Kai sienos kalba garsiau nei žodžiai
Grafikos meno parodos – tai ne tik kažkokia elitinė pramoga snobams su vyno taurėmis rankose. Tai tikras vizualinis sprogimas, kuris gali pakeisti tavo požiūrį į meną apskritai. Jei dar niekada nesilankei tokioje parodoje arba manai, kad tai kažkas nuobodu ir nesuprantama, turiu tau gerų žinių – viskas daug įdomiau, nei atrodo.
Grafika kaip meno forma egzistuoja šimtmečius, bet šiuolaikinėse parodose ji įgauna visai naujų formų. Nuo klasikinės litografijos iki skaitmeninių spausdinių, nuo subtilių pieštukų brėžinių iki drąsių linoraižinių – čia tikrai yra kuo stebėtis. Ir žinok ką? Nebūtina turėti meno istorijos diplomo, kad visa tai suprastum ir įvertintum.
Kodėl grafika vis dar kelia ažiotažą
Gyvenime, kai visi fotografuoja viską telefonais ir filtruoja per Instagram, rankų darbo grafika atrodo kaip gaivus gurkšnis autentiškumo. Yra kažkas hipnotizuojančio stebėti darbą, kurį menininkas kūrė valandų valandas, kruopščiai brėždamas kiekvieną liniją ar rėždamas medžio lentą.
Grafikos parodos dažnai pritraukia įvairiausią publiką. Čia sutiksi ir senbuvius meno mylėtojus, ir jaunus kūrėjus, ieškančius įkvėpimo, ir paprastus smalsučius, užklydusiu iš gatvės. Atmosfera tokiose parodose paprastai būna daug laisvesnė nei, tarkime, klasikinės tapybos ekspozicijose. Galima prieiti arčiau, įsižiūrėti į detales, pajusti popieriaus tekstūrą (na, žinoma, neliest – tai vis dar menas).
Dar vienas dalykas, kuris daro grafikos parodas tokias patrauklias – prieinamumas. Ne tik fizinis (dauguma jų nemokamos arba su simboliniu įėjimo mokesčiu), bet ir konceptualus. Grafikos darbai dažnai būna tiesmukesni, aiškesni nei abstrakti tapyba. Matai istoriją, emociją, idėją – ir tai veikia iškart.
Kas vyksta šiuolaikinėse grafikos parodose
Jei manai, kad grafikos paroda – tai eilės sienų su juodais baltais piešiniais, pasiruošk nustebti. Šiuolaikiniai menininkai eksperimentuoja su technikomis taip, kad kartais net sunku suprasti, kur baigiasi tradicija ir prasideda inovacija.
Pavyzdžiui, dabar labai populiarus mišrių technikų naudojimas. Menininkas gali pradėti nuo klasikinės oforto technikos, paskui pridėti skaitmeninių elementų, o gale dar rankomis užbaigti akvarelės teptukais. Rezultatas? Darbas, kuris atrodo tarsi iš kelių skirtingų realybių vienu metu.
Instaliacijos taip pat tampa vis dažnesnės grafikos parodose. Ne tik paveiksliukai ant sienų, bet ir erdvinės kompozicijos, kur grafikos elementai kabinami ore, projektuojami ant paviršių ar net spausdinami ant neįprastų objektų. Viename Vilniaus galerijų mačiau grafikos darbus, atspausdintus ant senų durų – efektas buvo stulbinantis.
Interaktyvumas – dar viena tendencija, kuri keičia žaidimo taisykles. Kai kuriose parodose lankytojai kviečiami patys išbandyti grafikos technikas, sukurti savo mini kūrinėlius ar net tapti parodos dalimi. Tai jau ne pasyvus žiūrėjimas, o tikras dalyvavimas meno procese.
Kaip nesijausti kaip žuvis ant sausumos
Gerai, eini į grafikos parodą pirmą kartą. Ką daryti, kad nesijautum kaip ateiviai tarp žmonių, kurie rimtai linguoja galvomis ir murma kažką apie „linijų dinamiką”?
Pirma, atsipalaiduok. Niekas čia netikrina tavo žinių prie įėjimo. Menas – tai subjektyvus dalykas, ir tavo nuomonė yra tokia pat svarbi kaip bet kieno kito. Jei kažkas tau patinka – puiku. Jei nepatinka – irgi puiku. Nebijok turėti savo nuomonės.
