Kodėl dokumentika Lietuvoje išgyvena aukso amžių
Paskutinius kelerius metus Lietuvos dokumentinė kinematografija tiesiog sprogsta. Ne, rimtai – jei manėte, kad dokumentikai yra tik nuobodūs edukaciniai filmai apie gamtą ar istoriją, kurių privalėdavote žiūrėti mokykloje, turiu gerų žinių. Mūsų šalies dokumentinio kino kūrėjai dabar kuria tokius darbus, kurie ne tik konkuruoja tarptautiniuose festivaliuose, bet ir laimi juos.
Kas pasikeitė? Visų pirma, pasikeitė požiūris į patį žanrą. Dokumentinis filmas nebėra vien faktų ir datų pateikimas – tai tapo tikru pasakojimu, kuris gali sukelti tokias pat emocijas kaip ir bet koks vaidybinis filmas. Lietuvos režisieriai išmoko pasakoti istorijas taip, kad jos būtų universalios, suprantamos ir įdomios ne tik vietiniam žiūrovui.
Antra, technologijos tapo prieinamos. Nebereikia milijoninių biudžetų, kad sukurtum kokybišką dokumentinį filmą. Gera kamera, talentingas operatorius ir, svarbiausia, įdomi istorija – štai kas reikalinga. Lietuvos kūrėjai tai puikiai supranta ir naudojasi šiomis galimybėmis maksimaliai.
Filmai, kurie pakeitė žaidimo taisykles
Kalbant apie Lietuvos dokumentiką, neįmanoma nepaminėti kelių lūžio momentų. „Mariupolis” ir „Mariupolis 2” – Mantas Kvedaravičius sukūrė tokius kūrinius, kurie ne tik dokumentavo karą Ukrainoje, bet ir tapo svarbiais istoriniais liudijimais. Deja, režisierius žuvo Mariupolyje 2022 metais, bet jo palikimas tęsiasi – jo partnerė Hanna Bilobrova užbaigė antrąją dalį, kuri buvo rodoma Kanų festivalyje.
„Tarp pilkų debesų” – Lauryno Bareišos filmas apie paauglystę Lietuvos provincijoje. Šis darbas parodė, kad dokumentinis filmas gali būti ne mažiau meniškas ir vizualiai įspūdingas nei vaidybinis. Bareiša sugeba užfiksuoti tokius momentus, kurie atrodo beveik surežisuoti, nors viskas vyksta natūraliai.
„Auksinė šaka” – Audriaus Stonės filmas, kuris pasakoja apie Lietuvos partizanų kovą. Tai ne eilinis istorinis dokumentas – tai giliai asmeniškas pasakojimas, kuris verčia pergalvoti daugelį dalykų apie mūsų istoriją ir tapatybę.
Kur žiūrėti ir kaip sekti Lietuvos dokumentiką
Gerai, dabar kai jau sudomino, kyla klausimas – kur visa tai pamatyti? Pirmiausia, stebėkite kino teatrų repertuarus. „Forum Cinemas”, „Multikino” ir nepriklausomi kino teatrai kaip „Skalvija” ar „Pasaka” reguliariai rodo lietuviškus dokumentinius filmus. Taip, gal ne tokiu masiškumu kaip Holivudo blokbasterius, bet jie tikrai patenka į ekranus.
Lietuvos kino centras turi platformą „Kino pavasaris namuose”, kur galite rasti nemažai lietuviškų dokumentinių filmų. Tai legali ir patogu – mokate nedidelį mokestį ir žiūrite kokybišką turinį. Be to, palaikote Lietuvos kiną, o tai visada pliusas.
Festivaliuose – jei norite būti pirmieji, kas pamatys naujausius darbus, sekite tokius renginius kaip „Kino pavasaris”, „Nepatogus kinas”, „Vilnius IFF” ar „Scanorama”. Čia dažniausiai vyksta premjeros, o po seansų dar galite pabendrauti su kūrėjais.
