Kodėl verta palikti miestą ir išvykti į gamtą
Kai miesto triukšmas pradeda veržti ausis, o kasdienybės rutina tampa monotoniška kaip senas filmas, kurio pabaigą jau seniai žinai, ateina laikas susikrauti kuprinę ir išvykti į gamtą. Stovyklavietės miškuose, prie ežerų ar kalnuose – tai ne tik vieta, kur galima pasistatyti palapinę. Tai savotiška terapija, kuri veikia geriau nei bet koks psichologas ar savaitgalio poilsis prabangaus viešbučio kambaryje.
Pirmą kartą atvykus į tikrą stovyklavietę gamtoje, daugelis pajunta keistą jausmą – lyg kažkas atjungtų triukšmingą fono muziką, kuri mieste groja nenutrūkstamai. Staiga suvoki, kad nėra mašinų ūžesio, nėra kaimynų renovacijos garsų, nėra įkyrių pranešimų telefone. Yra tik vėjas lapuose, paukščių čiulbesys ir laužo traškėjimas. Skamba romantiškai? Galbūt, bet realybė būna dar geresnė.
Kaip išsirinkti tinkamą stovyklavietę
Pasirinkti stovyklavietę – tai kaip pasirinkti filmą penktadienio vakarui. Galima apsispręsti greitai ir vėliau gailėtis, arba skirti laiko, išsiaiškinti, ko tikrai nori, ir mėgautis rezultatu. Pirmiausia reikia suprasti, kokio tipo poilsio ieškai. Ar nori visiškos ramybės ir izoliacijos, kur artimiausias žmogus bus už kelių kilometrų? O gal tau labiau tinka įrengtos stovyklavietės su dušais, tualetais ir kitais civilizacijos privalumais?
Lietuvoje turime tikrai nemažai oficialių stovyklaviečių, kurios yra įrengtos nacionaliniuose parkuose, regioniniuose parkuose ir kitose saugomose teritorijose. Tokios vietos paprastai turi bent minimalią infrastruktūrą – įrengtą laužavietę, suolelius, šiukšlių konteinerius. Kai kuriose vietose net yra medinės pastogės, po kuriomis galima pasislėpti nuo lietaus. Tokios stovyklavietės puikiai tinka pradedantiesiems ar šeimoms su vaikais.
Jei esi patyresnysis keliautojas ir nori daugiau laisvės, gali rinktis laukines stovyklavietes. Čia jau reikia žinoti taisykles – ne visur Lietuvoje galima stovyklauti, kur šauna į galvą. Privačiose žemėse būtinas savininko leidimas, o saugomose teritorijose gali būti griežti apribojimai. Tačiau yra daug vietų, kur stovyklauti galima legaliai ir laisvai, tereikia šiek tiek pasidomėti.
Ką būtina pasiimti į stovyklą
Daiktų pakavimas į stovyklą gamtoje – tai menas, kurį įvaldai tik per patirtį. Pirmą kartą visi pasiima per daug, antrą kartą – per mažai, o trečią kartą pagaliau supranti, kas iš tiesų reikalinga. Bet pradėkime nuo pagrindų, be kurių tikrai neišsiversi.
Palapinė – tai tavo namai kelioms dienoms, todėl į jos pasirinkimą verta investuoti laiko ir pinigų. Nebūtinai pirkti brangiausią, bet tikrai verta pasirinkti tokią, kuri atitinka sezoną ir oro sąlygas. Vasaros palapinė žiemą bus šalta, o keturių sezonų palapinė vasarą gali virsti pirtimi. Svarbu, kad palapinė būtų pakankamai didelė – jei gamintojo specifikacijoje rašoma „dviem žmonėms”, realybėje ten patogiai tilps vienas žmogus su daiktais.
Miegmaišis ir kilimėlis – čia taip pat neverta taupyti. Šaltos nakties miegas ant kieto žemės greitai sugadins visą romantišką stovyklavimo patirtį. Kilimėlis turėtų būti ne tik minkštas, bet ir šilumą izoliuojantis. Pripučiami kilimėliai patogiausi, bet reikia būti atsargiems su aštriais daiktais. Putplasčio kilimėliai patikimesni, nors užima daugiau vietos.
Maistas ir gėrimas – čia prasideda tikras kūrybiškumas. Pamiršk sterilias miesto parduotuves – gamtoje valgysi tai, ką pasiėmei, arba tai, ką sugausi ar surinksi (jei moki). Konservai, kruopos, makaronai, džiovinti produktai – tai klasika, kuri niekada neapvilia. Bet nepamirštk ir gardumynų – šokoladas, riešutai, džiovinti vaisiai suteiks energijos ir pagerina nuotaiką. Vandens reikia daugiau, nei manai – gersi, gamins maistą, plausis. Jei stovyklausi prie vandens telkinio, pasiimk vandens filtravimo tabletę ar portacinį filtrą.
