Kai scena užsidega dainomis ir šokiais
Prisimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį žodis „miuziklas” Lietuvoje skambėjo kažkaip egzotiškai. Tai buvo kažkas iš Brodvėjaus, iš Londono West End, iš tų blizgančių pasaulio sostinių, kur žmonės eilėse stovi dėl bilietų į „Cats” ar „Phantom of the Opera”. O pas mus? Na, turėjome operetes, turėjome dramos teatrus, bet miuziklai atrodė kaip tolima svajonė. Dabar situacija pasikeitusi kardinaliai – miuziklai Lietuvoje tapo ne tik įprasta teatro repertuaro dalimi, bet ir tikra kultūrine reikšme.
Šiandien į miuziklą Lietuvoje galite nueiti ne tik sostinėje. Kaune, Klaipėdoje, net mažesniuose miestuose atsiranda projektų, kurie drąsiai vadinami šiuo žanru. Tiesa, ne visada tai, ką matome scenoje, atitinka tikrąją miuziklo sampratą, bet apie tai – vėliau. Svarbiausia, kad šis žanras įsišaknijo mūsų kultūriniame kraštovaizdyje ir atrodo, kad niekur nedings.
Nuo pirmųjų žingsnių iki pilnų salių
Lietuviškų miuziklų istorija prasidėjo ne iš karto po nepriklausomybės atkūrimo. Pirmieji bandymai buvo atsargūs, kartais net nedrąsūs. Teatrai žiūrėjo į šį žanrą kaip į kažką svetimo, reikalaujančio visai kitokių gebėjimų nei tradicinis dramos ar muzikinis teatras. Reikėjo artistų, kurie ne tik vaidintų, bet ir dainuotų, šoktų, o dar visa tai darytų profesionaliai.
Lūžis įvyko maždaug 2000-ųjų pradžioje, kai pradėjo rastis režisierių ir choreografų, kurie buvo matę tikrus miuziklus užsienyje ir suprato, kaip tai turėtų atrodyti. Pirmieji rimti bandymai – tai buvo dažniausiai užsienio kūrinių adaptacijos. „Čikaga”, „Kabaret”, „Jesus Christ Superstar” – šie pavadinimai pradėjo pasirodyti lietuviškų teatrų afišose. Ir žmonės ėjo! Salės buvo pilnos, nes tai buvo naujas, šviežias vėjas mūsų teatro scenoje.
Bet tikrasis proveržis įvyko, kai atsirado originalių lietuviškų miuziklų. Kai kurie iš jų tapo tikrais reiškiniais – „Meilė ir mirtis Veronoje”, „Jaunystė – tai tu”, „Velnio nuotaka”. Staiga paaiškėjo, kad lietuvių kompozitoriai, libretistai ir režisieriai gali kurti kūrinius, kurie nenusileidžia užsienio analogams. O kartais net ir pranoksta juos autentiškumu ir emocine galia.
Kas gi yra tikras miuziklas?
Čia reikia sustoti ir paaiškinti vieną dalyką, kuris dažnai suklaidina žiūrovus. Ne kiekvienas spektaklis su dainomis yra miuziklas. Operetė – ne miuziklas. Muzikinis spektaklis – ne visada miuziklas. Koncertas su siužetu – irgi ne miuziklas.
Tikras miuziklas – tai labai specifinė teatro forma, kur muzika, dainos, šokiai ir drama susipina į vieną nedalomą visumą. Čia negalima išmesti dainų ir palikti tik dialogų – žlugs visa istorija. Dainos miuzikle nėra papuošimas ar pertraukėlė, jos stumia siužetą į priekį, atskleidžia personažų charakterius, kuria emocinius kulminacijos momentus.
Lietuvoje šią sąvoką kartais interpretuoja gana laisvai. Pasitaiko spektaklių, kurie vadinami miuziklais, nors iš tikrųjų yra dramos spektakliai su įterptomis dainomis arba koncertiniai pasirodymai su minimaliu siužetu. Nieko blogo tame nėra, tik reikia suprasti skirtumą. Kai eini į tikrą miuziklą, tikies vienos patirties, o kai į muzikalizuotą spektaklį – kiek kitokios.
