Kas tas trail running ir kodėl visi apie jį kalba?
Jei pastaruoju metu sekate sporto naujienas arba tiesiog turite bent vieną draugą, kuris mėgsta bėgioti, tikrai esate girdėję šį terminą. Trail running – bėgimas natūralioje aplinkoje, miškais, kalvomis, laukais, upių pakrantėmis – Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus tiesiog sprogo. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Skirtingai nei įprastas bėgimas asfaltu, trail running reikalauja visiško dėmesio. Kiekvienas žingsnis yra kitoks – čia šaknis, ten akmuo, o po akimirkos – purvinas šlaitas, nuo kurio reikia nusileisti nekritant. Tai ne tik fizinis, bet ir psichinis iššūkis, kuris, pasirodo, daugeliui žmonių veikia geriau nei bet kokia meditacija.
Lietuva, nors ir neturi Alpių ar Pirėnų kalnų, turi kažką savo – tankius miškus, raiškų reljefą Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, smėlėtas kopos prie jūros, upių slėnius ir pelkes, kurios žiemą tampa tikrais nuotykių poligonais. Ir vis daugiau žmonių tai atranda.
Lietuvos reljefas – ar čia apskritai galima bėgti per kalnus?
Pirmas dalykas, kurį išgirsite iš skeptikų: „Lietuva plokščia, koks čia trail running.” Ir iš dalies jie teisūs – mes tikrai nesame Šveicarija. Tačiau tas argumentas greitai subyrėjo, kai žmonės pradėjo tyrinėti, kas iš tiesų slypi už miesto ribų.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – tai vienas geriausių trail running regionų visoje Baltijos šalyse. Kalvoti takai tarp ežerų, miškai, kuriuose galima bėgti valandų valandas ir neišeiti į asfaltuotą kelią – tai tikras lobis. Ignalinos, Molėtų, Utenos rajonai siūlo tokį reljefą, kuris tikrai suteiks kojoms darbo.
Dzūkija – visiškai kitas reikalas. Čia dominuoja smėlis ir pušynai. Bėgimas per smėlėtus Dzūkijos miškus yra savotiška kankinystė ir malonumas vienu metu – kojos grimzta, tempas krenta, bet kvapas gniaužia nuo to tyrumo ir ramybės. Varėnos, Druskininkų apylinkės – privalomas punktas kiekvienam trail bėgikui.
Žemaitija siūlo dar kitokį charakterį – čia reljefas raižytas, kalvos stačiokos, o oras dažnai drėgnas ir vėjuotas. Platelių ežero apylinkės, Minijos slėnis – vietos, kur trail running tampa tikra ekspedicija. O Kuršių nerija? Kopų bėgimas yra atskira disciplina, kuri reikalauja ir jėgos, ir technikos.
Kaip pradėti – praktinis vadovas pradedančiajam
Gerai, įkvėpėte. Norite išbandyti. Bet nuo ko pradėti? Čia daugelis daro klaidą – apsivelka senas sporto batelius ir eina į mišką. Po pirmojo lietaus tai baigiasi arba griuvimu, arba nusivylimu.
Avalynė – svarbiausia investicija. Trail bėgimo batai turi specialų padą su protektoriumi, kuris neša ant šlapių šaknų ir purvino tako. Pradedantiesiems rekomenduojami vidutinio kietumo batai su geru amortizavimu – tokie kaip Salomon Speedcross serija, Hoka Speedgoat arba Brooks Cascadia. Kaina svyruoja nuo 80 iki 180 eurų, bet tai tikrai verta.
Pradėkite nuo trumpų distancijų. Net jei asfaltu bėgate 10 kilometrų be problemų, miške tie patys 10 km gali atrodyti kaip maratonas. Reljefas, dėmesys po kojomis, nestabili žemė – visa tai vargina kur kas labiau. Pradėkite nuo 5-6 km ir palaipsniui didinkite.
Bėgimo technika kalnuose. Kylant į kalną – sutrumpinkite žingsnį, pasilenkite šiek tiek į priekį, rankomis padėkite sau. Leidžiantis – nesibijokite šiek tiek sulenkti kelius, svorį laikykite žemiau, žiūrėkite 2-3 metrus į priekį, ne tiesiai po kojomis. Tai svarbu ne tik greičiui, bet ir traumų prevencijai.
