Kai scenos žvaigždės atsisėda priešais mikrofoną
Teatras – tai ne tik tai, ką matome scenoje. Už kulisų slepiasi visas pasaulis, kuriame aktoriai gyvena savo personažų gyvenimus, išgyvena jų dramas ir džiaugsmus. O kai šie menininkai atsisėda priešais žurnalistą ar vedėją, prasideda visai kitoks spektaklis – aktorių interviu teatras. Čia nėra dekoracijų, kostiumų ar režisieriaus komandų, bet yra kažkas dar įdomesnio – tikrasis žmogus, kuris ką tik buvo kažkuo visai kitu.
Pats interviu su aktoriumi yra savotiškas performansas. Jie mokomi kalbėti, gestikuliuoti, valdyti savo balsą ir emocijas scenoje, tad ir pokalbio metu visa tai neišvengiamai atsispindi. Kai kurie aktoriai interviu metu tarsi niekada neišeina iš scenos – jų pasakojimai dramatizuojami, rankos plazda ore, veido išraiška keičiasi kas sekundę. Kiti, priešingai, tampa neįtikėtinai paprastais, nuoširdžiais, tarsi norėdami parodyti: „Žiūrėkite, aš esu toks pat kaip ir jūs.”
Kodėl aktoriai kalba kitaip nei visi kiti
Pastebėjote, kad aktoriai pasakoja istorijas visai kitaip? Jie nesako „Tada aš nuėjau į kavinę ir užsisakiau kavos.” Jie sako: „Įėjau į tą kavinę, o ten – įsivaizduokite – viskas kvepėjo šviežiai malta kava, ir aš pajutau, kaip mano personažas būtų jautęsis toje erdvėje.” Viskas virsta pasakojimu, kuriame yra pradžia, kulminacija ir pabaiga.
Tai nėra dirbtinumas ar vaidyba. Tai profesinė deformacija geriausiu šio žodžio prasme. Aktoriai mokomi analizuoti kiekvieną akimirką, ieškoti emocijų, motyvacijų, potekstės. Kai gyveni tokiame režime kelis dešimtmečius, tai tampa natūraliu bendravimo būdu. Jie nemato paprasto stalo – jie mato stalą, prie kurio galėtų vykti dramatiška šeimos vakarienė. Jie nemato paprastos gatvės – jie mato sceną, kurioje galėtų išsiskleisti gyvenimo istorijos.
Interviu metu ši savybė tampa ypač ryški. Klausiate apie vaidmenį – gausite ne sausą atsakymą apie repeticijas, o visą kelionės pasakojimą su vidiniais konfliktais, atradimais ir transformacijomis. Tai daro aktorių interviu tokius patrauklius žiūrėti ar skaityti – jie niekada nėra nuobodūs.
Kai kaukė nukrenta arba lieka
Įdomiausias aktorių interviu aspektas – stebėti, kada jie yra tikri, o kada vis dar kažką vaidina. Ir čia nėra jokio apgaudinėjimo. Daugelis aktorių pripažįsta, kad net nežino, kur baigiasi jų tikrasis aš ir prasideda sceninis. Po metų metų įsikūnijimo į skirtingus personažus, tavo asmenybė tampa tarsi mozaika iš visų tų vaidmenų.
Yra aktorių, kurie interviu metu sąmoningai kuria savo įvaizdį. Jie žino, ko iš jų tikimasi – galbūt ekscentriškumo, galbūt intelektualumo, galbūt šarmo. Ir jie tai duoda. Tai nėra melas – tai tiesiog vienos asmenybės pusės akcentavimas. Tarsi tu renkiesi, kurį savo veidą šiandien parodyti pasauliui.
Kiti aktoriai, ypač tie, kurie ilgai dirba teatre (ne kine), dažnai būna atviresnį ir mažiau susirūpinę įvaizdžiu. Teatrinis pasaulis mažesnis, intymus, čia visi vieni kitus pažįsta. Nėra tokio spaudimo būti tobulam kaip kino industrijoje. Todėl teatralai interviu metu dažnai leidžia sau būti žmogiškesniais, pasakoja apie nesėkmes, abejones, netgi apie tai, kaip susipainiojo tekste ar nukrito scenoje.
Repeticijų kambarys kaip psichoterapijos sesija
Kai aktoriai kalba apie savo kūrybinį procesą, dažnai išgirsti pasakojimus, kurie labiau primena psichologines keliones nei darbą. „Dirbdamas su šiuo personažu turėjau paliesti savo vaikystės traumas,” – sako vienas. „Šis vaidmuo privertė mane suprasti, kodėl bijau artimų santykių,” – prisipažįsta kita.
Aktorystė – tai ne tik žodžių mokymasis ir judesių kartojimas. Tai gilaus psichologinio darbo su savimi procesas. Geri aktoriai naudoja save kaip instrumentą, o tam reikia labai gerai pažinti tą instrumentą – su visomis jo stiprybėmis ir trūkumais. Režisieriai dažnai tampa tarsi terapeutais, padedančiais aktoriams atrasti ir panaudoti jų asmenines patirtis vaidmenyje.
Interviu metu šie pasakojimai būna ypač įdomūs, nes atskleidžia, kiek daug asmeninio aktoriai įdeda į savo darbą. Kai matai spektaklį, nežinai, kad ta ašara scenoje yra tikra, prisimenant savo prarastą meilę. Nežinai, kad tas pykčio protrūkis yra tikras, tik nukreiptas ne į sceninį partnerį, o į seną asmeninę skriaudą. Aktoriai interviu metu kartais atskleidžia šias paslaptis, ir tada suprantame – tai, ką matome scenoje, yra daug tikresnis nei galėjome įsivaizduoti.
