Kai scena virsta mūšio lauku
Operos premjera – tai ne tik gražios suknelės, šampanas ir aristokratiški pasisvečiavimai po spektaklio. Už blizgančios uždangos slypi tikras nervų karas, kuriame solistai kovoja su savo balsais, emocijomis ir kartais net su savo kolegomis. Žinot, kai žiūrit tą nuostabią premjerą ir galvojat „vau, kaip gražiai dainuoja”, dažniausiai už kulisų vyko tokia drama, kad bet kokia TV serialo siužetinė linija atrodytų kaip vaikų darželis.
Solistai prieš premjerą gyvena keistame pasaulyje, kur viskas sukasi aplink vieną datą – tą lemtingą vakarą, kai reikės išeiti scenon ir įrodyti visiems (o svarbiausia – sau pačiam), kad tu vis dar gali. Kad tas aukštasis C vis dar pasiekiamas, kad emocijos teka natūraliai, ir kad tas prakeiktas kostiumas nėra per ankštas po visų tų streso užkandžių repeticijų metu.
Repeticijų maratonas arba kaip išgyventi nesusižudant
Repeticijos prieš premjerą – tai atskirą filmą vertas reiškinys. Įsivaizduokit: jūs turit išmokti ne tik savo partiją (kuri, beje, gali būti kokios nors trijų valandų operos pagrindas), bet ir suderinti ją su orkestru, choru, kitais solistais, režisieriaus vizija, kostiumų dizainerio fantazijomis ir dar dešimčia kitų dalykų.
Pirmosios repeticijos paprastai vyksta su pianinu. Solistai dar laikosi savo natų, dar drąsiai klausia dirigento „o gal čia galėtume lėčiau?”, dar visi šypsosi ir elgiasi mandagiai. Bet kai prasideda sceninės repeticijos su orkestru, prasideda tikrasis cirkas. Staiga paaiškėja, kad tas aukštasis C, kuris namuose skambėjo kaip angelo giesmė, dabar skamba kaip kažkas vidurinis tarp katės klyksmo ir durų girgždėjimo.
Dirigentai premjeros metu tampa tikrais diktatoriais. Jie gali sustabdyti repeticiją bet kuriuo momentu ir priversti visą orkestrą bei solistus kartoti tą patį taktą dvidešimt kartų. O solistai stovi scenoje, šypsosi (nes profesionalumas) ir viduje galvoja apie tai, kaip malonu būtų dirbti, pavyzdžiui, buhalteriu.
Balsas kaip kaprizingas augintinis
Dabar apie tai, ko niekas iš publikos nemato – kaip solistai prižiūri savo balsus prieš premjerą. Tai yra beveik religinis ritualas, kuris apima daugybę keistų dalykų. Kai kurie dainininkai nekalba visą dieną prieš pasirodymą. Tiesiog vaikšto su užrašų knygele ir komunikuoja raštu. Įsivaizduokit tokį žmogų kavinėje: „Cappuccino, prašau” – parašyta ant popieriaus lapelio.
Kiti vengia visų pieno produktų savaitę prieš premjerą, nes tariamai jie sukelia gleives. Dar kiti geria tik šiltą vandenį su medumi, arba tik kambarinės temperatūros vandenį, arba apskritai nieko negeria dvi valandas prieš pasirodymą. Yra tokių, kurie daro specialius balso pratimus penkias valandas per dieną, o yra ir tokių, kurie prisiekia, kad geriausia balso priežiūra – tai apskritai apie jį negalvoti.
Tiesa ta, kad kiekvieno solisto balsas yra unikalus ir reikalauja individualios priežiūros. Bet visi sutaria viename – stresas yra didžiausias balso priešas. O premjera be streso? Tai kaip jūra be vandens – teoriškai įmanoma įsivaizduoti, bet praktiškai neegzistuoja.
Kostiumai, kurie nori tavo mirties
Dabar apie kostiumus. Manot, kad tie nuostabūs, blizgantys, istoriniai kostiumai yra patogūs? Ha! Juokaujat. Dažniausiai jie yra sukurti taip, kad atrodytų fantastiškai iš salės, bet dėvėtojui sukeltų maksimalų diskomfortą.
Sopranas, dainuojantis Violetą „La Traviatoje”, dėvi korsetą, kuris suspaudžia šonkaulius taip, kad kvėpuoti tampa ekstremaliu sportu. O jai reikia dainuoti arias, kurioms reikia milžiniškos kvėpavimo kontrolės. Tenoras, vaidinantis viduramžių riterį, dažnai turi vilkėti sunkią šarvų imitaciją ir dar šokinėti po sceną, tarsi būtų dvidešimties. Nors jam gal jau penkiasdešimt ir paskutinį kartą jis šokinėjo praėjusio amžiaus pabaigoje.
Ir dar tie batai! Operos batai – tai atskira kankynių rūšis. Ypač moterims. Reikia dainuoti, vaidinti, judėti scenoje, o ant kojų – kažkokie XVII amžiaus bateliai su kulnais, kurie sukurti ne vaikščiojimui, o grynai estetiniam malonumui. Todėl premjeros dieną solistai dažnai turi ant kojų pūslių kolekciją, vertą medicinos muziejaus.
Santykiai su kolegomis: draugystė ar konkurencija?
Operos pasaulis yra keistas. Iš vienos pusės, solistai turi dirbti komandoje, kurti chemiją scenoje, perteikti meilės istoriją taip įtikinamai, kad publika tikėtų. Iš kitos pusės – jie visi konkuruoja dėl tų pačių vaidmenų, tų pačių premjerų, tos pačios publikos dėmesio.