Antra, skaityk aprašymus prie darbų. Dažniausiai ten būna ne tik technikos pavadinimas ir metai, bet ir trumpas kontekstas. Kartais sužinojęs, ką menininkas norėjo pasakyti, visiškai kitaip pažiūri į darbą. Bet jei aprašymai atrodo per daug pretenzingi ar nesuprantami – ignore’ink juos. Pasitikėk savo akimis.
Trečia, neskubėk. Grafikos darbai dažnai pilni smulkių detalių, kurias pastebi tik įsižiūrėjęs. Praleisk prie kiekvieno darbo bent minutę. Pažiūrėk iš skirtingų kampų, iš arti ir iš tolo. Grafika gali būti labai žaismingas dalykas – skirtingu kampu pažiūrėjus gali pamatyti visai ką kita.
Technikų įvairovė, kuri pribloškia
Grafikos pasaulyje technikų yra tiek daug, kad galva eina ratu. Bet pažinti bent pagrindines tikrai verta – tada paroda tampa daug įdomesnė.
Linoraižinys ir medžio raižinys – tai tos technikos, kur menininkas išrėžia piešinį ant lentos, paskui padengia dažais ir atspausdina ant popieriaus. Rezultatas būna kontrastingas, su ryškiomis linijomis. Dažnai matai pačią tekstūrą, raižymo pėdsakus – tai suteikia darbui tokio žemiško, autentiško jausmo.
Ofortas ir akvatinta – čia jau chemiją reikia mokėti. Menininkas piešia ant metalinės plokštelės, paskui ją maudina rūgštyje, kuri išgraužia linijas. Spausdinant gauni labai subtilių, detalių vaizdų su įvairiomis pilkų atspalvių gradacijomis. Šita technika ypač populiari tarp menininkų, kurie mėgsta detales ir sudėtingus vaizdus.
Litografija – technika, kuri remiasi tuo, kad vanduo ir aliejus nesusimaišo. Menininkas piešia ant akmens specialiais riebalais, paskui drėkina akmenį ir dengia dažais. Dažai prilimpa tik ten, kur yra riebios linijos. Skamba sudėtingai, bet rezultatai būna nuostabūs – minkštos linijos, gražūs perėjimai.
Seriografija (arba šilkografija) – tai ta technika, kuria spausdina marškinėlius, bet meno pasaulyje ji taip pat labai populiari. Dažai prastumiami per tinklelį ant popieriaus. Galima sukurti ryškius, plokščius spalvų plotus arba sudėtingas daugiaspalves kompozicijas.
Kur ieškoti geriausių grafikos parodų
Lietuvoje grafikos meno scena tikrai gyva ir įvairi. Vilniuje verta užsukti į Nacionalinę dailės galeriją – ten reguliariai būna kokybiškas grafikos ekspozicijas. Meno galerijų kvartalas Vilniaus senamiestyje taip pat pilnas mažesnių erdvių, kur gali aptikti tikrų perliukų.
Kaune grafikos tradicijos ypač stiprios – čia veikia Kauno bienalė, kuri dažnai pristato ir grafikos darbus. Dailės galerija „Meno parkas” taip pat dažnai organizuoja įdomias grafikos parodas. O jei nori kažko labai specifinio – užsuk į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kur saugoma didžiulė grafinių darbų kolekcija.
Klaipėdoje grafikos meno scena gal ir mažesnė, bet ne mažiau įdomi. Klaipėdos paveikslų galerija reguliariai pristato vietinius ir užsienio menininkus. O vasarą, kai miestas pilnas turistų, atsiranda dar daugiau laikiųjų parodų.
Nebijok užsukti ir į mažesnius miestus. Dažnai būtent ten rasi autentiškiausių, nekomercializuotų parodų, kur menininkai eksponuoja ne dėl pinigų ar šlovės, o tiesiog iš meilės menui. Kultūros centrai, bibliotekos, net kavinės – grafikos parodos išdygsta įvairiausose vietose.
Virtualios parodos – nauja realybė
Pandemija pakeitė daug dalykų, ir meno pasaulis čia ne išimtis. Dabar vis daugiau galerijų siūlo virtualias ekskursijas po parodas. Ir žinai ką? Tai ne toks blogas dalykas, kaip gali pasirodyti.
