Kodėl teatrų festivaliai tapo neatsiejama kultūrinio gyvenimo dalimi
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugė įkalbėjo mane nueiti į vieną teatro festivalį. Buvau skeptiškas – kas gali būti įdomaus keletą dienų iš eilės žiūrint spektaklius? Pasirodo, daug kas. Teatrų festivaliai šiandien yra kur kas daugiau nei tiesiog keletas pastatymų vienoje vietoje. Tai tikra šventė, kur susitinka skirtingos kultūros, eksperimentuojama su formomis, o žiūrovai gali per kelias dienas pamatyti tai, kas kitaip užimtų mėnesius ar net metus.
Lietuvoje teatrų festivalių kultūra klesti jau ne vieną dešimtmetį. Nuo „Sirenos” iki „Naujojo Baltijos šokio”, nuo „Life” iki mažesnių regioninių renginių – kiekvienas festivalis turi savo charakterį, savo auditoriją ir savo misiją. Programa paprastai būna tokia įvairi, kad net didžiausias teatro skeptikas gali rasti kažką sau.
Kaip suprasti festivalio programą ir nepasiklysti pasiūlymų gausoje
Pirmą kartą atidaręs teatro festivalio programą, gali pajusti lengvą paniką. Dešimtys spektaklių, skirtingos scenos, laikai, kurie kartais sutampa… Kaip čia išsirinkti? Pirmiausia – neįsivaizdink, kad turi pamatyti viską. Net patys organizatoriai to nesitiki. Festivalio programa sudaryta taip, kad kiekvienas rastų kažką sau, o ne kad vienas žmogus apbėgtų visus renginius.
Dauguma festivalių savo programas skelbia kelias savaites ar net mėnesius prieš renginį. Verta skirti laiko ir iš tikrųjų perskaityti aprašymus. Ne tik pavadinimus – būtent aprašymus. Ten paprastai rašoma, apie ką spektaklis, kokia forma, kokia trukmė. Jei mėgsti eksperimentus – ieškok žodžių kaip „site-specific”, „imersinis”, „performansas”. Jei nori klasikos – atkreipk dėmesį į žinomus dramaturgus ar režisierius.
Dar vienas patarimas – žiūrėk į trukmę. Kai kurie spektakliai trunka valandą, kiti – tris ar net penkias. Jei esi pradedantysis, geriau pradėti nuo trumpesnių formatų. Nieko baisaus, jei po pusantros valandos pasijunti pavargęs – tai normalu, ypač jei per dieną žiūri kelis darbus iš eilės.
Festivalio hitai ir paslėpti brangakmeniai
Kiekviename festivalyje yra keletas spektaklių, kurie tampa tikrais hitais. Paprastai tai būna užsienio svečių pasirodymai arba garsių režisierių darbai. Bilietai į tokius renginius išgraibstomi per kelias valandas ar net minutes. Ar verta dėl jų kovoti? Priklauso.
Taip, tokie spektakliai dažnai būna tikrai kokybiški ir įsimintini. Bet festivalio grožis slypi ir tame, kad gali atrasti visiškai nežinomą trupę ar jauną kūrėją, kuris tave pribloškia. Aš asmeniškai kai kuriuos savo mėgstamiausių spektaklių esu matęs būtent atsitiktinai, nes į pagrindinį renginį nebesuspėjau gauti bilieto.
Programoje visada yra ir mažesnių, eksperimentinių darbų, kurie rodomi netradicinėse erdvėse – galerijose, apleistuose pastatuose, net lauke. Būtent šie spektakliai kartais tampa tikrais atradimais. Jie rizikuoja, bando naujus dalykus, ir nors ne visada viskas pavyksta, bet kai pavyksta – tai būna magija.
Tarptautinis aspektas: kas atvyksta ir kodėl tai svarbu
Lietuvos teatro festivaliai jau seniai nėra vien vietinė reikalas. Kiekvienais metais čia atvyksta trupės iš viso pasaulio. Programoje gali rasti spektaklių iš Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių. Tai suteikia unikalią galimybę pamatyti, kaip teatrą supranta ir kuria skirtingose kultūrose.
