūkstančiai žmonių bėgo nuo artėjančios Raudonosios armijos. Pasakojimas apie „Wilhelm Gustloff” laivo tragediją yra viena galingiausių istorijų, kokias teko skaityti. Šepetys rašo jaunimui, bet jos knygos paliečia visų amžių skaitytojus.
Undinė Radzevičiūtė ir šiuolaikinės moterys
Jeigu norite suprasti šiuolaikines lietuviškas moteris – skaitykite Undinę Radzevičiūtę. Jos romanas „Žuvys ir drambliai” tapo tikru kultinių knygų. Tai ne romantiška pasaka apie meilę ir laimę – tai žiauri, nuoširdi, kartais skausminga, bet nepaprastai tikroviška istorija apie santykius, apie tai, kaip žmonės vienas kitą žeidžia ir gydo.
Radzevičiūtės stilius yra atpažįstamas iš tūkstančio – ji rašo taip, kaip mes kalbame, galvojame, jaučiame. Be gražių žodžių, be cukraus. Jos herojai nėra tobuli – jie klysta, kenčia, priima kvailus sprendimus, bet būtent todėl jie tokie tikri ir artimi.
„Jūros vonia” tęsia autorės tyrinėjimus apie žmogiškąsias silpnybes ir stiprybes. Knygoje gausu humoro, kartais juodo, kartais švelnaus, bet visada taiklaus. Radzevičiūtė moka parodyti, kad net pačiose sunkiausiose situacijose galima rasti absurdo ir juoko.
Marius Ivaškevičius – teatralas ir prozininkas
Ivaškevičius yra vienas įdomiausių ir drąsiausių šiuolaikinių lietuvių autorių. Jo kūryba nėra lengva, bet ji tikrai nenuobodi. „Žali” – romanas, kuris sukėlė nemažai diskusijų ir tapo vienu svarbiausių XXI amžiaus pradžios lietuviškos literatūros kūrinių.
Autorius nemėgsta patogių temų. Jis rašo apie tai, apie ką daugelis vengia kalbėti – apie sovietmetį, apie kolaboravimą, apie moralines dilemas, kurios neturi aiškių atsakymų. Jo personažai dažnai nėra simpatiški, bet jie tikri ir daugiamačiai.
„Išvarymas” yra dar vienas galingas romanas apie istoriją, atminties politiką ir tai, kaip praeitį galima interpretuoti labai skirtingai. Ivaškevičius verčia galvoti, kelti klausimus, abejoti paprastais atsakymais. Jo knygos nėra lengvam poilsiui paplūdimyje, bet jos tikrai veikia protą ir sielą.
Renata Šerelytė ir detektyvinė literatūra
Kas pasakė, kad lietuviai nemoka rašyti gerų detektyvų? Renata Šerelytė įrodė priešingai. Jos „Septynių sielų namai” serija apie komisarą Norkų tapo tikru lietuviškų detektyvų fenomenu. Tai ne primityvūs nusikaltimų aprašymai – tai sudėtingos psichologinės istorijos su gerai išvystytais personažais ir įdomiais siužetais.
Šerelytė puikiai žino, kaip kurti įtampą ir palaikyti intrigą. Jos knygos skaitosi vienu alsavimu – pradėjus skaityti vakare, rizikuoji nemiega naktį, nes tiesiog neįmanoma sustoti. Komisaras Norkus yra ne stereotipinis herojus – jis turi savo silpnybių, abejonių, asmeninio gyvenimo problemų.
Kas ypač smagu – veiksmas vyksta Lietuvoje, konkrečiose vietose, kurias galime atpažinti. Tai suteikia papildomo malonumo skaitant – jauti, kad istorija vyksta čia pat, galbūt tavo mieste ar gretimoje gatvėje.
Jaunoji karta – nauji vardai ir naujos temos
Lietuviška literatūra nemiega – nuolat atsiranda naujų talentingų autorių, kurie drąsiai eksperimentuoja su formomis, temomis ir stiliais. Verta paminėti Kristiną Sabaliauskatę (ne, ne tą pačią – yra dvi!), kuri rašo apie šiuolaikinio gyvenimo absurdus ir iššūkius.
Laura Sintija Černiauskaitė su savo „Kvėpavimo pamokomis” parodė, kad apie psichikos sveikatos problemas galima kalbėti atvirai, jautriai ir be stigmatizavimo. Jos knyga tapo tikru reiškiniu, ypač tarp jaunesnės kartos skaitytojų.
Tomas Kavaliauskas su „Vienuolika minučių” įrodė, kad lietuviai gali rašyti ir šiuolaikinę, dinamišką, įtraukiančią prozą apie dabartį. Jo stilius yra energingas, kalba – gyva, temos – aktualios.
Kur ieškoti ir kaip pasirinkti
Geriausias būdas atrasti savo mėgstamus lietuvių autorius – tiesiog pradėti skaityti. Eikite į biblioteką ar knygyną ir pasikliauskite intuicija. Paskaitykite pirmuosius puslapius – jei įtraukia, pirkite ar skolinkitės.
Didelė dalis lietuviškų bestsellerių dabar prieinami ir elektronine forma, taigi nereikia net iš namų išeiti. Tačiau rekomenduoju bent kartais užsukti į fizines knygynas – ten galite pavartyti knygas, paskaityti anotacijas, o pardavėjai dažnai gali duoti puikių rekomendacijų.
Sekite literatūrines premijas – Nacionalinė literatūros premija, „Metų knygos” rinkimai, „Prozos meistrai” ir kitos apdovanojimų ceremonijos padeda orientuotis, kas verta dėmesio. Nors premijos ne visada atspindi asmeninį skonį, jos bent jau rodo, kas šiuo metu svarbu ir aktualu.
Nebijokite eksperimentuoti su žanrais. Jei paprastai skaitote tik detektyvus, pabandykite istorinį romaną. Jei mėgstate klasiką, rizikuokite su šiuolaikine proza. Lietuviška literatūra tokia įvairi, kad tikrai rasite kažką savo.
Kodėl lietuviška literatūra yra ateitis
Grįžtant prie to, nuo ko pradėjau – lietuviška literatūra nusipelno daug daugiau dėmesio, nei jai kartais skiriama. Mes turime autorių, kurie gali konkuruoti su bet kokiais pasauliniais bestseleriuose. Jų knygos yra įdomios, kokybiškos, gilios ir kartu prieinamos.
Skaitydami lietuvių autorius, ne tik pramogaujate, bet ir palaikote vietinę kultūrą, padedame autoriams toliau kurti, rodote leidykloms, kad lietuviška knyga turi paklausą. Tai svarbu ne tik kultūriniu, bet ir ekonominiu požiūriu.
Be to, lietuviški autoriai rašo apie mus, mūsų istoriją, mūsų dabarties realijas. Jų knygose atpažįstame save, savo šeimas, savo miestus. Tai suteikia papildomo malonumo ir prasmės skaitymui. Kartu jų kūryba yra universali – apie žmogų, jo jausmus, patirtis, kurios suprantamos bet kurios kultūros žmogui.
Taigi jei dar neturite lietuviškos knygos savo skaitinių sąraše – laikas tai ištaisyti. Pradėkite nuo bet kurio čia minėto autoriaus, ir garantuoju – neapsiriksite. Lietuviška literatūra yra gyva, įdomi ir tikrai verta jūsų laiko. Duokite jai šansą, ir ji jus nustebins.