Virtualios grafikos parodos leidžia priartinti vaizdą taip, kaip niekada negalėtum gyvai. Gali įsižiūrėti į kiekvieną smulkiausią detalę, pamatyti kiekvieną linijos niuansą. Kai kurios platformos net leidžia pasukti darbą, pažiūrėti iš įvairių kampų, pamatyti, kaip šviesa krinta ant paviršiaus.
Žinoma, tai niekada nepakeis tikro vizito. Negali pajusti erdvės, atmosferos, negali pamatyti, kaip kiti žmonės reaguoja į darbus. Bet kaip papildoma galimybė – kodėl ne? Ypač jei paroda vyksta kitame mieste ar net šalyje.
Daugelis menininkų dabar turi savo Instagram paskyras, kur reguliariai dalijasi savo darbais. Tai puikus būdas sekti, kas vyksta grafikos pasaulyje, atrasti naujų menininkų, sužinoti apie būsimas parodas. Tik nepamirsk, kad ekrane viskas atrodo kitaip nei gyvai – spalvos, dydis, tekstūra… Tai kaip palyginti nuotrauką maisto ir tikrą patiekalą.
Kai paroda tampa patyrimu
Geriausios grafikos parodos – tai ne tiesiog darbų kolekcijos ant sienų. Tai apgalvoti pasakojimai, kurie veda tave per tam tikrą kelionę. Kuratoriai daug laiko praleidžia galvodami, kaip išdėstyti darbus, kokia tvarka juos rodyti, kaip sukurti dialogą tarp skirtingų kūrinių.
Kartais paroda pasakoja chronologinę istoriją – matai, kaip menininko stilius keitėsi per metus. Kartais tai teminė ekspozicija, kur skirtingi menininkai pristato savo požiūrį į tą pačią temą. O kartais tai tiesiog vizualinė simfonija, kur darbai parinkti pagal spalvas, formas ar nuotaiką.
Kai kurios parodos turi edukacinę dalį – seminarus, paskaitas, meistro klases. Jei turi galimybę – dalyvauok. Nieko nėra geriau nei išgirsti patį menininką pasakojant apie savo darbą, procesą, įkvėpimo šaltinius. Staiga tas „nesuprantamas” darbas tampa visiškai aiškus ir prasmingas.
Kai kuriose parodose galima net nusipirkti darbus. Ir ne, nebūtinai reikia būti milijonieriumi. Grafikos darbai dažnai būna daug prieinamesni nei tapyba, nes juos galima spausdinti ribotomis tiražais. Už kelias dešimtis ar šimtus eurų gali įsigyti originalų meno kūrinį, kuris puoš tavo namus ir kels vertę.
Kai menas tampa tavo dalimi
Pabaigoje noriu pasakyti štai ką – grafikos meno parodos nėra kažkas, ko reikėtų bijoti ar vengti. Tai ne uždaras klubas išrinktiesiems. Tai atvira erdvė visiems, kas nori pamatyti kažką gražaus, įdomaus, provokuojančio ar tiesiog kitokio.
Nebijok užsukti į parodą net jei nieko neišmanai apie meną. Nebijok turėti savo nuomonės, net jei ji skiriasi nuo „ekspertų”. Nebijok paklausti, jei ko nors nesupranti – dauguma galerijų darbuotojų ir menininkų mielai paaiškina.
Grafikos menas gali tapti tikra aistra. Pradedi nuo vienos parodos iš smalsumo, o po kelių mėnesių jau planuoji savaitgalius pagal galerijų darbo grafikus. Pradedi atpažinti skirtingas technikas, menininkų stilius, pradedi formuoti savo skonį ir supratimą.
O gal net pats užsinori išbandyti? Grafikos technikų kursai dabar prieinami visur – nuo linoraižinio iki seriografijos. Ir kas žino, gal tavo darbai kada nors kabės galerijoje, o kažkas kitas rašys straipsnį apie tai, kaip nebijoti lankyti grafikos parodų.
Taigi kitą kartą pamatęs skelbimą apie grafikos meno parodą – užsuk. Gali būti, kad tai bus vienas įdomiausių dalyką, kuriuos padarysi šią savaitę. O jei ne – na, bent jau turėsi temą pokalbiui su draugais. Ir tai jau kažkas, ar ne?