Premjeros metu ši įtampa pasiekia kulminacinį tašką. Visi nori spindėti, visi nori gauti geriausius atsiliepimus, visi nori, kad būtent apie jų pasirodymą rašytų kritikai. Bet kartu visi supranta, kad jei vienas iš solistų suklups, nukentės visas spektaklis. Tai tokia keista simbiozė, kur reikia palaikyti kolegą, bet kartu stengtis būti šiek tiek geresniam už jį.
Būna ir tikrų draugysčių. Kai solistai kartu dirba prie sudėtingos operos, kartu išgyvena stresą, kartu juokiasi iš režisieriaus keistų reikalavimų – gimsta ryšys. Bet būna ir priešingai. Kai dvi sopranai konkuruoja dėl pagrindinio vaidmens ir viena gauna, o kita lieka antrojo sudėties dainininke – draugystė čia tikrai nekvepia.
Paskutinės valandos prieš uždangos pakėlimą
Premjeros diena – tai visiškas chaosas, apgaubtas profesionalumo skraiste. Solistai atvyksta į teatrą anksčiau nei įprastai. Vieni nori papildomai išbandyti sceną, kiti tiesiog negali sėdėti namuose ir laukti. Grimavimo kambariai virsta mažomis tvirtovėmis, kur kiekvienas solistas ruošiasi savaip.
Kai kurie medituoja. Kiti daro balso pratimus taip garsiai, kad girdisi visame teatre. Dar kiti nervingai vaikšto pirmyn atgal, kartodami savo tekstą. Yra tokių, kurie šiuo metu valgo (nors visi žino, kad nevalia valgyti prieš pasirodymą), nes stresas skatina apetitą. O yra ir tokių, kurie sėdi visiškai ramiai ir atrodo, tarsi ruoštųsi ne premjerai, o eiliniam repeticijų sekmadienio rytui.
Už pusvalandžio iki spektaklio prasideda tikrasis nervų karas. Garso technikai bėgioja su mikrofonais, kostiumų meistrai taiso paskutines detales, režisierius duoda paskutinius nurodymus (kuriuos dauguma solistų jau nebegirdi dėl adrenalino), o administracija praneša, kad salė pilna ir publika laukia.
Ir štai tas momentas – uždanga pakyla, orkestras pradeda groti, ir solistai išeina į sceną. Visas tas mėnesių pasiruošimas, visos tos repeticijos, visi tie nervai – dabar viskas susikoncentruoja į keletą valandų scenoje.
Kai viskas eina ne pagal planą
Žinot, kas įdomiausia? Kad net po visų tų pasiruošimų, net su geriausiais solistais, net su puikiu orkestru – vis tiek gali nutikti bet kas. Ir dažniausiai nutinka.
Kartą vienas tenoras premjeroje užmiršo žodžius viduryje arijos. Tiesiog sustojo ir žiūrėjo į publiką tuščiomis akimis. Bet jis buvo toks profesionalas, kad improvizavo kažkokius garsus, kurie skambėjo beveik kaip italų kalba, ir tęsė toliau. Publika net nepastebėjo, tik kiti scenoje esantys solistai vos nesusijuokė.
Kitas kartas – sopranas nuplėšė suknelės dalį viduryje spektaklio. Tiesiog atsisuko per staigiai, ir siūlės neišlaikė. Ji tęsė dainuoti, laikydama vienoje rankoje suknelės gabalą, tarsi tai būtų buvę suplanuota. Publika galvojo, kad tai režisieriaus sumanymas.
Dar vienas klasikinis atvejis – kai baritonas paslydo scenoje ant kažkokio rekvizito ir krito. Bet jis krito taip teatrališkai, kad atrodė, tarsi tai būtų buvę suplanuota. Atsikėlė, nusišluostė kelnes ir dainavo toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę. Profesionalumas aukščiausiame lygyje.
Kai uždanga nusileidžia ir prasideda tikrasis gyvenimas
Po premjeros visi solistai jaučiasi tarsi po maratono. Fiziškai išsekę, emociškai ištuštėję, bet kartu kupini adrenalino. Publika plojimai, gėlės, komplimentai – visa tai sukuria keistą euforijos būseną.
Bet tikrasis vertinimas ateina vėliau. Kai pasirodys recenzijos, kai kolegos pasakys savo nuomones, kai pats solistas, atsigulęs namuose, galės ramiai pagalvoti apie savo pasirodymą. Ir dažniausiai jie yra patys sau griežčiausi kritikai. Net jei visi sako, kad buvo puiku, solistai prisimena tą vieną notą, kuri nebuvo ideali, tą vieną momentą, kai emocija nebuvo visiškai autentiška.
Premjera – tai ne pabaiga, o pradžia. Po jos seka dar daug spektaklių, kur galima tobulinti, keisti, gilinti vaidmenį. Bet ta pirmoji premjera visada lieka atmintyje kaip ypatingas momentas. Kaip tas kartas, kai viskas buvo nauja, kai nervai buvo maksimalūs, kai nežinojai, kaip publika sureaguos.
Operos solistai premjerų metu išgyvena visą emocijų spektrą – nuo panikos iki euforijos. Jie kovoja su savo balsais, su kostiumais, su kolegomis, su savo pačių baime. Bet kai uždanga pakyla ir prasideda muzika, visa tai išnyksta. Lieka tik scena, muzika ir galimybė sukurti kažką nuostabaus. Ir būtent dėl to jie grįžta vėl ir vėl, nepaisant viso to streso, nepaisant visų sunkumų. Nes kai viskas susideda į vieną vietą, kai publika ploja atsistojusi, kai jauti, kad šįvakar sukūrei kažką tikrai ypatingo – visa tai verta kiekvienos nervingos akimirkos.