Kai žurnalistas tampa sceniniu partneriu
Geras interviu su aktoriumi – tai dialogo menas. Ir čia žurnalistas ar vedėjas turi būti beveik toks pat geras kaip pats aktorius. Aktoriai jaučia, kada kalbasi su žmogumi, kuris supranta teatrą, ir kada – su kažkuo, kas tiesiog turi klausimų sąrašą.
Geriausi aktorių interviu atsitinka tada, kai pokalbis virsta improvizacija. Kai žurnalistas užduoda klausimą, kuris nėra standartinis „Kaip ruošėtės vaidmeniui?”, o kažką netikėto, provokuojančio, įdomaus. Aktoriai tai mėgsta – jie gyvena iš improvizacijos, iš nenumatytų situacijų scenoje. Kai interviu tampa nenuspėjamu, jie atgyja, tampa autentiškesni, įdomesni.
Yra klasikinių klausimų, kuriuos aktoriai girdi šimtą kartų: „Koks buvo sunkiausias vaidmuo?”, „Kaip įsijautėte į personažą?”, „Kas jums teatre patinka labiausiai?” Po dešimto karto atsakyti į tuos pačius klausimus tampa sunku. Todėl matai, kaip aktoriai automatiškai išdėsto atsakymus, tarsi deklamuoja išmoktą tekstą. Bet kai atsiranda netikėtas klausimas apie tai, kaip jie tvarkosi su baime scenoje, arba apie tai, ką jie daro, kai nekenčia savo personažo – tada prasideda tikrasis pokalbis.
Socialiniai tinklai: naujasis interviu teatras
Šiandien aktorių interviu nebevyksta tik televizijos studijose ar žurnalų puslapiuose. Instagram stories, TikTok vaizdeliai, Facebook live transliacijos – tai nauji sceniniai pavidalai, kur aktoriai patys tampa ir interviu objektais, ir interviu vedėjais.
Kai kurie aktoriai šiose platformose atsiskleidžia labiau nei bet kokiame tradiciniame interviu. Jie rodo repeticijas, dalinasi užkulisių akimirkomis, filmuoja save be grimo po spektaklio. Tai sukuria visai kitokį santykį su publika – intymesnį, tiesioginį, autentišką. Nėra redaktoriaus, kuris iškirptų „netinkamas” dalis. Nėra laukimo, kol interviu bus publikuotas. Viskas vyksta čia ir dabar.
Bet yra ir kita medalio pusė. Kai kurie aktoriai socialiniuose tinkluose sukuria tokį stiprų savo įvaizdį, kad jis pradeda konkuruoti su jų sceniniais vaidmenimis. Žiūrovas ateina į teatrą jau su tam tikrais lūkesčiais, pagrįstais ne aktoriaus talentu, o jo Instagram persona. Ir tai gali būti sudėtinga – kaip išlaikyti balansą tarp viešojo įvaizdžio ir menininko laisvės scenoje?
Kai aktoriai kalba apie pinigus (arba nekalba)
Viena tabu tema aktorių interviu – pinigai. Teatre dirba ne dėl pinigų, sakoma. Tai meilė menui, aukojimasis, pašaukimas. Bet realybė yra tokia, kad aktoriai turi mokėti nuomą, pirkti maistą, auginti vaikus. Ir teatre atlyginimai dažnai yra… na, sakykim, kuklūs.
Retai kada išgirsi aktorių atvirai kalbant apie finansinę pusę. Tai laikoma nekultūringa, nemeniška. Bet kai kurie drąsesni menininkai pradeda kelti šias temas. Jie kalba apie tai, kaip dirba keliuose projektuose vienu metu, kaip vakarais vaidina teatre, o dienomis dirba visai kitą darbą. Kaip renkasi vaidmenis ne pagal meninę vertę, o pagal tai, ar tai leis sumokėti sąskaitas.
Šie interviu būna ypač vertingi, nes parodo tikrąjį teatro pasaulį. Ne tik blizgučius ir aplodismentus, bet ir kasdienę kovą, kompromisus, sunkius sprendimus. Ir tai daro aktorius dar labiau gerbtinus – jie tęsia savo meną net tada, kai tai nėra finansiškai naudinga, nes tikrai tiki tuo, ką daro.
Kai žodžiai tampa nauju spektakliu
Galiausiai, aktorių interviu pats savaime yra meno forma. Geriausi iš jų skaitomi ar žiūrimi kaip atskiri kūriniai. Yra legendinių interviu, kurie tampa teatro istorijos dalimi – kai aktorius atskleidžia kažką revoliucingo apie savo meną, kai įvyksta konfliktas tiesioginiame eteryje, kai ašaros pradeda tekėti kalbant apie prarastą kolegą.
Aktoriai tai supranta. Jie žino, kad jų žodžiai gali tapti citatomis, kad jų pasakojimai gali įkvėpti kitus menininkus ar žiūrovus. Todėl net kalbėdami apie save, jie kuria – renkasi žodžius, stato pauzes, valdo tempą. Tai nėra apsimetimas, tai tiesiog jų profesionalumas, persmelkęs visą gyvenimą.
Geriausias aktorių interviu bruožas – jame visada jaučiama aistra. Nesvarbu, ar jie kalba apie naują spektaklį, ar apie teatrą apskritai, ar apie savo karjerą – jų akyse dega ugnis. Jie gali skųstis nuovargiu, mažais atlyginimais, sunkiu darbu, bet vis tiek jauti – jie negali įsivaizduoti savo gyvenimo be scenos. Ir būtent ši aistra daro aktorių interviu tokius traukiančius. Mes visi norime turėti kažką, dėl ko degtume taip, kaip aktoriai dega dėl teatro. Ir galbūt klausydamiesi jų pasakojimų, bent trumpam pajuntame tą ugnį ir mes.