Kai valstybė sako „ačiū” savo kūrėjams
Kiekvienais metais Lietuvoje vyksta ceremonija, kuri daugeliui atrodo kaip kažkas tarp Oskarų ir mokyklinės šventės – įteikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Tai tas momentas, kai valstybė oficialiai pripažįsta, kad tam tikri žmonės padarė kažką itin vertingo kultūrai. Skamba gražiai, tiesa? Bet kas iš tiesų slypi už šių apdovanojimų? Ar tai tik formalumas, ar tikrai svarbus įvertinimas?
Nacionalinės kultūros premijos Lietuvoje – tai ne vien tik garbingas titulas ir čekis (nors, tiesą sakant, pinigai irgi būna). Tai savotiškas valstybės ženklas, kad tavo darbas matomas, vertinamas ir laikomas svarbiu visos tautos kultūriniam identitetui. Tokių premijų sistema egzistuoja daugelyje šalių, ir kiekviena turi savo specifiką. Lietuvoje šios premijos turi gana ilgą istoriją, nors ne visada sklandžią.
Kaip viskas prasidėjo ir kur esame dabar
Lietuvos kultūros premijų sistema nėra kažkas, kas atsirado vakar. Dar sovietmečiu buvo įvairių premijų – LSSR valstybinės premijos ir panašiai. Suprantama, tuomet viskas buvo labai ideologizuota, ir premijas gaudavo tie, kurie tarnavo sistemai. Po nepriklausomybės atkūrimo reikėjo viską kurti iš naujo.
Dabartinė Nacionalinių kultūros ir meno premijų sistema pradėjo formuotis devintajame dešimtmetyje. Buvo įvairių reformų, keitėsi kriterijai, komisijos, net pačių premijų skaičius. Šiandien turime kelias pagrindines kategorijas: literatūra, muzika, teatras, kinas, dailė, architektūra ir kitos sritys. Kiekvienais metais skiriama po kelias premijas, o laureatai gauna ne tik pripažinimą, bet ir piniginį prizą, kuris, beje, nėra toks jau menkas.
Įdomu tai, kad premijos skyrimo procesas yra gana sudėtingas. Veikia specialios komisijos, kuriose sėdi ekspertai – kitų sričių kūrėjai, kritikai, kultūros veikėjai. Jie vertina kandidatus pagal tam tikrus kriterijus: kūrybos originalumą, įtaką kultūrai, profesionalumą. Teoriškai viskas skaidru ir objektyvu. Praktiškai… na, žinote, kaip būna su bet kokiais vertinimais mene.
Kas gauna ir kodėl kartais kyla skandalai
Jei pažvelgsite į laureatų sąrašus per pastaruosius dešimtmečius, pamatysite įvairiausių vardų. Yra ten ir visų žinomų klasikų, ir jaunesnės kartos kūrėjų, ir visiškai netikėtų pasirinkimų. Kartais premija įteikiama už visą kūrybinį kelią, kartais – už konkretų kūrinį ar projektą.
Bet štai kas įdomu: beveik kiekvienais metais po paskelbimo prasideda diskusijos. Vieni sako „pagaliau!”, kiti – „kaip taip galima?!”. Ir tai normalu. Menas yra subjektyvus dalykas, ir tai, kas vienam atrodo genialus kūrinys, kitam gali būti visiškai nesuprantamas. Yra buvę atvejų, kai premijos sulaukdavo tikrai aštrios kritikos – esą apdovanoti ne tie žmonės, esą komisija neprofesionali, esą viskas supolituota.
Vienas iš didžiausių klausimų – ar premijos turėtų būti skiriamos už „saugų” meną, kuris patinka visiems, ar už drąsų, eksperimentinį, galbūt net provokatyvų? Lietuvoje šis klausimas itin aktualus. Turime konservatyvesnę visuomenės dalį, kuri nori matyti tradicines vertybes, ir turime progresyvesnę, kuri laukia naujovių ir drąsių sprendimų. Komisijos dažnai atsiduria tarp šių dviejų frontų.
Pinigai, garbė ir kas iš to lieka
Kalbant apie praktinę pusę – kiek tie laureatai iš tikrųjų gauna? Suma kinta priklausomai nuo metų ir biudžeto, bet paprastai tai yra kelios dešimtys tūkstančių eurų. Ne milijonai, žinoma, bet kultūros darbuotojui, kuris dažnai gyvena iš projekto į projektą, tai gali būti labai reikšminga suma.
Tačiau dar svarbesnė yra pati garbė ir pripažinimas. Nacionalinės premijos laureato titulas atidaro duris – lengviau gauti finansavimą naujiems projektams, daugiau dėmesio iš žiniasklaidos, didesnė tikimybė, kad tavo darbai bus pastebėti ir už Lietuvos ribų. Tai tarsi kokybės ženklas ant tavo CV.
Bet yra ir kita medalio pusė. Kai kurie kūrėjai sako, kad po premijos gavimo jaučiamas tam tikras spaudimas – dabar tu jau „oficialiai pripažintas”, tad turi atitikti lūkesčius. Kiti prisipažįsta, kad premija kartais gali tapti ir našta, nes visuomenė pradeda žiūrėti per tam tikrą prizmę, tikėtis konkretaus stiliaus ar tematikos.
Ar premijos tikrai keičia kultūros lauką
Dabar prie esminio klausimo: ar šios premijos realiai ką nors keičia? Ar jos skatina kultūros vystymąsi, ar tiesiog yra formalumas? Atsakymas, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį.
