Kai fantazija tampa tikrove ekrane
Prisimenu, kaip 1993-aisiais sėdėjau kino teatre su plačiai atmerktu burnu, žiūrėdamas į ekraną, kuriame milžiniški driežai vaikščiojo lyg gyvi. „Jurassic Park” buvo ne tik filmas – tai buvo kultūrinis reiškinys, pakeitęs mūsų supratimą apie tai, ką kinas gali padaryti. Spielbergas su savo komanda sukūrė kažką daugiau nei pramogą – jie atgaivino išnykusius gyvūnus taip įtikinamai, kad net mokslininkai turėjo pripažinti: taip, dinozaurai galėjo judėti būtent šitaip.
Šiandien, praėjus trisdešimčiai metų, „Jurassic” franšizė išaugo į tikrą imperiją. Filmai, knygos, žaislai, teminiai parkai – dinozaurai tapo neatsiejama popkultūros dalimi. Bet kas gi padarė pirmąjį filmą tokį ypatingą? Ir kodėl mes vis dar grįžtame į tą salą, nors puikiausiai žinome, kad ten viskas baigiasi blogai?
Michaelo Crichtono genialumas ir mokslo šešėlis
Viskas prasidėjo nuo knygos. Michaelas Crichtonas buvo ne šiaip sau rašytojas – jis turėjo medicinos diplomą ir puikiai suprato, kaip veikia mokslas. Jo „Jurassic Park” romanas nebuvo paprastas nuotykių veiksmas su dinozaurais. Tai buvo kruopščiai apgalvotas scenarijus apie tai, kas nutinka, kai žmogus peržengia tam tikras ribas.
Crichtonas paėmė realius mokslo pasiekimus – DNR tyrinėjimus, genetinę inžineriją, chaoso teoriją – ir paklausė: o kas, jeigu? Kas nutiktų, jei galėtume atkurti išnykusias rūšis? Ar turėtume tai daryti vien todėl, kad galime? Šie klausimai 1990-ųjų pradžioje skambėjo ne kaip fantastika, o kaip reali galimybė. Mokslininkai jau buvo išgavę DNR iš senovinių vabzdžių, įstrigusių gintare. Genetinė inžinerija žengė milžiniškais žingsniais.
Knygoje Crichtonas nepagailėjo mokslinių detalių. Jis aprašė, kaip mokslininkai galėtų užpildyti trūkstamas DNR grandines naudodami varlių genus (kas vėliau tapo svarbia siužeto dalimi). Jis įvedė chaoso teorijos specialistą Ianą Malcolmą, kuris nuolat perspėjo, kad sudėtingų sistemų neįmanoma kontroliuoti. Knyga buvo ne tik įdomi – ji buvo protiškai stimuliuojanti.
Kai technologijos sutinka meną
Spielbergas suprato, kad filmui nepakaks paprastų specialiųjų efektų. Dinozaurai turėjo atrodyti tikri – ne kaip guminiai monstrai iš senų filmų, o kaip gyvi, kvėpuojantys gyvūnai. Ir čia prasidėjo tikra magija.
Komanda panaudojo trijų skirtingų technologijų kombinaciją. Pirma, buvo sukurti neįtikėtinai detalūs animatroniški dinozaurai – mechaniniai modeliai, kuriuos galėjo valdyti operatoriai. Stan Winston ir jo studija sukūrė tikrus šedevrus: pilno dydžio tiranosaurą, triceratopsą, velociraptorius. Šie mechanizmai svėrė tonas, turėjo šimtus judančių dalių ir atrodė stulbinamai realistiškai.
Antra, kai kurioms scenoms buvo naudojami paprasti lėlių modeliai – senovinė, bet veiksminga technika. Trečia, ir svarbiausia – kompiuterinė grafika. Industrial Light & Magic komanda sukūrė skaitmeninių dinozaurų animacijas, kurios buvo revoliucinės tam laikui. Kai Spielbergas pirmą kartą pamatė bandomąją skaitmeninių dinozaurų animaciją, jis suprato, kad kinas pasikeitė amžiams.