Hidratacija ir mityba. Net trumpiems bėgimams verta turėti mažą kuprinėlę su vandeniu. Lietuvos miškai dažnai neturi jokios infrastruktūros, tad pasikliauti, kad rasite šaltinį, nereikėtų. Ilgesniems bėgimams – energetiniai geliai arba bananai, datulės, riešutai.
Populiariausios trail varžybos Lietuvoje
Lietuvos trail running scena varžybų atžvilgiu per pastaruosius penkerius metus tiesiog pražydo. Jei prieš dešimt metų galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kiek tokių renginių vyksta per metus, tai dabar kalendorius yra pilnas nuo pavasario iki vėlyvo rudens.
Ignalinos Trail – vienas prestižiškiausių renginių šalyje. Vyksta Aukštaitijos nacionaliniame parke, siūlo kelias distancijas nuo 10 iki 50 kilometrų. Takai čia tikrai įdomūs, organizacija solidi, o atmosfera tokia, kad net tie, kurie atėjo pirmauti, pamiršta laikrodį ir tiesiog džiaugiasi aplinka.
Dzūkijos Trail – smėlio ir pušynų mėgėjams. Varėnos apylinkėse vykstančios varžybos yra žinomos tuo, kad kojų raumenys po jų skauda kitaip nei po bet kokių kitų varžybų. Smėlis yra žiaurus treneris.
Žemaitijos Trail – kalvų ir purvo festivalis. Čia nereikia tikėtis greito laiko – čia reikia tikėtis nuotykio. Platelių apylinkės suteikia tokį reljefą, kuris net patyrusius bėgikus priverčia pereiti į ėjimą.
Vilniaus miesto trail – taip, sostinė irgi turi ką pasiūlyti. Verkiai, Pavilniai, Pūčkoriai – tai ne tik parkai pasivaikščiojimui, bet ir rimti trail bėgimo takai su šlaitais, upeliais ir miško keliais. Vilniaus trail renginiai puikiai tinka tiems, kurie dar tik pradeda ir nenori važiuoti toli.
Palangos kopų bėgimas – atskira kategorija. Bėgti per kopas yra tiek sunku, tiek nuostabu. Vėjas į veidą, smėlis visur, kojų raumenys dega – bet jūra šalia ir tas jausmas, kai pasiekiate viršūnę, neįkainojamas.
Bendruomenė – kodėl trail bėgikai tokie keisti (geru prasme)
Yra kažkas ypatingo trail running bendruomenėje. Jei esate bėgę maratonus arba dalyvavę triatloną, žinote, kad ten konkurencija gana intensyvi, žmonės rimti, laikrodžiai svarbūs. Trail running pasaulyje viskas kiek kitaip.
Varžybose žmonės sustoja ir padeda vienas kitam. Tai ne metafora – tai tiesiog nutinka. Jei kas nors susisuka koją arba pasiklysta, kiti bėgikai sustoja. Jei kas nors baigiasi vanduo, kitas pasidalins. Tai tokia neišsakyta taisyklė, kuri, atrodo, galioja visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje.
Lietuvoje trail running bendruomenė aktyviai veikia socialiniuose tinkluose – Facebook grupės, Instagram paskyrų, kur žmonės dalinasi takų nuotraukomis, rekomenduoja maršrutus, organizuoja bendrus bėgimus. Tai puiki vieta pradedančiajam rasti informacijos ir, svarbiausia, žmonių, su kuriais galima išeiti į mišką.
Strava aplikacija čia irgi labai populiari – galite rasti kitų bėgikų įrašytus maršrutus, pamatyti, kur bėga žmonės jūsų mieste ar regione, ir tiesiog sekti paskui juos (metaforiškai, žinoma). Tai vienas greičiausių būdų atrasti naujus takus.
Įranga ir technologijos – kiek reikia išleisti?
Vienas dažniausių klausimų, kurį užduoda žmonės prieš pradedant – kiek tai kainuos? Atsakymas: tiek, kiek norite. Galima pradėti su minimumu, galima išleisti tūkstančius. Bet yra keletas dalykų, ant kurių tikrai nereikėtų taupyti.
Batai – jau minėjome. 80-180 eurų – tai investicija, kuri apsaugos jus nuo traumų ir suteiks malonumą bėgti, o ne kankintis.
