Kodėl verta nueiti į klasikinės muzikos koncertą bent kartą gyvenime
Prisipažinsiu atvirai – pirmą kartą klasikinės muzikos koncerte atsidūriau visiškai atsitiktinai. Draugė gavo du bilietus dovanų, o jos partneris susirgo. Na ir aš, kaip geras draugas, sutikau palydėti. Tikėjausi nuobodžiauti dvi valandas, bet… Kai orkestras pradėjo groti Čaikovskio ketvirtąją simfoniją, pajutau kažką neįtikėtino. Ne, aš nepavirčiau momentaliai klasikinės muzikos fanu, bet supratau, kad tai – visiškai kitoks patyrimas nei klausytis muzikos ausiniuose ar per garsiakalbius.
Klasikinės muzikos koncertai Lietuvoje tampa vis populiaresni, ir tai džiugina. Žmonės pamažu supranta, kad tai nėra tik pensininkų ar snobų pramoga. Tai gyvas menas, kuris gali sukelti emocijų uraganą net tiems, kurie paprastai klauso tik populiariosios muzikos. Filharmonijos salės užsipildo ne tik per garsių užsienio atlikėjų pasirodymus, bet ir per mūsų vietinių orkestro koncertus.
Kaip pasirinkti pirmąjį koncertą ir nesijausti kaip žuvis ant sausumos
Jei niekada nebuvote klasikinės muzikos koncerte, pradėti gali būti šiek tiek bauginanti. Kokį koncertą rinktis? Ką vilkėti? Ar reikės tylėti dvi valandas be pertraukos? Raminantis faktas – niekas čia nežiūrės į jus kaip į ateivį, jei neturėsite frakų ar suknelės už tūkstantį eurų.
Pradedantiesiems rekomenduočiau rinktis populiariausius kūrinius. Mocarto, Vivaldi „Metų laikai”, Bethoveno penktoji simfonija, Čaikovskio „Spragtukas” – tai kūriniai, kurių melodijas greičiausiai esate girdėję reklamose, filmuose ar net kaip skambučio melodiją. Kai atpažįsti melodiją, koncertas tampa daug įdomesnis ir suprantamesnis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į koncerto trukmę. Yra trumpesnių programų, trunkančių apie valandą su nedidele pertrauka, o yra ir dviejų dalių koncertai, kurie gali užtrukti dvi su puse valandos. Jei abejojate savo ištvermė, geriau pradėti nuo trumpesnio varianto. Nėra gėda – aš pats pirmame ilgame koncerte trečioje dalyje pradėjau galvoti apie picas, kurias valgysiu po koncerto.
Apsirengimo kodas: tarp elegantiškumo ir patogumo
Vienas didžiausių mitų apie klasikinės muzikos koncertus – kad būtinai reikia vilkėti smokingą ar vakarinę suknelę. Realybė yra daug paprastesnė. Taip, žmonės apsirengę šiek tiek iškilmingiau nei einant į prekybos centrą, bet niekas nesitikės, kad ateisite kaip į Oskarų ceremoniją.
Vyrams puikiai tiks švarūs marškiniai su kelnėmis arba net gražesni džinsai su švarkeliu. Moterims – suknelė, kostiumėlis arba gražesnė palaidinukė su kelnėmis ar sijonu. Pagrindinis principas – jaustis patogiai, nes sėdėsite nemažai laiko. Aš kartą mačiau vyrą su kostiumu ir sportbačiais – ir niekas jam dėl to akių neišdaužė.
Žinoma, yra ir išskirtinių renginių, tokių kaip Naujųjų metų koncertai ar premjeros, kur žmonės apsirengę labiau iškilmingai. Bet net ir tokiu atveju, jei neturite frakų – nieko baisaus. Svarbiausia, kad jaustumėtės gerai ir galėtumėte mėgautis muzika, o ne galvoti apie tai, ar jūsų kaklaraištis tinkamo atspalvio.
