Kas tas Grūtas parkas ir kodėl visi apie jį kalba?
Jei dar neesi lankęsis Grūto parke, greičiausiai bent kartą esi girdėjęs tą vardą – draugų pokalbiuose, socialiniuose tinkluose ar tiesiog kelyje pro Druskininkus. Šis parkas yra vienas keisčiausių, provokuojančiausių ir kartu labiausiai intriguojančių turistinių objektų visoje Lietuvoje. Kai kurie jį vadina „Stalino pasauliu”, kiti – „sovietiniu Disneilandu”, o dar kiti tiesiog sako, kad tai vieta, kurią reikia pamatyti bent kartą gyvenime, kad suprastum, iš kur mes atėjome.
Grūto parkas įsikūręs netoli Druskininkų, viename iš gražiausių Lietuvos kurortinių miestų. Tačiau skirtingai nuo ramių SPA centrų ar miško takų, šis parkas siūlo visiškai kitokią patirtį – kelionę laiku atgal į sovietmetį, kai Lietuva dar nebuvo laisva, kai šios skulptūros stovėjo centrinėse miestų aikštėse ir kai žmonės turėjo gyventi pagal visiškai kitokias taisykles nei šiandien.
Tai nėra paprastas skulptūrų parkas. Tai – gyva istorija, kurioje galima pajusti tą keistą mišinį iš nostalgijos, pasibaisėjimo ir smalsumo. Ir būtent dėl šios priežasties Grūto parkas kasmet pritraukia dešimtis tūkstančių lankytojų iš visos Lietuvos ir užsienio.
Kaip visa tai prasidėjo – Viliaus Malinausko idėja
Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus – Viliaus Malinausko, grybų ir uogų verslininko iš Druskininkų apylinkių. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, po visą šalį pradėjo kristi sovietiniai paminklai. Leninas, Stalinas, Kapsukas ir kiti „didvyriai” buvo verčiami nuo pjedestalų, saugomi sandėliuose arba tiesiog paliekami pūti. Niekas ypatingai nežinojo, ką su jais daryti – išmesti atrodė per drastiška, o palikti stovėti centrinėse aikštėse – neįmanoma.
Malinauskas pamatė galimybę. 1998 metais jis laimėjo konkursą, kurį organizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė – konkursą dėl teisės surinkti ir eksponuoti sovietines skulptūras. Jo projektas buvo drąsus ir šiek tiek ekscentriškas: sukurti atvirą muziejų miške, kur visos šios skulptūros galėtų stovėti kartu, tarsi užkonservuotos istorijoje. Projektas sulaukė ir kritikos – kai kurie žmonės manė, kad taip sovietiniams simboliams suteikiamas per daug pagarbos, kiti džiaugėsi, kad istorija bus išsaugota.
2001 metų balandžio 1 dieną – ir tai ne pokštas – Grūto parkas oficialiai atidarė duris. Data buvo pasirinkta neatsitiktinai: balandžio pirmoji, Apgaulės diena. Malinauskas turėjo savotišką humoro jausmą ir gerai suprato, ką kuria. Parkas iš karto tapo sensacija – pirmaisiais metais jį aplankė šimtai tūkstančių žmonių.
Ką pamatysi vaikščiodamas po parką
Grūto parkas užima apie 20 hektarų miško ploto, ir vaikščiojimas po jį yra tikrai įspūdingas patyrimas. Mediniai takai vinguriuoja tarp medžių, o iš už jų staiga iškyla didžiulės bronzinės ar betoninės figūros – Leninas su ištiesta ranka, Stalinas žvelgiantis į tolį, Marksas ir Engelsas stovinčiais šalia. Viskas atrodo šiek tiek surealistiškai, ypač kai šalia tų skulptūrų bėgioja vaikai arba turistai daro selfius.
Šiuo metu parke eksponuojama daugiau nei 80 skulptūrų, surinktų iš visos Lietuvos. Tai yra viena didžiausių tokio pobūdžio kolekcijų visoje Europoje. Skulptūros skiriasi dydžiu – nuo nedidelių biustų iki kelių metrų aukščio monumentų. Kai kurios yra puikiai išsilaikiusios, kitos rodo laiko žymes.
