Kada pokalbių laidos tapo mūsų kasdienybe
Prisimenu, kaip vaikystėje su mama žiūrėdavome „Labas rytas” ir ji komentuodavo kiekvieną svečią – ar tas gerai atrodė, ar kitas įdomiai pasakojo. Dabar pati sugaunu save daranti tą patį, tik jau ne tik prie televizoriaus, bet ir klausydamasi podkastų darbe ar vairuodama automobilį. Pokalbių laidos tapo tokia natūralia mūsų gyvenimo dalimi, kad net nesusimąstome, kodėl jos mus taip traukia.
Tiesa ta, kad pokalbių laidos egzistuoja jau dešimtmečius, bet pastaraisiais metais jos išgyveno tikrą renesansą. Nebereikia laukti vakaro, kad pamatytum įdomų pokalbį – dabar jų pilna visur: YouTube’e, Spotify, Apple Podcasts, net TikTok’e. Ir kuo daugiau jų atsiranda, tuo įdomesnė tampa tema apie tuos žmones, kurie sėda į svečio kėdę.
Kas gi tie žmonės, kuriuos kviečia į laidas
Įdomiausia tai, kad šiandien pokalbių laidų svečiais gali tapti beveik kas nors. Jei anksčiau tai buvo išskirtinė privilegija – tik didžiausios žvaigždės, politikai ar verslo mogulai, tai dabar viskas pasikeitė. Žinoma, tradicinėse televizijos laidose vis dar matome daugiausia žinomus veidus, bet podkastų pasaulyje taisyklės kitokios.
Esu girdėjusi pokalbių su paprastais žmonėmis, kurie išgyveno neįprastus dalykus, su specialistais, apie kurių egzistavimą net nežinojau, su pradedančiais menininkais, kurių dar niekas nepažįsta. Ir kartais būtent tokie pokalbiai būna įdomiausieji. Nes kai žmogus nėra pratęs prie kamerų, kai jis nėra išmokytas standartinių atsakymų, gauni autentiškumo, kurio taip trūksta su šimtą kartų interviu davusiais garsenybėmis.
Bet, žinoma, garsenybės vis tiek lieka pokalbių laidų duona su sviestu. Tik dabar ir jie elgiasi kitaip. Matyt, pajuto, kad žmonės nori daugiau nei tik paviršutiniškų pokalbių apie naują filmą ar albumą. Todėl net didžiausios žvaigždės eina į ilgus, kelių valandų pokalbius, kur kalba apie savo nesėkmes, psichologines problemas, šeimos dramas.
Kodėl vieni svečiai „veikia”, o kiti – ne
Turbūt visi esame matę tas nepatogias situacijas, kai laidoje sėdi žmogus, kuris akivaizdžiai nenori ten būti. Ar kai kažkas ateina tik reklamos tikslais ir kartoja tuos pačius išmoktus sakinius. Tai jaučiasi iš karto, ir nors vedėjas gali būti puikus, pokalbis vis tiek neįsikliją.
Geriausi svečiai yra tie, kurie ateina pasiruošę atvirai kalbėti. Ne parduoti, ne reklamuoti, ne kurti įvaizdžio – tiesiog kalbėti. Jie gali būti nervuoti, gali kartais nežinoti ką pasakyti, bet jie yra tikri. Ir būtent to žmonės ieško.
Pastebėjau, kad labai gerai „veikia” svečiai, kurie turi ką pasakyti, bet nėra per daug žinomi. Jie dar neturi to standartinio interviu scenarijaus, kurio laikosi metų metus. Jie dar nenuvalkiojo savo istorijų. Viskas dar gyva, emocinga, tikra. Kai klausaisi tokio žmogaus, jauti, kad jis kalba su tavimi, o ne su abstrakčia auditorija.
Kita vertus, yra ir tokių svečių, kurie nors ir garsūs, bet tiesiog turi talentą pasakoti. Jie gali šimtą kartų papasakoti tą pačią istoriją, bet kiekvieną kartą ji skamba šviežiai. Tai menas, kurio neišmoksi – arba turi, arba ne.