Koncerto etiketas: kas tikrai svarbu, o kas tik mitai
Gerai, dabar apie tą dalį, kuri daugelį gąsdina labiausiai – elgesio taisykles. Taip, klasikinės muzikos koncertuose yra tam tikrų nerašytų taisyklių, bet jos nėra tokios griežtos, kaip galite manyti.
Pirmiausia – telefonus būtinai išjunkite arba bent jau nustatykite tylųjį režimą. Ne vibravimą – tylųjį. Salėje, kur visi tyli, net vibracija skamba kaip traktorius. Fotografuoti taip pat negalima – tai trukdo ir atlikėjams, ir kitiems žiūrovams. Žinau, kad norite pasidalinti Instagram’e, bet kartais tiesiog reikia gyventi akimirką, o ne ją fotografuoti.
Ploti reikia tik tarp dalių arba kūrinio pabaigoje. Čia yra svarbu – jei simfonija turi keturias dalis, neplokite po kiekvienos dalies. Palaukite, kol viskas baigsis. Kaip suprasti, kada ploti? Stebėkite dirigentą – kai jis nuleidžia rankas ir atsisuka į publiką, tada galite ploti. Arba tiesiog stebėkite kitus žmones ir darykite tą patį. Niekas jūsų neteisiąs, jei kartą suklysit.
Dėl kosulio ar čiaudėjimo – jei jaučiate, kad turite kosėti, pabandykite palaukti garsesnio momento muzikoje. Jei tai neįmanoma, kosėkite į nosinaitę kuo tyliau. Visi suprantame, kad esate žmogus, bet bandykite būti kuo diskretiškesni. Ir dėl Dievo meilės, jei esate smarkiai peršalęs ir kosėjate kas minutę – gal geriau palikite bilietą kitam kartui.
Kur klausytis klasikinės muzikos Lietuvoje
Lietuvoje turime keletą puikių vietų, kur galima išgirsti kokybišką klasikinę muziką. Vilniaus Kongresų rūmai, Nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – tai pagrindinės vietos sostinėje. Kaune veikia Kauno valstybinis choras ir simfoninis orkestras, Klaipėdoje – Klaipėdos koncertų salė.
Bet klasikinė muzika nėra tik didžiųjų miestų privilegija. Vasarą vyksta daugybė festivalių mažesniuose miestuose ir net bažnyčiose. Pažaislio muzikos festivalis, Klaipėdos pilies džiazo festivalis (taip, ten būna ir klasikos), Kristupo festivalis – tai tik keletas pavyzdžių. Bažnyčiose vykstantys koncertai turi ypatingą atmosferą – akustika ten dažnai būna nuostabi, o aplinka sukuria beveik mistinę nuotaiką.
Bilietų kainos labai įvairios. Galite rasti koncertų nuo 10-15 eurų (ypač jei esate studentas ar pensininkas), o gali būti ir 50-100 eurų už geriausias vietas per garsių atlikėjų koncertus. Bet net pigiausiose vietose muzika skamba puikiai – akustika salėse paprastai labai gera. Aš asmeniškai dažnai renkuosi vidutinius bilietus – ir kaina priimtina, ir matyti gerai.
Kodėl gyvai klausytis yra visiškai kita patirtis
Galite paklausti – kodėl turėčiau eiti į koncertą, jei galiu klausytis Spotify ar YouTube namuose, ant sofos, su pica rankoje? Teisinga, galite. Bet tai kaip lyginti nuotrauką jūros su tikru paplūdimiu. Techniškai matote tą patį, bet patirtis – dangus ir žemė.
Gyvame koncerte jaučiate kiekvieną garsą visu kūnu. Žemieji dažniai iš kontrabosų ir timpanų vibruoja krūtinėje. Smuikų aukštieji tonai prapjauna orą taip ryškiai, kad net oda pavirpsi. Kai orkestras pasiekia kulminaciją ir visi instrumentai groja fortissimo – tai fizinis pojūtis, kurio įrašas niekada neperduos.
