Kai nostalgijai reikia adreso
Yra tokių vietų, į kurias įeini ir iškart supranti – čia kažkas kitaip. Ne ta muzika, ne tas apšvietimas, ne tie žmonės. Retro žaidimų barai yra būtent tokia vieta, kur laikas tarsi sustoja kažkur tarp 1985 ir 1995 metų, o ore tvyro mišinys iš alaus, popcorno ir pikselių. Jei dar nebuvai tokioje vietoje – skaityk toliau. Jei buvai – žinai, apie ką kalbu.
Pastaraisiais metais retro žaidimų barai plinta po visą pasaulį kaip grybelis po lietaus. Londonas, Berlynas, Niujorkas, Tokijas – kiekviename didesniame mieste atsiranda bent viena tokia vieta, kur galima užsisakyti kokteilį ir žaisti Street Fighter II tol, kol barmenas pradeda žiūrėti į tave kiek įtariai. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai kultūrinis reiškinys, apie kurį verta pakalbėti rimčiau nei „oi, čia tokie smagūs barčiukai”.
Iš kur visa tai atsirado?
Retro žaidimų barų istorija nėra tokia ilga, kaip galėtum pagalvoti. Pirmieji rimti tokio formato barai pradėjo rastis apie 2010–2012 metus, nors kai kurie pionieriai bandė šią formulę jau anksčiau. Idėja buvo paprasta iki genialumo: paimk senus arkadų automatus, sudėk juos į barą, parduok alkoholį ir žiūrėk, kaip žmonės leidžia pinigus. Skamba ciniškai, bet iš tikrųjų tai buvo kažkas daugiau.
Žmonės, kurie augo su Pac-Man, Donkey Kong ir Galaga, jau buvo suaugę ir turėjo pinigų. Jie norėjo kažko, kas primintų vaikystę, bet kartu atitiktų suaugusiojo gyvenimo standartus – tai yra, kad galėtum gerti alų, o ne Coca-Colą. Taip gimė retro žaidimų baras kaip koncepcija. Ir ji veikė. Dar kaip veikė.
Jungtinėje Karalystėje tokios vietos kaip Arcade Club Leedse ar Four Quarters Londone tapo tikrais kultiniais objektais. Amerikoje Barcade tinklas išaugo į rimtą verslą su keliolika vietų skirtinguose miestuose. Azijoje, ypač Japonijoje, kur arkadų kultūra niekada ir nemirė, barai su retro žaidimais tiesiog organiškai integravosi į jau egzistuojančią ekosistemą.
Kas iš tikrųjų vyksta tokiame bare?
Jei įsivaizduoji, kad retro žaidimų baras yra tiesiog kambarys su keliais senokai nematytais automatais – klysti. Geriausi tokio tipo barai yra kruopščiai suplanuotos erdvės, kur kiekvienas elementas atlieka savo funkciją. Apšvietimas – dažniausiai tamsesnis, su neonų atspalviais, nes tai sukuria tą specifinę atmosferą, kurią prisimeni iš vaikystės žaidimų salonų. Muzika – arba originalūs žaidimų garso takeliai, arba 80–90-ųjų hitai, kurie netrukdo, bet kuria kontekstą.
Patys žaidimai – tai atskira tema. Rimti retro barai turi nuo keliasdešimt iki kelių šimtų skirtingų automatų. Čia gali rasti klasikinius arkadų automatus kaip Mortal Kombat, Street Fighter, Tekken, bet taip pat ir pinball mašinas, kurios yra visiškai atskiras pasaulis su savo fanų bendruomene. Kai kurie barai turi ir konsolių zonas – senas televizorius, Nintendo 64 ar Sega Mega Drive, ir gali žaisti taip, kaip žaidei pas draugą 1996-aisiais.
Ir, žinoma, baras. Kokteiliai dažnai turi žaidimų tematiką – Mario įkvėptas gėrimas su raudonais ir mėlynais sluoksniais, Zelda tematikos žalias kokteiliu, Pac-Man shot’as geltonos spalvos. Tai gali skambėti kičiškai, bet žmonėms tai patinka, ir tai veikia kaip papildoma foto galimybė socialiniams tinklams, kas šiandien yra svarbi bet kurio baro rinkodaros dalis.