Be skulptūrų, parke yra ir kitas eksponatas, kuris daugeliui lankytojų palieka įspūdį – rekonstruotos sovietmečio kalinių stovyklos barakų dalys, spygliuota viela, sargybos bokšteliai. Tai primena, kad sovietmetis nebuvo tik skulptūros ir plakatai – tai buvo sistema, kuri žmonėms kainavo laisvę ir gyvybes. Šis kontekstas labai svarbus, nes be jo parkas galėtų atrodyti kaip paprastas keistenybių muziejus.
Parke taip pat veikia muziejus su eksponatais iš sovietmečio – uniformos, plakatai, dokumentai, buitiniai daiktai. Jei nori suprasti, kaip atrodė kasdieninis gyvenimas tuo laikotarpiu, šis muziejus yra tikrai vertingas.
Vaikams ar suaugusiems? Apie lankytojų patirtį
Grūto parkas yra viena tų vietų, kuri skirtingai veikia skirtingo amžiaus žmones. Vyresnės kartos lankytojai, kurie patys gyveno sovietmečiu, dažnai eina pro skulptūras su keista nostalgija – ne todėl, kad ilgisi to laiko, bet todėl, kad tos figūros yra jų vaikystės ir jaunystės dalis. Jiems tai yra asmeninė istorija.
Jaunesniems žmonėms – visiškai kitaip. Jiems tai yra kažkas egzotiško, beveik fantastiško. Jie žiūri į Lenino skulptūrą ir mato ne politinį simbolį, o keistą artefaktą iš kitos eros. Tai irgi vertinga perspektyva, nes ji primena, kaip greitai istorija tampa istorija.
Vaikai parke paprastai labai mėgsta bėgioti tarp skulptūrų – jiems tai yra tiesiog didelis parkas su įdomiais statulomis. Tačiau tėvai turėtų pasinaudoti proga ir papasakoti, ką tie paminklai reiškia. Tai gali būti puiki proga kalbėti apie istoriją, laisvę ir tai, kodėl nepriklausomybė yra svarbi.
Praktinis patarimas: jei eini su vaikais, skirkite bent 2-3 valandas. Parkas yra didelis, vaikai norės bėgioti, o muziejus irgi užima laiko. Patogiai apsiaukite – takai yra mediniai, bet kai kur gali būti drėgna, ypač po lietaus.
Ginčai ir diskusijos – ar toks parkas apskritai turėtų egzistuoti?
Grūto parkas nuo pat pradžių buvo ir tebėra diskusijų objektas. Kritikai teigia, kad eksponuoti sovietines skulptūras – net ir muziejiniame kontekste – reiškia suteikti joms per daug pagarbos ir galbūt net romantizuoti tą laikotarpį. Ypač jautrūs klausimai kyla dėl Stalino skulptūrų – žmogaus, atsakingo už milijonų žmonių žūtį ir deportacijas.
Kita vertus, gynėjai teigia, kad būtent tokios vietos yra reikalingos. Jei skulptūros būtų sunaikintos, dalis istorijos būtų ištrinta. Grūto parkas jas eksponuoja su kontekstu – čia nėra glorifikacijos, yra dokumentavimas. Tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, situacijos, kai tokios skulptūros stovėtų centrinėse miestų aikštėse be jokio komentaro.
Malinauskas pats visada buvo atviras apie savo požiūrį: jis nori, kad žmonės matytų, prisimintų ir mokytųsi. Jis niekada neslėpė, kad parkas yra ir komercinis projektas, bet tai nereiškia, kad edukacinis aspektas yra mažiau svarbus. Šis atvirumas iš tikrųjų yra viena iš priežasčių, kodėl parkas sulaukia pagarbos net iš tų, kurie nesutinka su jo egzistavimu.
Panašūs debatai vyksta ir kitose šalyse – Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje – kur taip pat yra sukurti sovietinių skulptūrų parkai. Tai yra platesnis klausimas apie tai, kaip visuomenė susidoroja su sunkia istorija. Ir nėra vieno teisingo atsakymo.
Praktinė informacija prieš kelionę
Jei nusprendei aplankyti Grūto parką, štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti iš anksto:
Kaip pasiekti: Parkas yra apie 8 kilometrus nuo Druskininkų centro. Automobiliu tai yra keliolika minučių. Jei neturi automobilio, galima pasinaudoti vietiniais autobusais arba taksi. Vasarą kartais organizuojami ir organizuoti ekskursijų autobusai iš Vilniaus ar Kauno.