Rezultatas? Scena, kurioje pirmą kartą matome brachiosaurą, vis dar sukelia šiurpulius. Tiranosaurų ataka per lietų yra vienas įtempčiausių kino momentų istorijoje. O velociraptorai virtuvėje? Tai grynasis siaubas ir įtampa, sukurta tobulai.
Kodėl mes mylime bijoti dinozaurų
Yra kažkas giliai primityvaus mūsų baime dėl dinozaurų. Tai ne kaip baimė dėl ateivių ar robotų – dinozaurai tikrai egzistavo. Jie vaikščiojo ta pačia žeme, kurioje dabar stovime mes. Ir jie buvo absoliučiai dominuojantys – milijonus metų niekas negalėjo jų sustabdyti.
„Jurassic Park” puikiai išnaudoja šią primityvią baimę. Tiranosaurus reksas filme nėra tik monstras – tai tobulas plėšrūnas, evoliucijos šedevras, sukurtas žudyti. Kai jis žiūri į tave pro automobilio langą, tu jauti ne tik baimę, bet ir kažką gilesnio – suvokimą, kad esi maisto grandinės apačioje.
Bet filmas taip pat žaidžia su mūsų žavesiu. Dinozaurai yra gražūs, didingi, stulbinantys. Scena su brachiosaurais yra kupina nuostabos ir grožio. Net velociraptorai, nors ir baisūs, yra elegantiškai pavojingi. Mes norime juos matyti, net žinodami, kad jie mus sudraskytų.
Franšizės evoliucija ir jos klaidos
Po pirmojo filmo sėkmės, tęsiniai buvo neišvengiami. „The Lost World” (1997) ir „Jurassic Park III” (2001) turėjo savo momentų, bet jiems trūko pirmojo filmo magijos. Jie tapo labiau veiksmo filmais, pametę tą proto ir filosofijos pusiausvyrą, kuri padarė originalą tokį ypatingą.
Paskui atėjo „Jurassic World” trilogija (2015-2022). Šie filmai bandė atgaivinti franšizę naujam kartai, ir finansiškai jiems tai pavyko puikiai. „Jurassic World” uždirbo daugiau nei 1.6 milijardo dolerių visame pasaulyje. Bet ar jie buvo geri filmai? Na, tai sudėtinga.
„Jurassic World” turėjo įdomią idėją – kas nutinka, kai dinozaurų parkas iš tikrųjų veikia? Kai jis tampa komerciniu projektu, kuris turi nuolat siūlyti kažką naujo, kad išlaikytų lankytojų dėmesį? Sukuriamas genetiškai modifikuotas hibridinis dinozauras – Indominus Rex. Tai buvo meta-komentaras apie pačią Holivudo franšizių pramonę: visada reikia kažko didesnio, baisesnio, įspūdingesnio.
Deja, vėlesni filmai prarado šį kritinį ašmenį. „Fallen Kingdom” ir „Dominion” tapo chaotiškais veiksmo spektakliais su dinozaurais, kurie bėgioja po visą pasaulį. Filosofinės temos apie žmogaus aroganciją ir gamtos jėgas buvo pakeistos paprastais „dinozauras vejasi žmones” scenomis.
Ką „Jurassic Park” moko apie mokslo etiką
Viena iš stipriausių originalaus filmo pusių yra jo požiūris į mokslo etiką. Ianas Malcolmas, kurį genialiai suvaidino Jeffas Goldblumas, yra filmo moralinis kompasas. Jo garsioji frazė apibendrina viską: „Jūsų mokslininkai buvo taip susikoncentravę į tai, ar jie gali, kad nesusimąstė, ar jie turėtų.”
Tai nėra antimokslinė žinutė. Crichtonas ir Spielbergas nemėgina pasakyti, kad mokslas yra blogas. Jie sako, kad mokslas be atsakomybės yra pavojingas. Johnas Hammondas, parko kūrėjas, yra klasikinis pavyzdys – jis turi geriausius ketinimus, bet jo ego ir troškimas sukurti kažką nuostabaus apakina jį prieš realius pavojus.