Kodėl tai veikia psichologiškai?
Čia galima kalbėti apie nostalgiją kaip psichologinį reiškinį, ir tai būtų labai įdomu. Nostalgija nėra tiesiog „oi, buvo geri laikai”. Tyrimai rodo, kad nostalgija yra sudėtingas emocinis procesas, kuris padeda žmonėms jaustis labiau susijusiems su savimi, su kitais žmonėmis ir su gyvenimu apskritai. Kai žaidi žaidimą, kurį žaidei būdamas dešimties, aktyvuojasi ne tik atmintis, bet ir emocijos, susijusios su tuo laikotarpiu.
Retro žaidimų baras šį mechanizmą išnaudoja labai protingai. Tu ateini ne tik žaisti – tu ateini patirti. Ir tas patyrimas yra socialinis. Žaidi su draugais, juokiesi iš pralaimėjimų, švenčia pergales, daliniesi prisiminimais. „Atsimeni, kaip mes žaidėm šitą pas Tomą?” – tokia frazė retro žaidimų bare skamba dažniau nei bet kur kitur.
Be to, yra dar vienas svarbus aspektas – prieinamumas. Šiuolaikiniai žaidimai yra sudėtingi. Reikia mokytis mechanikas, suprasti sistemas, investuoti dešimtis valandų, kol pradedi suprasti, kas vyksta. Retro žaidimai yra paprastesni. Trys mygtukus, aiški taisyklė, greitas rezultatas. Tai reiškia, kad net žmogus, kuris nežaidžia jokių žaidimų, gali ateiti į retro žaidimų barą ir per penkias minutes jau turėti smagų laiką. Tai labai svarbu verslo modeliui.
Kaip atrodo geriausi retro žaidimų barai pasaulyje?
Kalbant apie konkrečias vietas, verta paminėti kelis tikrus perliukus. Arcade Club Leedse, Anglijoje, yra turbūt didžiausias retro žaidimų baras Europoje – per 500 žaidimų, trys aukštai, ir visa tai nemokamai žaisti (moki tik įėjimo mokestį). Tai nėra tipiškas baras – tai labiau pramogų centras suaugusiems, kur alkoholis yra tik dalis pasiūlos.
Barcade Niujorke yra klasika, kuri nustatė standartus visam žanrui. Jie turėjo labai aiškią viziją – tikri arkadų automatai, tikras alus, jokio kičo. Ir tai veikė. Dabar jie turi daugiau nei dešimt vietų visoje Amerikoje.
Tokijuje situacija kitokia – ten yra visos Game Bar A-Button tipo vietos, kur gali žaisti retro konsolių žaidimus ir gerti sake, o aplinka yra tokia japoniška, kad jaučiesi visiškai kitame pasaulyje. Japonijoje arkadų kultūra yra gyva ir šiandien, tad retro barai ten yra natūrali šios kultūros tąsa, o ne nostalgijos projektas.
Europoje verta paminėti ir Meltdown tinklą, kuris veikia Paryžiuje, Londone ir keliuose kituose miestuose. Jie orientuojasi ne tik į retro, bet ir į esportą, tad ten gali rasti ir naujų žaidimų, ir senų klasikų. Tai šiek tiek kitoks modelis, bet irgi veikiantis.
Lietuvoje – ar yra vilties?
Gerai, pakalbėkime apie tai, kas arčiau namų. Lietuva nėra pirmoji šalis, kuri ateina į galvą kalbant apie retro žaidimų barus, bet situacija nėra tokia liūdna, kaip galėtum pagalvoti. Vilniuje ir Kaune yra kelios vietos, kurios bando šią koncepciją – nors dažniausiai tai yra hibridiniai formatai, kur retro žaidimai yra vienas iš elementų, o ne pagrindinė koncepcija.
Problema Lietuvoje yra ta, kad rinka yra maža. Retro žaidimų baras reikalauja investicijų – geri arkadų automatai kainuoja, jų priežiūra kainuoja, erdvė kainuoja. Ir jei turi tik 600 000 gyventojų miestą, sunku sukurti pakankamą klientų srautą, kuris leistų tokią vietą išlaikyti. Tačiau tai nėra neįmanoma.
