Kai gatvės virsta drobėmis
Vaikštinėdami Vilniaus senamiesčiu, dažnai žvalgomės į viršų – žavimės bokštais, stogų kontūrais, barokinėmis fasadų detalėmis. Bet kas nutinka, kai nuleidžiame akis žemyn ir pradedame žiūrėti į sienas kitaip? Staiga pastebime, kad mūsų sostinės seniausios gatvės pasakoja ne tik istorijas iš vadovėlių. Jos gyvena čia ir dabar, pulsuoja šiuolaikinės kultūros ritmu, o vienas ryškiausių jos atspindžių – street art.
Vilniaus senamiestis nėra tipiškas street art meka kaip Berlynas ar Bristolis. Čia nėra kilometrų ilgio sienų, nukabinėtų graffiti. UNESCO saugomas objektas reikalauja subtilesnio požiūrio, o tai ir daro vietos gatvės meną tokį ypatingą. Jis čia kaip slaptas kodas, kurį reikia mokėti perskaityti. Kartais tai nedidelė detalė už kampo, kartais – visa siena, paversta menu, bet visada – kažkas, kas verčia sustoti ir pagalvoti.
Kur slypi geriausios vietos
Užupio rajonas – tai pirmoji vieta, kuri turėtų šauti į galvą bet kam, ieškančiam alternatyvaus meno Vilniuje. Nors formaliai jis jau šiek tiek už senamiesčio ribų, bet vis tiek neatsiejamas nuo jo. Čia street art nėra vandalizmų, o gyvenimo būdas. Sienos keičiasi sezoniškai, menininkai eksperimentuoja, gyventojai džiaugiasi. Paukščių tiltelis, Užupio gatvė, Malūnų gatvė – čia rasite ir smulkių lipdukų, ir įspūdingų murų.
Literatų gatvė – jau klasika. Nors čia dominuoja labiau tradicinis meno supratimas su įvairiomis plokštelėmis, skirtomis rašytojams, aplinkiniuose kiemuose galima aptikti tikrų street art perlų. Ypač įdomu pasiklysti kiemeliuose tarp Literatų ir Bernardinų gatvių. Ten, kur turistai retai užsuka, ant apleistų sienų kartais žydi tikri meno kūriniai.
Vilniaus gatvė ir jos atšakos – čia jau rimtesni dalykai. Nuo Rotušės link Aušros vartų vingiuojant šoninėmis gatvelėmis, galima aptikti ir legaliųjų murų, ir spontaniškų graffiti. Ypač įdomu tyrinėti kiemus – Stiklių, Gaono, Žydų gatvių rajone. Čia istorija susipina su dabartimi labai netikėtais būdais.
Legalus ir nelegalus – kur ta riba
Štai čia prasideda įdomiausia dalis. Vilniaus senamiestyje street art egzistuoja keliose dimensijose. Yra oficialiai užsakyti, savivaldybės palaiminti muralai – tokie kaip garsusis Frankas Zappa Kalinausko gatvėje ar kiti projektai, kurių autoriai dirba su leidimais ir biudžetais. Jie saugūs, legalizuoti, dažnai tampa turistinėmis atrakcijomis.
Paskui yra pilka zona – darbai, kurie atsirado be leidimo, bet niekas neskuba jų trinti. Galbūt todėl, kad jie gražūs, galbūt todėl, kad siena vis tiek buvo apleista. Šie kūriniai gyvena rizikingą gyvenimą – šiandien čia, rytoj gal jau nudažyti.
Ir yra grynasis underground – greiti tagų metai, stencilai, lipdukai. Tai gatvės meno punk’as, kuris nesiklausia leidimų ir nesidomina, ar patiks savivaldybei. Būtent čia slypi autentiškiausia gatvės kultūros dvasia, nors ne visada estetiškiausia.
Kas kuria ant Vilniaus sienų
Lietuvos street art scena nėra milžiniška, bet ji tikrai egzistuoja ir turi savo veidus. Nors daugelis menininkų dirba pseudonimais (suprantama kodėl), kai kurie jau tapo atpažįstami. Yra ir tokių, kurie sėkmingai balansuoja tarp galerijos meno ir gatvės – jų darbai puošia tiek sienų, tiek parodų sales.
Įdomu tai, kad Vilniuje dirba ir užsienio menininkų. Kartais jie atvyksta specialiai projektams, kartais tiesiog palieka savo pėdsaką keliaudami per miestą. Tai suteikia vietos scenai tarptautiškumo, leidžia sekti pasaulines tendencijas.
Bet gal įdomiausias reiškinys – spontaniški vietos talentai, kurie niekada nesivadins menininkais. Studentai, kurie naktį palieka filosofinį stencilą, aktyvistai su politiniais sieniniais laikraščiais, tiesiog kūrybingi žmonės, kuriems reikia pasakyti kažką svarbaus. Jų darbai gyvuoja trumpai, bet būtent jie ir sudaro tą gyvą, kvėpuojančią gatvės meno audinį.