Kur žiūrėti ir ko tikėtis
Vilniuje miuziklų mėgėjams kelias veda į kelis teatrus. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras reguliariai stato miuziklus, ir reikia pripažinti, kad jų produkcijos paprastai būna aukščiausio lygio. Čia dirba profesionalūs dainininkai, choreografai, orkestras groja gyvai – visa tai sukuria tą autentišką miuziklo atmosferą.
Valstybinis jaunimo teatras taip pat turi savo miuziklų tradiciją. Jų spektakliai dažnai būna drąsesni, eksperimentiniai, orientuoti į jaunesnę auditoriją. Čia galite tikėtis šiuolaikinių interpretacijų, netikėtų režisūrinių sprendimų, kartais net provokatyvių temų.
Rusų dramos teatras, Vilniaus mažasis teatras, kiti sostinės teatrai irgi retkarčiais pristato miuziklus ar jiems artimus spektaklius. Kiekvienas teatras turi savo braižą, savo požiūrį į žanrą.
Kaune situacija irgi neblogai – Kauno muzikinis teatras yra vienas pagrindinių miuziklų centrų Lietuvoje. Jų repertuare visada rasite keletą miuziklų, nuo klasikinių iki modernių. Klaipėdos muzikinis teatras taip pat aktyviai stato šio žanro spektaklius.
Bet štai ko nepatarčiau – nesivaikyti kiekvieno spektaklio, kuris vadinamas miuziklu. Paskaitykite recenzijas, pasižiūrėkite anonsų, pasiteiraukite žmonių, kurie jau matė. Nes, deja, pasitaiko ir silpnų produkcijų, kur vienintelis miuzikliškas elementas yra pavadinimas afišoje.
Lietuviški miuziklai – savita kokybė
Originalūs lietuviški miuziklai – tai atskira ir labai įdomi tema. Turime kūrėjų, kurie specializuojasi būtent šiame žanre. Antanas Jasenka, Mindaugas Jankauskas, Gintaras Varnas – šie vardai miuziklų pasaulyje skamba rimtai.
Kas įdomu lietuviškuose miuzikluose – jie dažnai remiasi mūsų kultūriniu paveldu, istorija, literatūra. „Velnio nuotaka” pagal Žemaitės apsakymą, „Jaunystė – tai tu” pagal Marcelijaus Martinaičio eilėraščius – tai kūriniai, kurie kalba apie mus, mūsų istoriją, mūsų išgyvenimus. Ir tai veikia! Žiūrovas atpažįsta save, savo šaknis, savo kultūrą.
Tiesa, yra ir problema – ne visi lietuviški miuziklai sulaukia ilgo scenos gyvenimo. Kai kurie pastatomi, suvaidinami keliolika kartų ir dingsta. Priežasčių daug: finansinės problemos, žiūrovų susidomėjimo stoka, kartais tiesiog silpnas kūrinys. Bet tie, kurie išlieka, tampa tikrais mūsų teatro lobyno perlais.
Dar vienas aspektas – lietuviškų miuziklų muzikos kokybė. Kai kurie kompozitoriai kuria tikrai stiprias partitūras, kurios galėtų skambėti ir tarptautinėse scenose. Melodijos įstringa galvoje, dainos tampa populiariomis net už teatro sienų. Tai rodo, kad turime potencialą kurti pasaulinio lygio kūrinius.
Bilietai, kainos ir praktiniai patarimai
Dabar apie prozą – kaip patekti į miuziklą ir kiek tai kainuoja. Bilietų kainos Lietuvoje labai įvairuoja. Nacionaliniame operos teatre geras bilietas į populiarų miuziklą gali kainuoti nuo 20 iki 60 eurų, o kartais ir daugiau. Kituose teatruose kainos paprastai mažesnės – nuo 10 iki 30 eurų.
