Kai praeitis atgyja tarp knygos puslapių
Prisipažinsiu atvirai – istoriniai romanai man visada buvo ta slapta durų spyna į praeitį, kurią galima atrakinti bet kada. Ir kai kalbame apie Lietuvą, tai jau visai kitas reikalas. Čia ne koks nors tolimas viduramžių Paryžius ar senovės Roma, o mūsų pačių žemė, mūsų protėvių žingsniai, mūsų kraujas ir ašaros. Lietuviški istoriniai romanai – tai tarsi laiko mašina, kuri neprašo bilietų ir neturi amžiaus cenzo.
Kodėl šis žanras taip traukia lietuvius? Galbūt todėl, kad mūsų istorija pati savaime primena įtemptą romaną su netikėtais siužeto posūkiais. Nuo galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki okupacijų, nuo Žalgirio mūšio iki partizanų bunkerių – čia tiek dramų, intrygų ir herojų, kad Holivudas pavydėtų. O kai visa tai aprašoma gražia lietuvių kalba, su detalėmis ir emocijomis, tai jau tikrai nebeatitrauksi akių.
Klasika, kuri išugdė ne vieną kartą
Vincas Mykolaitis-Putinas su savo „Altorių šešėly” – štai kur prasideda daugelio meilė istoriniams pasakojimams. Nors tai labiau psichologinis romanas, bet jame taip ryškiai atsispindi to meto Lietuva, kad neįmanoma jo neįtraukti į šį sąrašą. Liudas Vasaris, kuris svyruoja tarp kunigo pašaukimo ir žmogiškųjų troškimų, yra ne tik vieno žmogaus drama, bet ir visos tautos dvasinio ieškojimo atspindys.
Juozas Grušas su „Karaliumi Mindaugu” sukūrė kažką monumentalaus. Tai ne tiesiog istorinis romanas – tai epas. Mindaugas čia ne šventas herojus ant paminklo, o gyvas, kvėpuojantis, abejojantis žmogus. Grušas sugeba parodyti, kaip sunku buvo kurti valstybę, kai aplinkui tik priešai, o viduje – nuolatinės intrigos. Skaitydamas šį romaną supranti, kad valdžia – ne vien karūna ir sostas, bet ir nuolatinis balansavimas ant peilio ašmenų.
Balys Sruoga su „Dievų mišku” – nors tai ne visai tradicinis istorinis romanas, bet koks galingas liudijimas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą! Sruoga rašo su tokia ironija ir sarkazmu, kad net baisiausi dalykai tampa savotiškai pakeliami. Tai istorija, kurią reikia žinoti, net jei skaityti sunku.
Šiuolaikiniai autoriai ir jų požiūris į praeitį
Dabar istoriniai romanai Lietuvoje išgyvena tikrą renesansą. Rasa Drazdauskienė su savo „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastijomis” padarė neįtikėtiną darbą – paėmė sausus istorinius faktus ir pavertė juos gyvu pasakojimu. Jos knygose Vytautas Didysis, Jogaila, Kęstutis tampa ne vadovėlių personažais, o tikrais žmonėmis su savo aistrais, baimėmis ir svajonėmis.
Kristina Sabaliauskaitė su „Silva rerum” serija tiesiog susprogdino lietuvišką knygų rinką. Jos trilogija apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų gyvenimą XVII-XVIII amžiuje parašyta taip spalvingai, su tokiu dėmesiu detalėms, kad skaitydamas beveik jauti ano meto dvarams būdingą kvapą. Sabaliauskaitė nesibijo rodyti praeities sudėtingumo – čia ir prabanga, ir skurdas, ir meilė, ir išdavystės.
Ričardas Gavelis, nors žinomas kaip postmodernistas, savo „Vilniaus pokeryje” taip susipainioja praeitis su dabartimi, kad skaitytojas praranda laiko pojūtį. Tai ne klasikinis istorinis romanas, bet jame Vilniaus istorija tampa beveik gyvu personažu.
Kodėl verta skaityti istorinius romanus apie Lietuvą
Pirma, tai daug įdomiau nei bet koks istorijos vadovėlis. Kai skaitysi apie Žalgirio mūšį romane, tu nejautiesi kaip mokinys, kuris turi įsiminti datas. Tu būsi ten, tarp raitelių, dulkių ir kardų zvimbimo. Jautiesi tą įtampą, tą baimę, tą triumfą.
Antra, istoriniai romanai padeda suprasti, kodėl esame tokie, kokie esame. Mūsų tautos charakteris formavosi šimtmečius. Kodėl lietuviai tokie atkaklūs? Paskaityk apie partizanus. Kodėl taip vertiname laisvę? Pažvelk į okupacijų istoriją. Kodėl mokame išlikti net sunkiausiomis sąlygomis? Visa tai aprašyta knygose.