Pavyzdžiui, japonų teatro estetika kardinaliai skiriasi nuo europietiškos. Ten daug dėmesio skiriama tylai, lėtumui, simboliams. Vokiečių teatras dažnai būna konceptualus, politiškai angažuotas. Skandinavų – minimalistinis, bet emociškai intensyvus. Visą šitą gali patirti neišvykdamas iš Vilniaus ar Kauno.
Be to, tarptautiniai svečiai dažnai veda ir dirbtuvės, pokalbius, susitikimus. Programoje būna numatyti tokie renginiai, ir jie tikrai verti dėmesio. Galima išgirsti pačių kūrėjų mintis, paklausti klausimų, suprasti, kas slypi už spektaklio.
Šokio teatras ir performansas: ne tik žodžiai scenoje
Viena įdomiausių tendencijų pastarųjų metų festivalių programose – šokio teatro ir performanso gausėjimas. Jei anksčiau teatras daugiausia reiškė tekstą ir aktorių kalbą, tai dabar ribos vis labiau nyksta. Šokis tampa pasakojimu, o performansas – teatru.
„Naujasis Baltijos šokis” yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip šokio festivalis gali būti lygiai toks pat įdomus ir intelektualiai stimuliuojantis kaip tradicinio teatro. Programoje rasi ir abstrakčių judesio studijų, ir labai konkrečių istorijų, papasakotų kūnu, ne žodžiais.
Performanso žanras dar platesnis. Čia gali būti ir vizualiojo meno elementų, ir muzikos, ir interaktyvumo su publika. Kai kurie performansai vyksta ne scenoje, o galerijose ar viešosiose erdvėse. Programoje tokie darbai dažnai pažymimi specialiai, kad žiūrovas žinotų, ko tikėtis.
Jei nesi įpratęs prie tokių formatų, gali atrodyti keista ar net nepatogu. Bet būtent čia slypi didžiausias atradimų potencialas. Šokio teatras ir performansas dažnai pasiekia tai, ko negali pasiekti tradicinis teatras – jie kalba tiesiai į pojūčius, aplenkdami protą.
Vaikų ir jaunimo programa: teatras ne tik suaugusiems
Daugelis festivalių savo programose turi specialią sekciją vaikams ir jaunimui. Ir čia ne apie primityvius pastatymus su gyvūnų kostiumais. Šiuolaikinis vaikų teatras yra labai rimtas dalykas, kurį kuria profesionalūs menininkai, suprantantys, kad vaikai nusipelno tokio pat kokybiško meno kaip ir suaugusieji.
Programoje vaikų spektakliai paprastai būna suskirstyti pagal amžiaus grupes. Yra pastatymų mažiesiems (nuo 2-3 metų), ikimokyklinukams, mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams. Kiekviena grupė turi savo specifiką, ir kūrėjai tai puikiai supranta.
Ypač įdomūs būna interaktyvūs spektakliai, kur vaikai gali dalyvauti, o ne tik sėdėti ir žiūrėti. Tokie pastatymai moko ne tik stebėti meną, bet ir būti jo dalimi. Programoje tokie spektakliai paprastai turi specialų žymėjimą.
Dar vienas aspektas – daugelis vaikų spektaklių yra įdomūs ir suaugusiems. Geriausi vaikų teatro kūrėjai moka kalbėti į skirtingus amžius vienu metu. Tad jei programoje matai įdomų vaikų spektaklį, bet neturi vaikų – vis tiek gali eiti. Niekas tavęs nežiūrės keistai.
Papildomos festivalio programos: ne tik spektakliai
Šiuolaikinis teatro festivalis – tai ne tik spektakliai. Programa paprastai apima ir daugybę kitų renginių. Diskusijos, susitikimai su kūrėjais, dirbtuvės, parodos, koncertai, vakarėliai. Visa tai sudaro festivalio atmosferą ir leidžia giliau įsitraukti į teatro pasaulį.
Diskusijos ir pokalbiai būna ypač vertingi, jei nori suprasti, kas vyksta šiuolaikiniame teatre. Ten kalbama apie tendencijas, problemas, iššūkius. Gali išgirsti įdomių minčių, kurios pakeičia požiūrį į tai, ką ką tik matei scenoje. Programoje tokie renginiai paprastai būna nemokami arba įeina į bendro festivalio bilieto kainą.