Kai svečias tampa žvaigžde po vieno pokalbio
Interneto eroje vienas geras pasirodymas pokalbių laidoje gali visiškai pakeisti žmogaus gyvenimą. Esu mačiusi, kaip visiškai nežinomi žmonės po vieno pokalbio Joe Rogan’o ar kito populiaraus podkasto laidoje tampa interneto sensacijomis. Staiga visi nori sužinoti, kas tas žmogus, ko jis dar nepasakė, ką jis veikia.
Tai veikia ir atvirkščiai – kartais žmogus gali vienu pasirodymu sunaikinti savo reputaciją. Ypač jei ateina nepasiruošęs, jei bando meluoti ar kurti netikrą įvaizdį. Internetas nemėgsta neautentiškumo, ir jei žmonės pajunta, kad esi netikras, tau nebus pasigailėta. Komentaruose išanalizuos kiekvieną tavo žodį, kūno kalbą, veido išraišką.
Dėl to kai kurie žmonės atsisako eiti į pokalbių laidas. Per didelė rizika. Per daug galimybių suklysti. Ir juos suprantu – kai esi viešoje erdvėje, kiekvienas tavo žodis gali būti ištrauktas iš konteksto, paverstas memu, išplatintas milijonams žmonių. Tai gąsdina.
Vedėjo ir svečio chemija – ar ji tikrai svarbi
Galiu žiūrėti tą pačią laidą su skirtingais svečiais ir pajusti visiškai skirtingą atmosferą. Kartais vedėjas ir svečias tiesiog nesusikalba – ne dėl to, kad kas nors būtų blogas, tiesiog jų energijos nesutampa. Ir tai matosi. Pokalbis tampa dirbtinis, priverstinis, nepatogus.
Geriausi pokalbiai vyksta tada, kai tarp vedėjo ir svečio atsiranda kažkokia magija. Kai jie pradeda baigti vienas kito sakinius, juoktis iš tų pačių dalykų, gilintis į temas, kurios nebuvo planuotos. Tai negali suplanuoti ar inscenizuoti – arba vyksta, arba ne.
Pastebėjau, kad kai kurie vedėjai turi talentą rasti bendrą kalbą su bet kuo. Jie gali kalbėtis su mokslininku apie kvantinę fiziką, o po valandos – su reperu apie gatvės kultūrą, ir abu pokalbiai bus vienodai įdomūs. Tai tikras talentas – sugebėti prisitaikyti prie bet kokio pašnekovo, bet tuo pačiu išlaikyti savo stilių.
Yra ir tokių vedėjų, kurie turi labai specifinę auditoriją ir kviečiasi tik tam tikro tipo svečius. Ir tai irgi veikia, nes jų klausytojai žino, ko tikėtis. Jie nori girdėti būtent tokius pokalbius, su tokiais žmonėmis, tokia atmosfera.
Kai svečias yra kontroversiškas
Tai viena įdomiausių temų šiuolaikinėse pokalbių laidose. Ar kviesti žmones, kurių nuomonės yra radikalios, kurie yra apkaltinti nusikaltimais, kurie skleidžia abejotinas idėjas? Kur ta riba tarp laisvės žodžio ir atsakomybės?
Kai kurie vedėjai sąmoningai kviečiasi kontroversiškus svečius, žinodami, kad tai sukels diskusijas, skandalus, dėmesį. Ir tai veikia – tokie epizodai surenka milijonus peržiūrų. Bet ar tai etiška? Ar duodant platformą tokiems žmonėms nepadedi jiems skleisti kenksmingų idėjų?
Nėra vieno teisingo atsakymo. Kai kurie mano, kad geriau leisti žmonėms kalbėti ir patiems spręsti, kas teisinga, o kas ne. Kiti tiki, kad tam tikri žmonės tiesiog neturėtų gauti platformos. Abi pusės turi argumentų, ir diskusija tęsiasi.
Asmeniškai man įdomiausia stebėti, kaip vedėjas elgiasi su kontroversiškais svečiais. Ar jis meta jiems iššūkį, ar tik linkčioja galva? Ar užduoda sunkius klausimus, ar leidžia jiems sakyti ką nori be jokio pasipriešinimo? Būtent tai parodo tikrąjį vedėjo profesionalumą.
Pasiruošimas – ar svečiai iš tikrųjų ruošiasi
Kai žiūri profesionaliai padarytą pokalbių laidą, gali atrodyti, kad viskas vyksta spontaniškai. Bet už kulisų dažniausiai vyksta nemažas pasiruošimas. Bent jau turėtų vykti.