Vilniuje yra kelios vietos, kurios turi retro žaidimų elementų – kai kurie barai turi po kelis automatus ar konsolių zonas. Tai nėra pilnavertis retro žaidimų baras, bet tai žingsnis teisinga kryptimi. Tikėtina, kad artimiausiais metais kažkas drąsesnis ryšis ir atvers tikrą, dedikuotą retro žaidimų barą. Rinka tam yra – tereikia kažkam pirmam žengti tą žingsnį.
Jei esi verslininkas ir skaitai šį straipsnį – tai yra užuomina.
Praktiniai patarimai: kaip išnaudoti retro žaidimų barą maksimaliai
Gerai, tarkime, tu jau planuoji apsilankymą tokioje vietoje – arba jau esi buvęs ir nori kitą kartą padaryti geriau. Štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti:
Ateik anksti arba savaitės viduryje. Savaitgalio vakarais retro žaidimų barai būna pilni, ir prie populiariausių automatų gali tekti laukti. Jei nori žaisti ramiai ir be eilių – antradienio vakaras yra tavo draugas.
Neik vienas. Tai socialinė vieta. Žaidimų dalis yra daug smagesnė, kai turi su kuo varžytis ar bendradarbiauti. Be to, kai kurie žaidimai yra skirti keliems žaidėjams, ir žaisti juos su nepažįstamu žmogumi yra visiškai kitokia patirtis nei su draugu.
Išbandyk pinball. Daugelis žmonių eina tiesiai prie arkadų automatų ir visiškai ignoruoja pinball mašinas. Tai klaida. Pinball yra atskiras menas, ir jei niekada rimtai nežaidei – pabandyk. Gali nustebti, kaip greitai tai įtraukia.
Neklausk barmeno, kuris žaidimas geriausias. Jis pasakys tau tą, kurį jis pats mėgsta, o tai nebūtinai bus tas, kurį mėgsi tu. Geriau pats pavaikščiok, pažiūrėk, kas žaidžiama, ir išbandyk kelis skirtingus.
Nepamiršk gerti vandens. Tai skamba banaliai, bet retro žaidimų baruose žmonės dažnai per daug susikoncentruoja į žaidimą ir alkoholį, ir pamiršta, kad reikia ir vandens. Ypač jei planuoji praleisti ten kelis valandus.
Fotografuok, bet žaisk. Aišku, nori nuotraukų socialiniams tinklams. Bet nepraleisk viso vakaro fotografuodamas – tai yra vieta, kuri skirta patirčiai, o ne turiniui.
Kai pikseliai tampa gyvenimo būdu
Retro žaidimų barai yra kažkas daugiau nei tik verslo modelis ar nostalginė mada. Jie yra simptomas kažko gilesnio – žmonių poreikio turėti vietas, kur galima būti kartu, kur galima žaisti (ne metaforiškai, o tiesiogiai), kur galima atsipalaiduoti nuo ekranų, kurie reikalauja nuolatinio dėmesio ir produktyvumo.
Ironiškai, retro žaidimų baras yra atsakas į skaitmeninį pervargimą – ir tai jis daro naudodamas pačius žaidimus. Bet yra skirtumas tarp to, kaip tu žaidi namuose vienas, ir to, kaip žaidi bare su draugais, kur kiekvienas pralaimėjimas sukelia juoką, o kiekviena pergalė – aplodismentus. Tas socialinis elementas yra tai, ko trūksta daugeliui šiuolaikinių pramogų.
Taigi, jei dar neturi savo retro žaidimų baro – pradėk ieškoti. Jei esi iš Lietuvos, galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet vietos egzistuoja. Jei keliauji – tikrai įtrauk tokią vietą į savo maršrutą. Tai nėra tik „pramoga turistams” – tai tikra kultūrinė patirtis, kuri pasako kažką apie miestą ir jo žmones. O jei esi verslininkas, kuris ieško idėjos – na, tu jau žinai, ką daryti.
Pikseliai nemiršta. Jie tiesiog persikelia į barus.