Trečia, tai puikus būdas pažinti Lietuvos geografiją ir kultūrą. Istoriniuose romanuose aprašomi dvarai, pilys, miestai, kaimai. Paskui galima nuvažiuoti ir pamatyti tuos pačius kraštovaizdžius, kuriuos aprašė autorius. Tai suteikia visai kitą kelionės dimensiją.
Kaip rinktis istorinį romaną sau
Jei esi naujokas istorinių romanų pasaulyje, nepradėk nuo storų, sunkių tomų. Geriau pradėk nuo kažko lengviau skaitomo, pavyzdžiui, Rasos Drazdauskienės knygų. Jos rašo prieinamai, intriguojančiai, su romantiniu atspalviu.
Jei domina konkreti istorijos epocha, ieškokite romanų apie tą laikotarpį. Įdomu apie LDK klestėjimą? Skaityk Sabaliauskaitę. Traukia XX amžiaus tragedijos? Yra daugybė romanų apie karą, okupacijas, tremtį. Vytautas Bubnys, Marius Ivaškevičius, Jurga Ivanauskaitė – visi jie yra rašę apie šiuos laikotarpius.
Nebijok senesnių autorių. Taip, kalba gali būti šiek tiek kitokia, bet tai tik suteikia papildomo autentiškumo. Vincas Krėvė, Juozas Baltušis, Jonas Avyžius – jų kūryba yra aukso fondas, kurio nevalia praleisti.
Skaityk recenzijas, bet nepasitikėk tik jomis. Kartais knyga, kurią kritikai išnešiojo, tau gali tapti mėgstamiausia. Istoriniai romanai yra subjektyvus dalykas – kas vienam nuobodu, kitam gali būti pakerėjimas.
Kai istorija tampa asmeniška
Įdomu tai, kad daugelis lietuvių, skaitydami istorinius romanus, staiga pradeda domėtis savo šeimos istorija. Tai tarsi užkrečiama liga – gera prasme. Pradedi skaityti apie tremtį ir prisimeni, kad senelė kažką pasakojo apie Sibirą. Skaitai apie partizanus ir supranti, kad tavo proseneliai galbūt žinojo kažką daugiau, nei tau pasakojo.
Istoriniai romanai dažnai skatina žmones keliauti po Lietuvą. Perskaitęs apie Trakų pilį romane, nori ten nuvažiuoti. Sužinojęs apie Kernavę, planuoji išvyką. Tai puikus būdas sujungti skaitymą su realiu gyvenimo praturtinimu.
Be to, istoriniai romanai ugdo empatiją. Kai skaitysi apie žmogų, kuris turėjo rinktis tarp šeimos ir kovos už laisvę, tu pradedi suprasti, kad istorija – tai ne tik datos ir įvykiai. Tai milijonai asmeninių dramų, sprendimų, aukų.
Kur ieškoti ir ką dar skaityti
Lietuvos bibliotekos turi puikius istorinius romanus. Nebijok eiti į biblioteką – ten dirba žmonės, kurie mielai patars. Pasakyk, kas tau įdomu, ir gausi ne vieną rekomendaciją.
Knygynuose taip pat dažnai būna istorinių romanų skyriai. „Pegasas”, „Vaga”, „Tyto alba” – šie leidėjai išleidžia daug kokybiškai išverstų ir lietuviškų istorinių romanų. Verta sekti jų naujienas.
Internete galima rasti daug diskusijų apie istorinius romanus. „Goodreads” lietuviškoje bendruomenėje žmonės dalijasi nuomonėmis, rekomenduoja knygas. Tai puikus būdas atrasti kažką naujo.
Jei patinka garsinis formatas, vis daugiau istorinių romanų išleidžiama kaip audioknygos. Tai puikus variantas tiems, kas daug laiko praleidžia kelyje ar sportuojant.
Kai praeitis tampa ateitimi
Istoriniai romanai apie Lietuvą – tai ne tik pramoga. Tai būdas išsaugoti atmintį, perduoti ją jaunesniems. Kai jaunimas skaito apie partizanus ne vadovėlyje, o romaninėje formoje, kai jie gali įsivaizduoti save tų žmonių vietoje – tai tampa daug galingiau.
Šiandien, kai istorija dažnai bandoma perrašyti ar iškreipti, istoriniai romanai tampa savotišku atsvara. Žinoma, tai grožinė literatūra, ne istorijos vadovėlis, bet jie išsaugo dvasią, atmosferą, tiesą apie tai, kaip žmonės gyveno ir jautė.
Lietuviški istoriniai romanai yra mūsų tautos savęs pažinimo būdas. Jie primena, kad esame tauta su gilia, sudėtinga, kartais tragiška, bet visada įdomia istorija. Ir kol bus skaitoma, kol bus rašoma apie mūsų praeitį – ji niekada nebus užmiršta. Tai gyvybinga, kvėpuojanti atmintis, kuri kiekvieną kartą, kai atversi knygą, vėl atgyja ir byloja tau asmeniškai.