Darbo laikas: Parkas veikia visus metus, tačiau darbo valandos skiriasi priklausomai nuo sezono. Vasarą paprastai dirba nuo 9 iki 20 valandos, žiemą trumpiau. Prieš vykdamas tikrai patikrink aktualią informaciją oficialioje svetainėje – kaip ir daugelis turistinių objektų, parkas kartais keičia grafiką.
Bilietų kainos: Suaugusiems bilietas kainuoja apie 9-10 eurų, vaikams pigiau. Yra ir šeimos bilietai. Tai nėra brangu, ypač atsižvelgiant į tai, kiek laiko galima praleisti parke.
Geriausia metas aplankyti: Vasara yra populiariausia, bet kartu ir judriausias laikas. Jei nori ramesnio vizito, rinkis ankstyvą rytą arba darbo dieną. Ruduo yra ypač gražus – spalvoti lapai ir skulptūros sukuria tikrai įspūdingą atmosferą. Žiemą parkas turi savotišką niūrų grožį, kuris labai tinka šiai vietai.
Restoranai ir kavinės: Parke veikia kavinė, kur galima pavalgyti. Meniu yra gana tradicinis, nieko ypatingai egzotiško, bet maistas yra tinkamas po ilgo vaikščiojimo. Jei planuoji ilgesnį vizitą, gali pasiimti ir savo užkandžių.
Grūto parkas Druskininkų kontekste – ką dar verta pamatyti
Druskininkai yra puiki vieta, kur galima praleisti visą savaitgalį ar net ilgiau. Grūto parkas yra tik vienas iš daugelio objektų. Jei jau esi čia, tikrai verta pasinaudoti proga ir aplankyti kitas vietas.
Žinoma, Druskininkai labiausiai žinomi kaip SPA ir sveikatingumo miestas. Čia yra keletas puikių vandens parkų ir SPA centrų – „Aqua” vandens parkas yra vienas didžiausių Baltijos šalyse ir tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. Po istorinės kelionės per Grūto parką, atsipalaiduoti baseine yra tikrai malonu.
Miesto centre verta pasivaikščioti – čia yra gražių medinių vilų iš XIX-XX amžių sandūros, kai Druskininkai buvo populiarus kurortinis miestas Rusijos imperijos laikais. Čia gyveno ir kūrė dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – jo memorialinis muziejus yra tikrai vertas vizito.
Jei esi gamtos mėgėjas, Druskininkų apylinkėse yra puikių miško takų ir dviračių maršrutų. Nemuno kilpos regioninis parkas yra netoli ir siūlo gražias panoramas bei gamtos pažinimo takus.
Vietoj pabaigos: kodėl tokios vietos yra svarbios
Grūto parkas yra keista vieta. Tai nėra pramogų parkas įprastine prasme – čia nėra karuselių ar ledų. Tai nėra ir tradicinis muziejus – čia nėra tylios pagarbos atmosferos. Tai kažkas tarp – vieta, kur istorija susitinka su tikrove, kur galima stovėti priešais Lenino skulptūrą ir galvoti apie tai, ką ji reiškia.
Ir būtent tai yra vertingiausia šios vietos dalis. Mes gyvename laikais, kai istorija vis dažniau tampa abstrakčia – skaičiais vadovėliuose, datomis egzaminuose. Grūto parkas istoriją padaro apčiuopiamą. Kai stovi priešais trijų metrų Stalino skulptūrą ir žinai, kad ši skulptūra kažkada stovėjo miesto aikštėje, kad žmonės pro ją ėjo kiekvieną dieną, kad ji buvo valdžios simbolis – tai veikia kitaip nei bet koks tekstas.
Todėl Grūto parkas yra ne tik turistinis objektas. Tai yra edukacinis įrankis, diskusijų erdvė ir, galbūt svarbiausia, priminimas. Priminimas, kad laisvė nėra savaime suprantama. Kad paminklai, stovintys miestų aikštėse, atspindi ne tik estetiką, bet ir politinę galią. Ir kad istorija visada yra arčiau nei atrodo.
Jei dar neesi lankęsis – vyk. Nesvarbu, ar esi istorijos entuziastas, ar tiesiog ieškai kažko neįprasto savaitgalio kelionei. Grūto parkas tikrai paliks įspūdį. Ir greičiausiai ilgam.