Patarimas pirmas – pirkite bilietus iš anksto. Populiarūs miuziklai išparduodami greitai, ypač savaitgalių spektakliai. Jei norite gerų vietų, nepalikite pirkimo paskutinei minutei.
Patarimas antras – žiūrėkite į vietų schemas atidžiai. Miuzikle svarbu ne tik girdėti, bet ir matyti. Šokiai, choreografija, vizualiniai efektai – visa tai sudaro miuziklo patirtį. Todėl vietos kažkur šone ar labai toli nuo scenos gali sugadinti įspūdį.
Patarimas trečias – sekite teatro akcijas ir nuolaidas. Daugelis teatrų siūlo pigesnių bilietų studentams, pensininkams, daugiadečių šeimoms. Kartais būna ir specialios akcijos – „laimingos valandos”, išankstinio pardavimo nuolaidos ir panašiai.
Patarimas ketvirtas – jei einate į miuziklą pirmą kartą, pasirinkite kažką klasikinio ar gerai įvertinto. Nepradėkite nuo eksperimentinių ar mažai žinomų kūrinių. Pradėkite nuo „Čikagos”, „Kabaret”, „Notre Dame de Paris” ar kokio nors gerai įvertinto lietuviško miuziklo. Tuomet suprasite, ko tikėtis iš šio žanro.
Jaunųjų atlikėjų banga
Vienas džiugiausių reiškinių pastarųjų metų lietuviškų miuziklų scenoje – jaunų, talentingų atlikėjų antplūdis. Dabar turime kartą, kuri mokėsi, stažavosi užsienyje, kuri supranta miuziklo specifiką ir moka dirbti šiame žanre profesionaliai.
Šie jaunieji artistai dažnai ateina ne iš klasikinio teatro ar operos pasaulio, o iš muzikos akademijų, šokio studijų, net iš populiariosios muzikos srities. Jie lankstesni, universalesni, gebantys greitai persiorientuoti. Ir svarbiausia – jie šį žanrą myli, jie juo gyvena.
Dėl to lietuviški miuziklai dabar atrodo šiuolaikiškiau, dinamiškiau, profesionaliau. Choreografija sudėtingesnė, vokalinės partijos atliktos geriau, vaidyba įtikimesnė. Žiūrint kai kuriuos spektaklius, net neįtikėtum, kad tai lietuviška produkcija – toks tarptautinis lygis.
Be to, šie jaunieji atlikėjai kuria savo publiką. Jų gerbėjai ateina į teatrą specialiai pamatyti konkretų artistą, seka jų karjerą, palaiko socialiniuose tinkluose. Tai naujas reiškinys lietuviškame teatre, bet labai sveikas – teatras tampa artimesnis, prieinamesnis, gyvesnis.
Kai scenos šviesos užgęsta, bet muzika lieka
Miuziklai Lietuvoje jau nėra egzotika ar laikinas mados reiškinys. Tai įsitvirtinusi, mylima teatro forma, turinti savo auditoriją, savo kūrėjus, savo tradiciją. Žinoma, dar ne viskas tobula – kartais trūksta finansavimo, kartais profesionalumo, kartais drąsos eksperimentuoti. Bet bendras vaizdas optimistiškas.
Jei dar niekada nesate buvę lietuviškame miuzikle, tikrai verta pabandyti. Tai kitokia patirtis nei tradicinis dramos spektaklis ar opera. Tai emocijų kokteilis, kur drama susipina su muzika, šokiais, vizualiniais efektais. Tai spektaklis, iš kurio išeini dainuodamas, su šypsena veide ir noru sugrįžti vėl.
O jei jau esate miuziklų mėgėjas – palaikykite lietuviškus kūrėjus ir atlikėjus. Eikite į premjeras, kalbėkite apie spektaklius, rekomenduokite draugams. Nes tik turėdami savo publiką, savo žiūrovus, lietuviški miuziklai gali augti, tobulėti ir galbūt kada nors pasiekti tą lygį, kai mūsų kūriniai keliaus į užsienio scenas. Kodėl gi ne? Juk talento tikrai netrūksta.