Tarptautinės platformos irgi verta dėmesio. „True Story” dokumentinių filmų festivalis, nors ir nėra vien lietuviškas, bet visada pristato mūsų šalies kūrėjų darbus. O jei turite „MUBI” ar panašias specializuotas platformas, ten taip pat kartais pasirodo lietuviški dokumentikai.
Kas daro lietuvišką dokumentiką tokią unikalią
Turime pripažinti – lietuviai moka pasakoti istorijas. Gal tai susiję su mūsų istorija, kuri pilna dramų ir posūkių? O gal su tuo, kad mes kaip tauta esame gana santūrūs, todėl dokumentinio kino forma leidžia išreikšti tai, ko paprastai nepasakytume?
Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai dažnai renkasi sudėtingas, nepatogias temas. Mes nekrypstame nuo sunkių klausimų – ar tai būtų sovietinė okupacija, emigracija, socialinė atskirtis ar šiuolaikiniai iššūkiai. Šis drąsumas ir sąžiningumas yra tai, kas išskiria mūsų dokumentiką.
Dar vienas aspektas – intymus požiūris. Lietuvos režisieriai dažnai pasirenka ne plačius, epiškai nušviestus pasakojimus, o asmeninius, intymius. Jie nardo į žmonių gyvenimus, leidžia mums pamatyti tikrą, neišgražintą tikrovę. Tai kartais nepatogu, kartais skauda, bet visada autentiška.
Vizualinis stilius taip pat svarbus. Lietuvos operatoriai – tikri menininkai. Jie sugeba net kasdieniškiausias scenas paversti kino poezija. Tai ne atsitiktinumas – daugelis mūsų dokumentinių filmų kūrėjų turi dailės ar fotografijos išsilavinimą, ir tai matyti kiekviename kadre.
Jaunoji karta atneša naują vėją
Jei manote, kad dokumentinis kinas yra tik vyresnės kartos režisierių reikalas, klystate. Lietuvoje auga nauja kūrėjų karta, kuri į dokumentiką žiūri visiškai kitaip. Jie nebijo eksperimentuoti su forma, maišyti žanrus, naudoti naujas technologijas.
Pavyzdžiui, jauni režisieriai aktyviai naudoja socialines medijas ne tik kaip įrankį, bet ir kaip kūrybinę platformą. Trumpi dokumentiniai filmai „Instagram” ar „TikTok” platformose – tai jau realybė. Ir nors tai gali skambėti kaip kompromisas, iš tikrųjų tai nauja forma, kuri reikalauja kitokių įgūdžių ir požiūrio.
Teminė įvairovė taip pat didėja. Jaunoji karta nebijo kalbėti apie LGBT+ bendruomenę, psichikos sveikatą, klimato kaitą, technologijų įtaką mūsų gyvenimams. Tai temos, kurios anksčiau buvo tabu ar tiesiog nebuvo laikomos pakankamai svarbios dokumentiniam kinui.
Bendradarbiavimas su užsienio kūrėjais taip pat tampa norma. Lietuvos jauni dokumentalistai dirba tarptautinėse komandose, mokosi iš geriausių, o kartu ir patys moko kitus. Tai kelia ne tik jų asmeninį meistriškumą, bet ir visos Lietuvos dokumentinio kino lygį.
Finansavimas ir realybė už ekrano
Dabar truputį apie ne tokią gražią pusę – pinigus. Dokumentinio kino kūrimas Lietuvoje nėra lengvas iš finansinės pusės. Nors yra Lietuvos kino centro parama, konkurencija yra didelė, o sumos ne visada padengia visas išlaidas.