Be to, stebėti muzikantus gyvai yra savotiškas šou. Matyti, kaip smuikininkai sinchroniškai juda, kaip dirigento rankos piešia muziką ore, kaip timpanistas laukia savo momento ir tada smogia su visu įkarščiu – tai įtraukia į pasirodymą visai kitaip. Pradedi suprasti, kad muzika nėra tik garsai, bet ir judesys, energija, komunikacija tarp muzikantų.
Ir dar vienas dalykas – klaidos. Taip, gyvuose koncertuose kartais būna klaidų. Kažkas gali praskirti natą, dirigentas gali šiek tiek suklupti. Bet būtent tai daro koncertą tikrą, žmogišką. Tai nėra tobulai surežisuotas įrašas – tai gyvas menas, vykstantis čia ir dabar, ir jūs esate jo dalis.
Ką daryti, jei koncerte pradėjote nuobodžiauti
Būkime sąžiningi – ne kiekvienas klasikinės muzikos kūrinys jus prikaus prie kėdės. Kartais bus momentų, kai pradėsite galvoti apie rytojaus darbus arba skaičiuoti lubų plyteles. Tai normalu, ypač jei dar tik pradėjote domėtis klasikine muzika.
Kai jaučiate, kad dėmesys slysta, pabandykite sutelkti dėmesį į konkretų instrumentą. Pasirinkite vieną smuikininką ir stebėkite tik jį. Arba klausykitės tik violončelių. Arba stebėkite dirigentą ir bandykite suprasti, ką reiškia jo gestai. Tai padeda vėl įsitraukti į muziką.
Taip pat galite užsimerkti ir tiesiog leisti muzikai plaukti. Nebandykite jos analizuoti ar suprasti – tiesiog klausykitės. Kartais per daug stengiamės „teisingai” klausytis muzikos, o užmirštame tiesiog ją pajusti. Nėra teisingo ar klaidingo būdo klausytis – yra tik jūsų asmeninė patirtis.
Ir jei tikrai visiškai nebegalite – pertraukos metu galite nesugrįžti. Taip, tai leidžiama. Geriau išeiti, nei trukdyti kitiems kosėdami iš nuobodulio ar žiūrinėdami į telefoną. Niekas jūsų neteisiąs – galbūt šis konkretus koncertas tiesiog nebuvo jūsų.
Kai muzika tampa gyvenimo dalimi
Dabar, kelerius metus po to pirmojo atsitiktinio koncerto, aš einu į filharmoniją bent kartą per mėnesį. Ne todėl, kad taip reikia, ar kad noriu atrodyti kultūringas, o todėl, kad tai tapo viena iš nedaugelio vietų, kur galiu tikrai atsiriboti nuo kasdienybės.
Klasikinės muzikos koncertas – tai tarsi meditacija. Dvi valandas, kai negalite tikrinti telefono, kai niekas iš tavęs nieko nenori, kai tiesiog sėdi ir klausaisi. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur esame nuolat prijungti, nuolat pasiekiami, nuolat bombarduojami informacija, tokia patirtis yra beveik revoliucinė.
Ne visus koncertus prisimenu vienodai gerai. Kai kurie buvo tiesiog gražūs, kai kurie – nuobodoki, o kai kurie – tiesiog neįtikėtini. Bet kiekvienas koncertas yra unikalus momentas, kuris niekada nepasikartoja. Net jei tas pats orkestras groja tą patį kūrinį kitą vakarą – tai jau bus kitaip. Ir būtent šis nepastovumas, ši akimirkos vertė daro gyvus koncertus tokius ypatingus.
Tad jei dar niekada nebuvote klasikinės muzikos koncerte, duokite sau šansą. Nebijokite, kad nesuprasite, kad neįvertinsite, kad bus per nuobodu. Tiesiog nueikite, atsisėskite ir klausykitės. Galbūt tai taps jūsų nauja aistra, o galbūt nuspręsite, kad tai ne jums. Bet bent jau žinosite, ir tai jau yra daugiau nei daugelis žmonių gali pasakyti.