Dirbtuvės – puiki galimybė pačiam kažką išbandyti. Net jei niekada nesi žaidęs teatro, gali ateiti ir pabandyti. Festivalių programose būna įvairių dirbtuvių – nuo judesio iki balso, nuo improvizacijos iki kaukių kūrimo. Tai ne tik smagu, bet ir padeda kitaip suprasti spektaklius, kuriuos vėliau matai.
Parodos ir instaliacijos dažnai būna festivalio erdvėse ir veikia visą renginių laiką. Programoje nurodoma, kur ir kada jas galima aplankyti. Kai kurios parodos tiesiogiai susijusios su festivalio tema ar spektakliais, kitos – savarankiški meno darbai.
Kaip išgauti maksimumą iš festivalio patirties
Dabar, kai jau supranti, kaip skaitoma programa ir kas ten laukia, keletas praktinių patarimų, kaip iš tikrųjų mėgautis festivaliu. Pirma – nesiplanuok per daug. Taip, gundanti mintis pamatyti penkis spektaklius per dieną, bet realybė tokia, kad po trijų jau būsi išsekęs. Geriau pamatyti tris spektaklius ir turėti laiko jiems apmąstyti, nei penkis ir visko nesuvokti.
Antra – pasilik laiko tarp spektaklių. Programoje matai, kad vienas baigiasi 18 val., kitas prasideda 19 val.? Gali atrodyti, kad suspėsi, bet realybė tokia, kad norėsi nueit į tualetą, gal ko nors užkąsti, o gal tiesiog pasėdėti ir apdoroti tai, ką matei. Tarpai yra svarbūs.
Trečia – nebijok eiti vienas. Festivaliai – puiki vieta eiti į teatrą be kompanijos. Ten pilna tokių pat žmonių, kurie atėjo vieni, ir atmosfera labai draugiška. Be to, vienas būdamas gali lengviau susiplanuoti, ką nori matyti, ir nereikia derinti su kitų norais.
Ketvirta – skaityk atsiliepimus, bet nepasiduok jiems visiškai. Programoje gali būti spektaklis, apie kurį visi šneka kaip apie šedevrą, bet tau jis gali nepatikti. Ir atvirkščiai – kažkas, kas susilaukė mišrių atsiliepimų, tau gali tapti atradimų. Teatras yra subjektyvus, ir tai puiku.
Penkta – išbandyk kažką naują. Jei paprastai mėgsti psichologinį teatrą, pažiūrėk šokio spektaklį. Jei esi klasikos gerbėjas, eik į eksperimentinį performansą. Festivaliai tam ir skirti – išeiti iš komforto zonos. Net jei nepatiks, bent jau žinosi, kodėl.
Festivalio magija: kai teatras tampa gyvenimu
Yra kažkas ypatingo festivalių atmosferoje. Gal tai ta bendra energija, kai šimtai žmonių kelias dienas iš eilės gyvena teatru. Gal tai susitikimai su kūrėjais ir kitais žiūrovais, kai po spektaklio visi kartu aptarinėja, ką matė. Gal tai paprasčiausias jausmas, kad dalyvauja kažkame svarbiame.
Programoje gali būti nurodyta, kas, kur ir kada vyksta, bet ji negali perteikti tos atmosferos, kuri gimsta festivalio metu. Tai reikia patirti. Tai tie atsitiktiniai pokalbiai prie kavos, kai su visiškai nepažįstamu žmogumi pusvalandį diskutuoji apie ką tik matytą spektaklį. Tai tas jausmas, kai po ypač stipraus pasirodymo išeini į lauką ir dar ilgai negali grįžti į realybę.
Teatrų festivaliai šiandien yra viena geriausių galimybių pajusti, kad menas yra gyvas, aktualus ir svarbus. Programa gali atrodyti kaip sausas renginių sąrašas, bet už kiekvieno spektaklio pavadinimo slypi tikros istorijos, tikri žmonės, tikros emocijos. Ir kai ateini į festivalį atsidaręs, pasiruošęs stebėtis ir leisti save paveikti – štai tada ir nutinka ta tikroji magija, dėl kurios verta eiti į teatrą.
Tad kitą kartą, kai pamatysi teatro festivalio programą, nepraeik pro šalį. Pasiskaityk, pasirink keletą dalykų, kurie atrodo įdomūs, ir tiesiog eik. Gali būti, kad būtent ten atrasi kažką, kas pakeis tavo santykį su teatru. O gal net su menu apskritai.