Kai menas auga iš žemės
Yra tokių vietų, kur sunku atskirti, kur baigiasi gamta ir kur prasideda menas. Europos parkas – viena iš jų. Įsikūręs vos 20 kilometrų nuo Vilniaus, Purnuškių kaime, šis skulptūrų parkas jau seniai nustojo būti vien „vieta pasivaikščioti su vaikais”. Tai tikra atvirosios erdvės galerija, kurioje eksponuojami darbai iš viso pasaulio – ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją, savo charakterį, savo keistą energiją.
Parkas įkurtas 1991 metais, kai skulptorius Gintaras Karosas nusprendė, kad Lietuva – geografinis Europos centras – turėtų turėti kažką, kas atspindėtų šią simbolinę reikšmę. Idėja skambėjo drąsiai, gal net šiek tiek pamišusiai. Bet štai praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, ir Europos parkas dabar yra vienas lankomiausių turistinių objektų Lietuvoje. Čia yra per 100 skulptūrų, sukurtų menininkų iš daugiau nei 30 šalių. Tai ne muziejus su baltomis sienomis ir tyliais sargybiniu – tai gyva erdvė, kuri nuolat keičiasi.
Kas iš tikrųjų slepiasi po tuo miško dangteliu
Pirmą kartą atvykus į Europos parką, gali šiek tiek pasimesti – ir tai yra geras ženklas. Maršrutai nėra pažymėti taip aiškiai, kad jaustumei, jog tau kažkas diktuoja, ką ir kaip žiūrėti. Skulptūros tiesiog yra – tarp medžių, ant kalvelių, prie tvenkinio, pamiškėje. Kai kurios didžiulės, kai kurios tokios mažos, kad gali praeiti pro šalį nepastebėjęs.
Pats parkas užima apie 55 hektarus. Tai reiškia, kad rimtam apėjimui reikia bent dviejų trijų valandų – ir tai tik jei einat gana sparčiai. Jei sustojat prie kiekvienos skulptūros, skaitot aprašymus, fotografuojat, sėdat ant suoliuko ir tiesiog žiūrit į kokį nors geležinį milžiną – galite praleisti čia visą dieną. Ir tai nebus sugaištas laikas.
Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų – kaip skulptūros keičiasi priklausomai nuo sezono. Vasarą, kai viskas žalia ir tanku, kai kurie darbai beveik paslepiami augmenijos. Rudenį, kai lapai krinta, atsiveria visai kiti kampai, visai kitos perspektyvos. Žiemą, su sniegu – tai jau beveik kitas parkas. Jei esate iš tų, kurie mėgsta fotografuoti, rekomenduočiau atvykti vėlyvą rugsėjį arba spalį – šviesa tuo metu yra tiesiog neįtikėtina.
Skulptūros, kurios palieka įspūdį ilgam
Sunku išskirti vieną ar dvi skulptūras kaip „geriausias” – tai labai subjektyvu. Bet yra keletas darbų, kurie beveik visiems lankytojams palieka stipriausią įspūdį.
Pirmiausia – „LNK Infotree”, televizorių medis. Tai instaliacija, kurią sudaro šimtai senovinių televizorių, sukrauti į milžinišką piramidę. Tai vienas iš tų darbų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog keistai, bet kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau pradedi galvoti – apie informacijos perteklių, apie medijų kultūrą, apie tai, kaip mes visi esame apsupti ekranų. Ir tai buvo sukurta dar tada, kai internetas nebuvo toks visur esantis kaip dabar. Šiandien ši instaliacija skamba dar aktualiau.
Kitas darbas, kuris tikrai sustabdo – Magdalenos Abakanowicz skulptūrų grupė. Ši lenkų menininkė yra viena žymiausių skulptorių pasaulyje, ir jos darbai Europos parke – tai didžiulės, beveik žmogiškos figūros be galvų, stovinčios grupėje. Jie kelia keistą jausmą – tarsi stovėtum tarp minios, kuri tave ignoruoja. Arba tarsi pats būtum vienas iš jų.
Gintaro Karosо paties sukurti darbai taip pat yra parko dalis – ir tai suteikia vietai papildomą asmeninį matmenį. Tai ne tik kuratorius, kuris surinko kitų kūrinius. Tai menininkas, kuris gyvena savo idėja.
Kaip čia patekti ir ką pasiimti
Praktinė informacija, kurią verta žinoti prieš vykstant:
Kaip pasiekti: Iš Vilniaus galima važiuoti automobiliu – tai apie 20–25 minutes kelio. Adresas: Purnuškės, Švenčionių rajonas. GPS koordinatės veikia puikiai, parkas yra pažymėtas visose pagrindinėse navigacijos programėlėse. Taip pat yra autobusų maršrutai iš Vilniaus, bet jie ne tokie patogūs – reikia tikrinti tvarkaraščius iš anksto, nes dažnumas nėra didelis.
Bilietai: Įėjimas mokamas. Suaugusiesiems – apie 8–10 eurų, vaikams pigiau. Rekomenduoju tikrinti aktualias kainas oficialoje svetainėje prieš vykstant, nes jos gali keistis. Grupėms ir studentams dažnai taikomos nuolaidos.
Ką pasiimti: Patogius batus – tai labai svarbu. Parkas yra miške, takai gali būti nelygūs, po lietaus – purvinoki. Aukštakulniai čia tikrai netinka. Taip pat verta pasiimti vandens ir užkandžių, nes kavinė parke yra, bet ji nedidelė. Jei planuojate ilgą vizitą – maišelis su sumuštiniais bus gelbėtojas.