Laužo kūrimo filosofija ir praktika
Laužas – tai stovyklavimo širdis ir siela. Aplink jį sukasi visas gyvenimas: čia gamini maistą, šildiesi, džiovini drabužius, bendrauju su draugais ir žiūri į liepsnas, galvodamas apie gyvenimo prasmę. Bet laužas neatsiranda pats savaime, nors kai kurie miesto gyventojai taip ir mano.
Pirmiausia reikia tinkamos vietos. Jei stovyklausi oficialioje vietoje, ten bus įrengta laužavietė – naudok ją. Jei ne, rinkis atvirą vietą, toli nuo medžių šakų, sausos žolės ir palapinių. Idealus variantas – vieta, kur jau buvo kūrenamas laužas, matosi akmenų ratas ar suodžiai. Neverta kurti naujų laužavietės, jei šalia yra senų.
Malkėms rinkti yra sava strategija. Reikia trijų dydžių: smulkių šakelių ugniai įžiebti (storumo kaip pieštukas), vidutinių šakų ugniai palaikyti (storumo kaip riešas) ir storesnių rąstų ilgalaikiam degimui (storumo kaip ranka). Viskas turi būti sausa – drėgnos malkės tik rūkys ir erzins akis. Geras patarimas: rinkti kritusias šakas, o ne laužyti nuo gyvų medžių.
Ugnies įžiebimas – čia prasideda tikras skilų demonstravimas. Užmiršk filmus, kur herojus trina du pagalius ir po minutės turi liepsną. Realybėje tai sunku net patyrusiems. Pasiimk degtukų ar žiebtuvėlį, o kaip padegą naudok sausą žievę, popierių, medžio drožles ar specialius padegimo kubelius. Sudėliok mažas šakeles piramidės forma, palikdamas oro tarpų, įkišk padegą į vidurį ir atsargiai uždek. Kai įsižiebs, pamažu pridėk didesnių šakų.
Maisto gaminimas lauke ir kulinariniai nuotykiai
Maisto gaminimas gamtoje – tai visiškai kitoks patyrimas nei virtuvėje. Neturi tikslaus temperatūros kontrolės, laikmačio ar visų reikalingų prieskonių. Bet būtent dėl to maistas lauke atrodo skanesnis. O gal tiesiog nuo šviežio oro ir fizinės veiklos išalksti taip, kad net paprasčiausias makaronai su konservuotu padažu atrodo kaip restorano patiekalas.
Jei turi turistinį viryklę, gyvenimas tampa daug paprastesnis. Tokios viryklės kompaktiškos, greitai užverda vandenį ir leidžia gaminti beveik kaip namuose. Bet tikrasis stovyklavimo romantizmas – tai gaminimas ant laužo. Čia reikia kantrybės ir praktikos. Ugnis turi būti ne per stipri – geriausia gaminti ant žarijų, kai liepsnos jau nebėra, bet karštis stiprus.
Paprasčiausi patiekalai lauke: virti kiaušiniai (jei turi puodą ir vandens), kepti dešrelės ant pagaliuko (klasika, kuri niekada nenuvilia), troškinti konservai su kruopomis ar makaronais, keptos daržovės ant grotelių. Jei nori išsisukti, pasiimk folijos – įvyniok į ją bulves su sviestu ir prieskoniais, įkišk į žarijas ir po valandos turėsi puikų patiekalą.
Kavos gaminimas lauke – tai atskiras ritualas. Turkiška kava puodelyje virš laužo, filtruota kava specialiu kemping kavos aparatu ar tiesiog tirpi kava su karštu vandeniu – kiekvienas randa savo būdą. Bet viena tikra: kava gamtoje, ankstų rytą, kai dar kyla migla nuo ežero, skonis visai kitoks nei miesto kavinėje.
Saugumas ir gamtos etiketas
Stovyklauti gamtoje – tai privilegija, ne teisė. Todėl svarbu elgtis atsakingai ir gerbti aplinką. Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: palik vietą švaresnę, nei radai. Visos šiukšlės – absoliučiai visos – turi keliauti atgal su tavimi. Maisto likučiai, popierius, plastikas – viskas. Gamta nėra tavo šiukšliadėžė.
Laužą prieš išvykstant būtina visiškai užgesinti. Nepakanka tiesiog nustoti dėti malkų – reikia užpilti vandens, išmaišyti pelenus, dar kartą užpilti vandens ir įsitikinti, kad nėra jokių karštų vietų. Miško gaisrai dažnai prasideda būtent nuo neatsargiai užgesintų laužų.