Stiliai ir temos, kurios dominuoja
Vilniaus senamiesčio street art turi savo charakterį. Čia retai pamatysi agresyvius, ryškius graffiti, kurie būdingi pramoniniams rajonams. Vietoj to – subtilumas, ironija, dažnai ir melancholija. Stencilai su literatūrinėmis aliuzijomis, minimalistiniai simboliai, poetiški užrašai.
Politinės temos irgi atsiranda, ypač neramiais laikais. Po tam tikrų įvykių pasaulyje ar Lietuvoje sienos greitai reaguoja – atsiranda naujų darbų, kurie komentuoja aktualijas. Tai kaip miesto dienoraštis, tik užrašytas ne žodžiais, o vaizdais.
Yra ir grynai estetinių darbų – abstrakčių kompozicijų, personažų, fantastinių būtybių. Kai kurie menininkai kuria tiesiog todėl, kad siena atrodo nuobodi ir reikia spalvų. Ir žinote ką? Tai irgi visiškai teisėtas motyvas.
Kaip žiūrėti ir kur ieškoti
Jei norite tyrinėti Vilniaus senamiesčio street art, pirmiausia pamirškit turistinius maršrutus. Arba bent jau būkite pasirengę nuo jų nukrypti. Geriausias būdas – tiesiog klysti. Pasukti į tą gatvelę, kuri atrodo įdomi, įeiti į kiemą, kurio vartai praviri.
Fotografuokite viską, kas atrodo įdomu. Street art yra laikinas menas – rytoj to, ką matote šiandien, gali nebūti. Nudažys, nugriaus namą, kitas menininkas užpieš. Jūsų nuotrauka gali būti vienintelis to kūrinio įrodymas.
Geriausia pora tyrinėti – dienos metas, kai matote detales ir spalvas. Bet kai kurie darbai įgyja kitą prasmę vakare, ypač tie, kurie žaidžia su šešėliais ir apšvietimu. Taigi jei tikrai įsitraukėte – verta apsilankyti toje pačioje vietoje skirtingu paros metu.
Saugumas – nors Vilniaus senamiestis gana saugus, kai kurios vietos, kur gali būti įdomaus street art, nėra pačios jaukiausios. Apleisti kiemai, užkaboriai, požeminės perėjos. Naudokite sveikų protą, nevaikštinėkite vieni naktį po visiškai tuščias vietas.
Etika ir pagarba
Čia reikia pasikalbėti rimčiau. Street art kultūra turi savo neparašytas taisykles. Jei matote kažką įdomaus ir norite pasidalinti socialiniuose tinkluose – puiku. Bet jei žinote menininko vardą ar pseudonimą – paminėkite jį. Tai pagarba kūrėjui.
Nelipkite ant darbų, nesigadinkite jų bandydami pasidaryti „instagraminę” nuotrauką. Taip, tai gatvėje, bet vis tiek kažkas tam skyrė laiko, rizikavo, kūrė. Žiūrėkite, fotografuokite, bet negadinkite.
Ir dar vienas dalykas – neskūskite. Jei matote kažką piešiantį ir tai nėra akivaizdus vandalizmas (tipo ant paminklo ar bažnyčios sienos), tiesiog eikite toliau. Street art scena ir taip gyvena pakankamai sunkiai, ypač istoriniame centre. Leiskite jai kvėpuoti.
Kai sienos kalba garsiau už žodžius
Vilniaus senamiesčio street art – tai ne apie tobulumą ar muziejinę vertę. Tai apie gyvybę, kurią miestas įkvepia savo kūrėjams. Apie tai, kad net seniausios sienos gali pasakoti šiuolaikines istorijas. Apie drąsą pasakyti kažką svarbaus ten, kur visi mato, bet ne visi supranta.
Vaikštinėdami po Vilnių, pamėginkite žiūrėti ne tik į viršų, bet ir į šonus, žemyn, už kampų. Ten, kur vadovai nevedžioja turistų grupių, dažnai slypi įdomiausios istorijos. Kiekvienas stencilas, kiekvienas murlas, net kiekvienas greitai numestas tagas – tai kažkieno balsas. Kartais šaukiantis, kartais šnabždantis, bet visada kažką sakantis.
Ir gal būt būtent tai ir yra gražiausia – kad mūsų senamiestis, nors ir saugomas UNESCO, nors ir pilnas istorijos, vis dar gyvena. Kvėpuoja, keičiasi, leidžia sau būti ne tik muziejumi, bet ir drobė tiems, kuriems yra ką pasakyti. Tereikia mokėti žiūrėti ir norėti išgirsti.