Daugelis režisierių dirba keliuose projektuose vienu metu, kad galėtų pragyventi. Dokumentinio filmo kūrimas gali užtrukti kelerius metus – nuo idėjos iki finalinio produkto. Per tą laiką reikia kažkaip gyventi, mokėti nuomą, maitinti šeimą. Todėl daugelis kūrėjų dirba ir komercinius projektus – reklamas, įmonių filmus, vestuvių filmavimą
Tarptautinis finansavimas tampa vis svarbesnis. Lietuvos dokumentikai vis dažniau gauna paramą iš užsienio fondų – tai ir Europos programos, ir įvairių šalių kino institutai. Tai ne tik finansinė pagalba, bet ir pripažinimas, kad mūsų istorijos yra įdomios platesnei auditorijai.
Crowdfunding’as irgi tampa populiaresnis. Kai kurie režisieriai sėkmingai surenka lėšas per platformas kaip „Indiegogo” ar „Kickstarter”. Tai veikia ypač gerai, kai projektas turi aiškią auditoriją ar kalba apie aktualią temą.
Dokumentika kaip socialinė atsakomybė
Lietuvos dokumentinis kinas atlieka ir svarbų socialinį vaidmenį. Daugelis filmų tampa katalizatoriais pokyčiams – jie kelia visuomenės diskusijas, verčia politikus reaguoti, keičia požiūrius.
Yra buvę atvejų, kai dokumentinis filmas tiesiogiai prisidėjo prie įstatymų pasikeitimo ar socialinių programų sukūrimo. Pavyzdžiui, filmai apie vaikus globos namuose ar senjorus senelių namuose sukėlė tokią reakciją, kad sistema buvo priversta keistis.
Dokumentiniai filmai apie istoriją padeda išsaugoti atmintį. Ypač svarbūs yra filmai, kuriuose įamžinami liudininkai – žmonės, kurie patyrė karą, okupaciją, represijas. Šie filmai tampa ne tik meno kūriniais, bet ir istoriniais dokumentais būsimoms kartoms.
Edukacinė funkcija taip pat svarbi. Daugelis lietuviškų dokumentinių filmų yra naudojami mokyklose, universitetuose, įvairiuose mokymuose. Jie padeda geriau suprasti sudėtingas temas, skatina kritinį mąstymą, plečia akiratį.
Ateitis atrodo šviesi (bet su iššūkiais)
Žvelgiant į ateitį, Lietuvos dokumentinis kinas turi visas galimybes tik augti ir stiprėti. Turime talentingų kūrėjų, įdomių istorijų, vis gerėjančią infrastruktūrą. Tarptautinis pripažinimas auga, o su juo ir galimybės.
Tačiau iššūkių irgi netrūksta. Streaming platformų era keičia žaidimo taisykles – kaip pasiekti žiūrovą, kai jis turi tūkstančius pasirinkimų? Kaip konkuruoti su didžiuliais „Netflix” ar „HBO” biudžetais? Atsakymas, matyt, slypi tame, kas mus visada išskirdavo – autentiškose, gerai papasakotose istorijose, kurios liečia universalias žmogiškas temas.
Technologijos ir toliau keis kūrybos procesą. Dirbtinis intelektas, virtualios realybės, interaktyvūs formatai – visa tai jau čia ir dabar. Lietuvos kūrėjai turės mokytis ir adaptuotis, bet kartu išlaikyti tai, kas daro jų darbus unikalius – žmogiškumą ir autentiškumą.
Svarbiausia, kad auga ir žiūrovų susidomėjimas. Lietuviai vis labiau vertina vietinį turinį, nori matyti savo istorijas ekrane. Tai gera žinia kūrėjams ir skatina toliau kurti. Dokumentinis kinas Lietuvoje nėra nišinis dalykas – tai tampa dalimi mūsų kultūrinio gyvenimo, ir tai džiugu.
Taigi jei dar nežiūrėjote lietuviškų dokumentinių filmų – laikas pradėti. Garantuoju, rasite kažką, kas jus sujaudins, nustebins ar verš permąstyti savo požiūrį. O jei jau esate fanas – dalinkitės, kalbėkite, remkite. Lietuvos dokumentinis kinas to verta.