Šios temos šiandien yra dar aktualesnės nei 1993-aisiais. Mes gyvename eroje, kai CRISPR technologija leidžia redaguoti genus su nepaprastu tikslumu. Mokslininkai rimtai diskutuoja apie išnykusių rūšių atgaivinimą – ne dinozaurų, bet mamutų, vilkdalgių, kitų neseniai išnykusių gyvūnų. „Jurassic Park” klausimai nėra fantastika – jie yra realūs etiniai dilemos, su kuriomis turime susidurti.
Dinozaurų parkai realiame gyvenime
Nors tikrų dinozaurų atgaivinti negalime (bent jau kol kas), „Jurassic Park” įtaka realiam pasauliui yra akivaizdi. Teminiai parkai visame pasaulyje turi „Jurassic” zonas su animatroniniais dinozaurais. Universal Studios parkuose galite patirti „Jurassic” pasaulį – nuo vandens atrakcionų iki interaktyvių parodų.
Bet įdomiausia yra tai, kaip filmas paveikė paleontologiją. Po „Jurassic Park” išleidimo, paleontologijos studentų skaičius universitetuose išaugo. Vaikai, kurie užaugo žiūrėdami šiuos filmus, tapo tikrais dinozaurų tyrėjais. Filmas padarė paleontologiją šaunią.
Tiesa, filmas taip pat išpopuliarino kai kurias mokslines klaidas. Velociraptorai filme yra daug didesni nei tikroji rūšis (Spielbergas iš tikrųjų vaizduoja Deinonychus, bet „velociraptor” skambėjo geriau). Daugelis dinozaurų greičiausiai turėjo plunksnas, ne žvynuotą odą. Tiranosaurus reksas tikriausiai negalėjo bėgti taip greitai, kaip parodyta filme.
Bet žinote ką? Tai nesvarbu. „Jurassic Park” niekada nebuvo dokumentinis filmas. Tai buvo fantazija, paremta mokslu, ir ji atliko savo darbą tobulai – įkvėpė milijonus žmonių domėtis dinozaurais ir paleontologija.
Kodėl mes vis dar grįžtame į salą
Praėjo trisdešimt metų, o mes vis dar kalbame apie „Jurassic Park”. Naujos kartos atranda filmą ir patiria tą patį žavesį, kurį patyrė jų tėvai. Kodėl ši istorija yra tokia patvari?
Pirma, tai yra universali istorija. Žmogaus aroganciją nubaudžia gamta – tai tema, kuri rezonuoja visose kultūrose ir visais laikais. Mes visi žinome, kaip jaučiasi, kai mūsų planai žlunga, kai gamta primena mums, kad mes nesame tokie galingi, kaip manome.
Antra, dinozaurai yra amžinai įdomūs. Kiekviena karta vaikų sužavi šie priešistoriai milžinai. Jie yra pakankamai tikri, kad būtų įdomūs, bet pakankamai tolimi, kad būtų saugūs fantazijoms. Tai tobulas fantazijos objektas.
Trečia, pirmasis filmas yra tiesiog puikiai padaryta kino kūrinys. Įtampa, charakteriai, vizualiniai efektai, muzika (Johno Williamso garso takelis yra ikoninis) – viskas susideda į tobulą visumą. Tai yra filmas, kurį galima žiūrėti vėl ir vėl, vis atrandant naujų detalių.
Ir galiausiai, „Jurassic Park” paliečia kažką gilaus mumyse – troškimą pamatyti stebuklą, patikėti, kad neįmanoma gali tapti įmanoma. Kai Alanas Grantas pirmą kartą mato gyvą dinozaurą ir nuima akinius nuo saulės, mes jaučiame tą patį nuostabą. Tai yra grynasis kino magijos momentas, primenantis, kodėl mes mylime filmus.
Taigi ar verta žiūrėti „Jurassic Park” šiandien? Absoliučiai. Ar verta žiūrėti tęsinius? Pirmieji du – taip, jei norite daugiau dinozaurų veiksmo. „Jurassic World” serija – jei esate franšizės fanas ir neieškote nieko gilesnio nei spektaklis. Bet originalas lieka nepralenkiamas. Tai yra filmas, kuris pakeitė kiną, įkvėpė kartą mokslininkų ir priminė mums, kad gamta visada randa kelią. Net jei tas kelias veda per sudraskytą elektrinę tvorą ir bėgantį tiranosaurą.