Kai ekranas tampa langu į tikrąjį pasaulį
Prisimenu, kaip vaikystėje šeštadienio vakarais susėsdavome prie televizoriaus žiūrėti dokumentinių filmų. Tėvas visada sakydavo: „Čia geriau nei bet koks veiksmo filmas, nes tai – tikra.” Ir žinot ką? Jis buvo teisus. Info TV dokumentika yra tas žanras, kuris sugeba papasakoti tokias istorijas, kokių net geriausias scenarijų rašytojas nesugalvotų. Realybė kartais būna kur kas keistesnė, dramatiškesnė ir įdomesnė nei bet kokia fikcija.
Šiandien dokumentinių filmų pasaulis išsiplėtė taip, kad galva svaigsta. Nebėra tų laikų, kai turėjai laukti sekmadienio vakaro, kad pamatytum vieną dokumentiką per savaitę. Dabar jų – tūkstančiai, įvairiausių temų, stilių ir formatų. Bet kaip susigaudyti šitame gausybės rage? Ir kas gi daro dokumentiką tokią patrauklią?
Nuo gamtos stebuklų iki nusikaltimų kronikos
Dokumentikos pasaulis yra tarsi didžiulis bufetas – kiekvienam pagal skonį. Turime klasikinę gamtos dokumentiką, kur David Attenborough ramiu balsu pasakoja apie pingvinų migracijas ir laukinių kačių medžioklę. Šie filmai – tai vizualinė poezija, kur kiekvienas kadras galėtų kabėti ant sienos kaip meno kūrinys.
Paskui ateina istorinė dokumentika. Čia tau ir Antrasis pasaulinis karas, ir senovės civilizacijos, ir viduramžių paslaptys. Geri istoriniai dokumentiniai filmai sugeba perkelti tave laiku atgal taip, kad beveik jauti tų laikų kvapus ir garsus. Naudojami archyviniai kadrai, rekonstrukcijos, ekspertų komentarai – visa tai sudėliojama taip, kad istorija atgyja.
Bet jei norite tikros adrenalino dozės, tai tkriminalinė dokumentika – štai kur dabar vyksta tikras bumas. „Making a Murderer”, „The Jinx”, „Tiger King” – šie serialai tapo kultiniais ne be priežasties. Jie pasakoja tikras nusikaltimų istorijas taip įtraukiančiai, kad sustabdyti žiūrėjimą tiesiog neįmanoma. Viena serija virsta dviem, dvi – visa naktimi prie ekrano.
Nepamirškim ir socialinių dokumentikų, kurios nagrinėja visuomenės problemas, politiką, ekonomiką. Šie filmai dažnai tampa pokyčių katalizatoriais – po jų išėjimo keičiasi įstatymai, žmonės pradeda kitaip galvoti, diskusijos virte virsta viešojoje erdvėje.
Kodėl mes taip mėgstame žiūrėti į svetimus gyvenimus?
Yra kažkas beprotiško patrauklaus stebėti tikrus įvykius, tikrus žmones, tikras emocijas. Gal tai mūsų prigimtinis smalsumas? O gal tai, kad dokumentika leidžia mums patirti dalykus, kurių niekada nepatirtume savo gyvenime?
Pavyzdžiui, dokumentinis filmas apie Everesto kopimą leidžia pajusti tą nuotykį, rizikos jausmą, triumfą – ir visa tai nesušalus pirštų ir nerizikuojant gyvybe. Dokumentika apie egzotiškus kraštus nukelia į kelionę be bilietų pirkimo. O filmai apie nusikaltimus leidžia pažvelgti į tamsiausias žmogiškosios prigimties puses, likdami saugioje mūsų svetainės zonoje.
Bet čia ne tik apie pabėgimą nuo realybės. Gera dokumentika verčia galvoti, kelti klausimus, permąstyti savo įsitikinimus. Ji edukuoja nepamokslaudama, informuoja neįkyrėdama. Tai tarsi pokalbis su protingu draugu, kuris daug ko žino ir nori pasidalinti.
Kaip atpažinti kokybišką dokumentiką?
Ne visos dokumentikos sukurtos vienodai. Kai kurios yra tikri meistriški kūriniai, o kitos – na, sakykim, ne visai. Kaip atskirti grūdus nuo pelų?
Pirma, atkreipkit dėmesį į šaltinius. Gera dokumentika remiasi patikimais šaltiniais, ekspertų nuomonėmis, faktais. Jei filmas daro drąsius teiginius, bet nepateikia jokių įrodymų – tai raudonas signalas. Dokumentika neturėtų būti propaganda ar vienos pusės istorija (nebent tai ir yra jos tikslas, ir tai aiškiai pasakyta).
Antra, vizualinė kokybė. Šiais laikais net mažo biudžeto dokumentikos gali atrodyti puikiai. Jei matote miglotus kadrus, prastos kokybės garsą, chaotišką montažą – greičiausiai kūrėjai nesistengė arba neturėjo išteklių. Žinoma, archyviniai kadrai gali būti prastos kokybės, bet visa kita turėtų būti profesionaliai padaryta.
Trečia, pasakojimo stilius. Geriausi dokumentiniai filmai pasakoja istoriją taip, kad nori žiūrėti toliau. Jie turi ritmą, įtampą, netikėtus posūkius. Net jei tema atrodo nuobodi (pavyzdžiui, dokumentika apie šriftus „Helvetica”), talentingas režisierius gali ją padaryti įtraukiančią.