Geri svečiai ateina žinodami, apie ką bus kalbama, kas yra vedėjas, kokia laidos auditorija. Jie pagalvoja, kokias istorijas norėtų pasidalinti, kokie klausimai gali būti užduoti, kaip nori save pristatyti. Bet tuo pačiu jie lieka pakankamai lankstūs, kad pokalbis galėtų tekėti natūraliai.
Blogiausi svečiai yra tie, kurie ateina visiškai nepasiruošę arba, priešingai, per daug pasiruošę. Kai žmogus neturi supratimo, kur jis atėjo ir su kuo kalba, pokalbis tampa keistas. O kai žmogus turi išmoktą kiekvieną atsakymą, pokalbis tampa nuobodus.
Idealus balansas yra kažkur per vidurį – žinoti pagrindines temas, bet būti atviram netikėtiems posūkiams. Turėti istorijų atsargoje, bet nejaustis priverstu jas pasakyti, jei jos netinka į pokalbio eigą. Būti pasiruošusiam, bet ne per daug.
Kai pokalbis tampa viraliniu
Šiandien kiekvienas pokalbių laidos vedėjas svajoja apie viralinius momentus. Apie tas kelias sekundes ar minutes, kurios bus ištrauktos, paverstos klipais, pasidalintos milijonams kartų socialiniuose tinkluose. Ir svečiai tai žino.
Kai kurie svečiai sąmoningai bando sukurti tokius momentus. Pasako kažką šokiruojančio, atskleidžia kokią paslaptį, įsivelią į konfliktą. Kartais tai atrodo natūraliai, kartais – desperatiškai. Bet kai pavyksta, rezultatai gali būti įspūdingi.
Problema ta, kad niekada nežinai, kas taps viraliniu. Kartais kruopščiai suplanuota „bomba” lieka nepastebėta, o kažkoks atsitiktinis momentas, kuris atrodė visiškai neženklus, staiga tampa interneto sensacija. Tai priklauso nuo tiek daug faktorių – laiko, konteksto, to, kas dar vyksta pasaulyje.
Geriausios viralios akimirkos yra tos, kurios vyksta natūraliai. Kai svečias tiesiog yra savimi, kalba atvirai, ir staiga pasako kažką, kas rezonuoja su milijonais žmonių. Ne dėl to, kad bandė būti viralinis, o dėl to, kad buvo tikras.
Ką pokalbių laidos mums sako apie mus pačius
Galų gale, mūsų susidomėjimas pokalbių laidomis ir jų svečiais atskleidžia kažką apie mus pačius. Mes trokštame autentiškų žmogiškų ryšių, net jei jie vyksta per ekraną. Norime girdėti tikras istorijas, tikras emocijas, tikrus žmones.
Galbūt tai yra reakcija į vis labiau dirbtinį pasaulį, kuriame gyvename. Socialiniuose tinkluose visi rodo tik geriausią savo gyvenimo versiją, reklamos mums nuolat bando kažką parduoti, o naujienos dažnai atrodo kaip spektaklis. Pokalbių laidos – bent kai kurios iš jų – siūlo kažką kitą. Tikrumą. Pažeidžiamumą. Žmogiškumą.
Žinoma, ne visos pokalbių laidos tokios. Kai kurios yra lygiai taip pat dirbtinos kaip ir viskas kita. Bet geriausios iš jų, su geriausiais svečiais, primena mums, kad už visų tų ekranų ir įvaizdžių yra tikri žmonės su tikromis istorijomis. Ir kartais tiesiog gera tai išgirsti.
Taigi kitą kartą, kai sėsit žiūrėti ar klausytis kokios nors pokalbių laidos, atkreipkite dėmesį ne tik į tai, ką svečias sako, bet ir kaip jis tai sako. Į tas akimirkas, kai jis pamiršta kameras ir tiesiog kalba. Į tas temas, kurios jam akivaizdžiai svarbios. Į tuos momentus, kai jis nusijuokia ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad tikrai juokinga. Būtent dėl to mes ir žiūrime – dėl tų tikrų, žmogiškų akimirkų tarp visų tų žodžių.