Laikas: Parkas atidarytas nuo balandžio iki spalio (tikslūs darbo laikai kinta, verta patikrinti). Žiemą parkas paprastai nedirba arba dirba ribotai.
Europos parkas ir jo vieta pasaulio žemėlapyje
Europos parkas nėra tiesiog vienas iš daugelio skulptūrų parkų. Jis yra įtrauktas į Gineső rekordų knygą kaip didžiausia Salvadoro Dalí skulptūra lauke – „Romos Roma” yra eksponuojama būtent čia. Tai jau savaime yra priežastis atvykti, jei esate iš tų, kuriems tokie faktai kažką reiškia.
Be to, parkas reguliariai dalyvauja tarptautiniuose simpozimuose, kur skulptoriai iš viso pasaulio atvyksta ir kuria darbus vietoje. Tai reiškia, kad kolekcija nuolat auga, nuolat keičiasi. Jei buvote čia prieš penkerius metus – dabar rasite naujų darbų, kurių anksčiau nebuvo.
Tarptautinis pripažinimas yra tikras. Parkas sulaukia lankytojų iš Japonijos, JAV, Australijos – žmonių, kurie specialiai įtraukia jį į savo Europos kelionių maršrutą. Tai šiek tiek keistai skamba, kai pagalvoji, kad daugelis lietuvių dar niekada ten nebuvo. Kartais reikia, kad kažkas iš toli pasakytų, kad tai verta, kad patys pradėtume vertinti tai, kas yra čia pat.
Parkas kaip patirtis, o ne kaip pramoga
Čia norisi sustoti ir pasakyti kažką svarbaus. Europos parkas nėra ta vieta, kur eini „praleisti laiko”. Tai vieta, kur eini patirti kažką. Ir tas skirtumas yra esminis.
Šiuolaikinis menas dažnai gąsdina – nes nėra aišku, kaip jį „teisingai” suprasti. Žmonės bijo atrodyti kvailai, bijo, kad nepagaus kažkokios gilios prasmės, kurią visi kiti tariamai mato. Europos parke šis baimės jausmas kažkaip išnyksta. Gal todėl, kad erdvė yra atvira, natūrali. Gal todėl, kad šalia vaikšto vaikai, kurie tiesiog džiaugiasi dideliais geležiniais daiktais ir visiškai nesijaudina dėl interpretacijos.
Menas lauke veikia kitaip nei muziejuje. Jis nėra atskirtas nuo gyvenimo stiklu ar apsaugine juosta. Galite prieiti, paliesti (daugelio skulptūrų – galite), apsieiti aplinkui, pažiūrėti iš skirtingų kampų. Tai keičia santykį su kūriniu. Jis tampa mažiau bauginantis ir labiau – tiesiog įdomus.
Rekomenduočiau vykti be didelių lūkesčių ir be plano „pamatyti viską”. Tiesiog vaikščiokite. Sustokite prie to, kas traukia akį. Nesijaudinkite, jei kažko nerandate arba jei kažkuris darbas jums visiškai nepatinka – tai normalu. Net ir profesionalūs meno kritikai nesutaria, kas yra geras menas.
Vaikams, poroms, draugų kompanijoms – kiekvienam savo
Vienas iš dalykų, kuris išskiria Europos parką iš kitų kultūrinių objektų – tai, kad jis tikrai tinka labai skirtingoms kompanijoms. Ir tai nėra tik rinkodaros šūkis.
Su vaikais: Vaikai čia tiesiog išprotėja iš džiaugsmo – gerąja prasme. Didžiulės skulptūros, labirintai, nestandartinės formos – tai jiems yra nuotykis. Nereikia jiems aiškinti, kas yra „šiuolaikinis menas”. Tiesiog leiskite bėgioti ir tyrinėti. Parkas yra saugus, erdvus, ir nėra tų baisių „nelieskite” ženklų prie kiekvieno kampo.
Su pora: Tai viena iš tų vietų, kur galima tiesiog vaikščioti ir kalbėtis – apie meną, apie gyvenimą, apie viską ir nieką. Atmosfera yra rami, bet ne nuobodi. Yra kur atsisėsti, yra kur pasislėpti nuo kitų lankytojų, jei norite privatumo.
Su draugų grupe: Čia galima praleisti puikią dieną – ypač jei kas nors iš grupės turi fotoaparatą ar tiesiog mėgsta fotografuoti telefonu. Skulptūros suteikia begalę galimybių kūrybingoms nuotraukoms. Ir vėliau yra apie ką kalbėti – nes kiekvienas pastebės skirtingus dalykus.
Kai parkas tampa dalimi tavęs
Yra žmonių, kurie Europos parke buvo dešimt, penkiolika kartų. Ir kiekvieną kartą randa kažką naujo – arba tiesiog jaučiasi kitaip prie tų pačių skulptūrų, nes patys yra pasikeitę. Tai, manau, yra geriausias įrodymas, kad ši vieta yra kažkas daugiau nei turistinis objektas.
Gintaras Karosas sukūrė ne tik parką – jis sukūrė erdvę, kuri gyvena savo gyvenimą. Kuri auga kartu su medžiais, keičiasi kartu su sezonais, priima naujus kūrinius ir leidžia seniems pamažu susilieti su aplinka. Tai yra labai retas dalykas – vieta, kuri nėra sustingusi, kuri nėra muziejinė relikta, bet kartu turi savo stiprią, aiškią tapatybę.
Jei dar nebuvote – tiesiog eikite. Nebūtina turėti specialaus progos, nebūtina žinoti nieko apie šiuolaikinį meną, nebūtina planuoti tobulos dienos. Pasiimkite patogius batus, šiek tiek laiko ir atvirą galvą. Likusį darbą padarys parkas.