GPS laikrodis – ne būtinas pradžioje, bet labai patogus. Garmin Forerunner serija, Suunto 9, Polar Grit X – tai populiariausi pasirinkimai tarp Lietuvos trail bėgikų. Laikrodis rodo maršrutą, aukščio pokyčius, širdies ritmą ir dar dešimtis parametrų, kurie padeda treniruotis protingiau.
Bėgimo kuprinė – ilgesnėms distancijoms būtina. Salomon, Osprey, Ultimate Direction – šie gamintojai žinomi dėl patogių, lengvų kuprinių, kurios nejudina ant nugaros bėgant. 1-5 litrų talpa – optimalu daugumai bėgimų.
Drabužiai – funkciniai, greitai džiūstantys, vėjo nepraleidžiantys. Merino vilna yra fantastiška medžiaga trail bėgimui – šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta, ir neskleidžia kvapo taip greitai kaip sintetika. Lietuvos orų kaprizams – visada turėkite lengvą lietaus apsaugą.
Galvos žibintas – jei planuojate bėgti anksti ryte ar vakare (o rudenį Lietuvoje tamsu jau 16 val.), tai būtinybė. Petzl, Black Diamond – patikimi gamintojai, kurių žibintai tarnauja metų metus.
Traumos ir kaip jų išvengti – nuobodžiausia, bet svarbiausia dalis
Gerai, kalbėkime atvirai. Trail running yra sportas, kuriame traumos nėra retenybė. Susuktos kulkšnys, kelio sąnario problemos, pūslės ant kojų – tai dalis šio žaidimo. Bet daugelio jų galima išvengti.
Kulkšnies traumos – pati dažniausia problema. Prevenija: stiprinkite kulkšnies stabilizatorius (vienos kojos stovėjimas ant nestabilaus paviršiaus, specialūs pratimai), rinkitės batus su geru kulkšnies palaikymu pradžioje, bėkite lėčiau, kol išmoksite skaityti taką.
Kelio problemos – dažnai kyla dėl per greito distancijų didinimo arba blogo leidimosi nuo kalnų technikos. Taisyklė: nedidinkit savaitinio kilometražo daugiau nei 10% per savaitę. Ir išmokite leidimosi techniką – tai svarbu.
Pūslės – atrodo smulkmena, bet gali sugadinti visą varžybas. Sprendimas: tinkamos kojinės (Drymax, Injinji), tinkamas batų dydis (trail batai dažnai perkami pusė dydžio didesni), ir vazeline pateptos probleminės vietos prieš ilgus bėgimus.
Hipotermija ir dehidratacija – Lietuvos klimato kontekste tai realios grėsmės. Rugsėjis-lapkritis – oras gali staiga pasikeisti. Visada turėkite papildomą sluoksnį, nepriklausomai nuo to, kaip gražiai atrodo rytas.
Nuo pirmojo bėgimo iki pirmų varžybų – ir kodėl verta
Jei skaitėte iki čia, tikriausiai jau galvojate apie tai, kada išbandysite. Ir čia norisi pasakyti viena paprastą dalyką: nėra tobulo momento. Nėra reikiamo lygio, nuo kurio galima pradėti. Trail running yra sportas, kuriame visi pradeda nuo nulio ir kiekvienas randa savo tempą.
Pirmasis bėgimas miške – net jei tai bus tik 4 kilometrai Verkių parke su draugyste – gali pakeisti tai, kaip jūs žiūrite į sportą ir gamtą. Kažkas nutinka, kai po kojomis yra žemė, o ne asfaltą, kai kvepiate pušų sakais, o ne miesto oru, kai vienintelis garsas yra jūsų kvėpavimas ir lapų šlamesys.
Lietuva šiam sportui yra puiki vieta – gal ir neturime kalnų, bet turime miškus, kurie sudaro beveik trečdalį šalies teritorijos. Turime ežerus, upes, kopas, pelkes ir kalvas. Turime keturis sezonus, kurių kiekvienas suteikia visiškai skirtingą patirtį – pavasario purvas, vasaros žaluma, rudens spalvos, žiemos balta tyla.
O jei kada nors nuspręsite dalyvauti varžybose – nesvarbu, ar tai bus 10 km, ar 50 km – atraskite, kad finišo linija trail bėgime yra kažkas daugiau nei tiesiog pabaiga. Tai momentas, kai supranti, kodėl žmonės tai daro. Ir kodėl nebenori sustoti.