Dėl tualeto – tai tema, apie kurią niekas nemėgsta kalbėti, bet visi susiduria. Jei stovyklavietėje nėra tualetų, reikia pasirūpinti pačiam. Taisyklė paprasta: bent 50 metrų nuo vandens šaltinių, iškasti nedidelę duobutę (15-20 cm gylio), po reikalo užkasti ir užmaskuoti. Tualetinį popierių geriau pasiimti su savimi maišelyje, nes gamtoje jis skyla labai ilgai.
Gyvūnai – čia reikia sveiko proto. Lietuvoje pavojingų plėšrūnų beveik nėra, bet tai nereiškia, kad reikia maitinti laukines lapės ar barsuką. Maistą laikyk uždarytą ir toli nuo palapinės. Jei stovyklausi vietose, kur gali būti šernų, būk ypač atsargus – jie gali būti agresyvūs, ypač su paršeliais.
Naktis gamtoje ir dangaus stebėjimas
Kai mieste temsta, įsijungia gatvės lempos ir niekada netampa tikrai tamsu. Bet gamtoje, toli nuo civilizacijos šviesų, naktis yra tikra. Ir ji gali būti šiek tiek bauginanti, jei nesi pratęs. Kiekvienas čežėjimas krūmuose, kiekvienas šlamėjimas tamsoje atrodo įtartinas. Bet kai pripranti, supranti, kad tai tiesiog gamtos gyvybė, kuri nesibaigė su saulėlaidiui.
O tada pažvelgi į dangų ir supranti, kodėl žmonės tūkstančius metų stebėjo žvaigždes. Mieste matai gal keliolika ryškiausių žvaigždžių. Gamtoje, tamsią naktį, jų matai tūkstančius. Paukščių Takas nėra tik sąvoka iš vadovėlių – jis ten, virš galvos, kaip pieno upė per visą dangų. Jei pasiseks, pamatysi krintančių žvaigždžių, palydovų, o gal net Tarptautinę kosminę stotį, lėtai judančią tarp žvaigždžių.
Naktinis stovyklavimas turi savo ritmą. Paprastai žmonės eina miegoti anksčiau nei mieste – kai tamsu ir šalta, palapinė su šiltu miegmaišiu atrodo labai patraukliai. Bet kai kurie mėgsta pabūti prie laužo ilgiau, klausytis naktinių garsų, kalbėtis ar tiesiog tylėti, žiūrint į liepsnas. Yra kažkas hipnotizuojančio laužo stebėjime – gali sėdėti valandų valandas ir nenuobodžiauti.
Rytmetis gamtoje ir grįžimas į tikrovę
Rytai stovykloje prasideda kitaip nei mieste. Niekas nepažadina aliarmo, nebėra poreikio skubėti į darbą ar mokyklą. Pabundi natūraliai – nuo šviesos, kuri prasiskverbia pro palapinės sieneles, nuo paukščių čiulbesio, nuo šaltumo ar tiesiog todėl, kad išsimiegojai. Ir tai nuostabus jausmas.
Pirmieji veiksmai – išlįsti iš miegmaišio (kas gali būti sunku, jei lauke šalta), apsirengti ir išeiti pasitikti ryto. Jei stovyklausi prie vandens, rytinis maudymasis gali būti atgaivinantis, nors ir šokiruojantis patyrimas. Jei ne – bent veido nusiplauti šaltame upelio vandenyje pakanka, kad pajustum, jog esi gyvas.
Pusryčiai lauke – tai svarbus ritualas. Net jei tai tik greita kava ir sausainiai, valgomi sėdint ant rąsto ir stebint, kaip kyla rūkas nuo ežero, tai vis tiek geriau nei skubotas sumuštinis prie kompiuterio. O jei turi laiko ir noro, galima iškepti kiaušinių, pasidaryti omleto ar net blynų – lauke viskas atrodo skaniau.
Kai ateina laikas kraustytis, dažnai pajunti keistą nenorą išvykti. Net jei buvo šalta, net jei lietaus užklupo, net jei nugarai skauda nuo miego ant žemės – vis tiek kažkas traukia pasilikti. Bet gyvenimas kviečia atgal, o stovyklavietė liks čia, laukdama kito apsilankymo. Svarbu viską sutvarkyti: palapinę sudžiovinti ir sudėti, šiukšles susirinkti, laužavietę sutvarkyti. Palik vietą tokią, kad kitas keliautojas džiaugtųsi ją radęs, kaip tu džiaugeisi ją atradęs.
Grįžimas į miestą po kelių dienų gamtoje visada būna šokas. Staiga vėl triukšmas, skubėjimas, ekranai, žmonės. Bet kažkas pasikeitė – tu grįžai šiek tiek kitoks. Ramesnis, pailsėjęs, su naujomis istorijomis ir prisiminimai. Ir su žinojimu, kad kai tik vėl prireiks, gamta bus ten, laukdama su atviromis rankomis ir vieta tavo palapinei.