Streaming era ir dokumentikos renesansas
Netflix, HBO, Amazon Prime, Disney+ – šios platformos investavo milijonus į dokumentinių filmų gamybą. Ir tai visiškai pakeitė žaidimo taisykles. Dabar dokumentikos turi tokius biudžetus, kokius anksčiau turėdavo tik Holivudo blokbasteriai.
Pažiūrėkim į „Our Planet” – gamtos dokumentiką, kuri kainavo apie 50 milijonų dolerių. Rezultatas? Kadrai, nuo kurių gniaužia kvapą, technologijos, leidžiančios pamatyti dalykus, kurių žmogaus akis niekada nematė. Arba „The Last Dance” apie Michaelą Jordaną – prieiga prie archyvinės medžiagos, interviu su legendomis, produkcijos lygis, prilygstantis kino filmams.
Streaming platformos taip pat suteikė laisvę eksperimentuoti su formatais. Nebereikia tilpti į standartinį 45 minučių televizijos lango formatą. Dokumentika gali trukti 20 minučių arba 4 valandas – kaip reikia istorijai. Gali būti mini serialas iš 10 dalių arba vienas filmas. Ši laisvė leido kūrėjams pasakoti istorijas taip, kaip jos nusipelno būti pasakotos.
Kai dokumentika keičia pasaulį
Yra dokumentikų, kurios ne tik informuoja, bet ir keičia realybę. „Blackfish” – filmas apie nelaisvėje laikomus orkas – tiesiogiai prisidėjo prie to, kad SeaWorld nutraukė savo orų veisimo programą. „An Inconvenient Truth” su Al Gore’u pakėlė klimato kaitos klausimą į naują lygį visuomenės sąmonėje.
„Super Size Me” privertė McDonald’s ir kitus greito maisto gigantus permąstyti savo meniu. „The Cove” atkreipė pasaulio dėmesį į delfinų žudynes Japonijoje. Šie filmai įrodo, kad dokumentika gali būti ne tik pramoga ar švietimas, bet ir galinga socialinių pokyčių priemonė.
Žinoma, ne kiekviena dokumentika turi ambiciją keisti pasaulį. Kai kurios tiesiog nori papasakoti įdomią istoriją, ir tai visiškai gerai. Bet geriausios dokumentikos turi tą galią – jos lieka su tavimi ilgai po to, kai ekranas užgęsta. Jos verčia kalbėtis, diskutuoti, veikti.
Praktiniai patarimai dokumentikos mėgėjams
Jei norite giliau panerti į dokumentikos pasaulį, štai keletas patarimų. Pirma, neapsiribokite viena platforma ar vienu žanru. Išbandykit skirtingus stilius – galbūt atrasit, kad jus žavi ne tik kriminalai, bet ir, pavyzdžiui, architektūros dokumentikos.
Antra, skaitykite apie dokumentikas prieš jas žiūrėdami. Ne todėl, kad sužinotumėte visą istoriją iš anksto (nors spoileriai čia ne toks didelis dalykas kaip fikcinėje kūryboje), bet kad suprastumėte kontekstą. Kai kurios dokumentikos yra kontraversiškos, kai kurios pristato tik vieną pusę istorijos. Žinojimas apie tai padeda žiūrėti kritiškai.
Trečia, darykite pertraukas tarp sunkių temų. Jei žiūrite daug kriminalinių ar socialinių problemų dokumentikų, tai gali paveikti jūsų nuotaiką. Subalansuokite su lengvesnėmis temomis – gamtos filmais, kelionių dokumentikomis, biografijomis.
Ketvirta, žiūrėkite su draugais ar šeima ir diskutuokite. Dokumentika dažnai kelia klausimus, į kuriuos nėra vienareikšmių atsakymų. Pokalbis po peržiūros gali būti lygiai toks pat vertingas kaip ir pats filmas.
Kai realybė pranoksta fantaziją
Grįžtant prie to, nuo ko pradėjome – dokumentika yra unikali tuo, kad ji rodo tikrą pasaulį su visa jo sudėtingumu, grožiu ir kartais siaubu. Ji nepateikia lengvų atsakymų ar laimingų pabaigų pagal užsakymą. Ji rodo gyvenimą tokį, koks jis yra.
Ir gal būt todėl dokumentikos populiarumas tik auga. Pasaulyje, kuriame socialiniai tinklai pilni filtrų ir netikrų vaizdų, yra kažkas gaivaus tikroje istorijoje, tikruose žmonėse, tikruose įvykiuose. Net jei ta realybė kartais būna nepatogi ar bauginanti.
Taigi kitą kartą, kai svarstysit, ką žiūrėti, nepraeikite pro dokumentiką. Gal atrasit istoriją, kuri pakeis jūsų požiūrį į pasaulį. O jei ne – bent jau sužinosit kažką naujo ir praleisite laiką įdomiau nei žiūrėdami dar vieną serialą apie superherojus. Nors, žinoma, ir apie superherojus yra puikių dokumentikų. Nes realybėje jų taip pat yra – tik jie nešioja ne apsiaustu, o paprastais drabužiais.