Iš vienos pusės, premijos tikrai atkreipia dėmesį į tam tikrus kūrėjus ir jų darbus. Žmogus, kuris galbūt dirbo tyliai ir nebuvo plačiai žinomas, po premijos gavimo gali sulaukti daug daugiau dėmesio. Tai gali paskatinti ir kitus kūrėjus siekti aukštesnių tikslų, eksperimentuoti, nepasiduoti komerciniam spaudimui.
Iš kitos pusės, premijų sistema turi ir trūkumų. Kartais atrodo, kad apdovanojami vis tie patys žmonės iš to paties rato. Jauniems, netradiciniams kūrėjams gali būti sunku prasimušti pro nusistovėjusias schemas. Be to, premijos dažnai skiriamos jau pripažintiems menininkams už jų ankstesnius nuopelnus, o ne už naujausius darbus. Tai reiškia, kad sistema gali būti šiek tiek konservatyvi ir orientuota į praeitį, o ne į ateitį.
Kitų šalių patirtis – ko galėtume pasimokyti
Pažvelgus į kitas šalis, matome labai įvairių modelių. Prancūzijoje kultūros premijos yra didžiulė ceremonija su raudonu kilimu ir visa prabanga. Skandinavijos šalyse daugiau dėmesio skiriama ne tik pačiam kūriniui, bet ir jo socialiniam poveikiui – ar jis prisideda prie visuomenės diskusijų, ar keičia požiūrius.
Jungtinėse Valstijose yra Pulitzerio premijos, kurios literatūroje ir žurnalistikoje laikomos vienu aukščiausių įvertinimų. Bet ten viskas labai komercionalizuota – premija gali reikšti milijoninius pardavimus. Lietuvoje tokio efekto tikrai nėra, mūsų rinka per maža.
Įdomu tai, kad kai kuriose šalyse premijos skiriamos ne tik už pačius kūrinius, bet ir už kultūros sklaidą, švietimą, bendruomenės įtraukimą. Galbūt ir Lietuvoje vertėtų plačiau žiūrėti – ne tik apdovanoti „aukštąjį meną”, bet ir pripažinti tuos, kurie daro kultūrą prieinamą plačiajai visuomenei.
Jaunoji karta ir naujų kategorijų poreikis
Viena didžiausių šiuolaikinių problemų – kaip įvertinti naujus meno formatus? Premijų kategorijos buvo sukurtos tada, kai interneto dar nebuvo arba jis buvo visai kitoks. O dabar turime podkastus, skaitmeninį meną, performansus socialiniuose tinkluose, interaktyvius projektus.
Ar komiksų kūrėjas gali pretenduoti į literatūros premiją? Ar video žaidimų dizaineris – į dailės? Ar YouTube kūrėjas, kuris daro kokybišką turinį apie Lietuvos istoriją, – į švietimo ar kultūros sklaidą? Šie klausimai kyla vis dažniau, ir sistema turi kaip nors reaguoti.
Jaunieji kūrėjai dažnai dirba tarp disciplinų – jie yra ir menininkai, ir programuotojai, ir aktyvistai viename asmenyje. Tradicinės kategorijos jiems netinka. Galbūt reikėtų sukurti specialią kategoriją eksperimentiniam ar tarpdisciplininiam menui? Arba premiją už inovacijas kultūroje?
Ką premijos reiškia paprastam žmogui
Galiausiai galima paklausti – o kam tai svarbu eiliniam Lietuvos gyventojui? Daugelis žmonių net nežino, kad tokios premijos egzistuoja, nebent kartą per metus pamatys naujienose trumpą reportažą iš ceremonijos.
Bet iš tikrųjų tai svarbu. Kultūra formuoja mūsų identitetą, vertybes, pasaulėžiūrą. Kai valstybė sako, kad tam tikri kūriniai ar kūrėjai yra svarbūs, ji iš esmės sako, kas mes esame kaip tauta. Jei premijos skiriamos tik konservatyviems, tradiciniams darbams, tai siunčia vieną žinią. Jei apdovanojami ir eksperimentatoriai, drąsūs naujovių ieškotojai – tai jau kita žinia.
Be to, premijų laureatų darbai dažnai tampa labiau prieinami – jų knygos išleidžiamos pakartotinai, spektakliai rodomi dažniau, parodos keliauja po Lietuvą. Taigi net jei tiesiogiai nesekate premijų, jų poveikį vis tiek jaučiate.
Kai pripažinimas tampa ne tikslu, o kelionės dalimi
Grįžtant prie esmės – Nacionalinės kultūros premijos yra svarbi, bet ne tobula sistema. Jos atspindi tai, kaip mes, kaip visuomenė, vertiname meną ir kultūrą. Kartais šis vertinimas būna tikslus ir įkvepiantis, kartais – ginčytinas ir sukelia diskusijas. Ir galbūt būtent tos diskusijos ir yra svarbiausia.
Geriausia, ką galime padaryti, – tai stebėti šias premijas kritiškai, bet su supratimu. Neužtenka tiesiog nusišaipyti, kad „vėl kažkokie menininkai gauna pinigus už nieką”. Verta pasidomėti, kas tie žmonės, ką jie sukūrė, kodėl jų darbas laikomas svarbiu. Galbūt atrasite kažką įdomaus sau.
Kūrėjams premija turėtų būti ne galutinis tikslas, o pripažinimas kelyje. Svarbu kurti ne dėl premijos, o dėl paties kūrybos proceso, dėl to, ką nori pasakyti pasauliui. O jei premija ateina – puiku, bet jei ne – tai nereiškia, kad tavo darbas mažiau vertingas.
Galiausiai, kultūra – tai ne varžybos, kur yra nugalėtojai ir pralaimėtojai. Tai bendras laukas, kuriame kiekvienas kūrėjas prideda savo spalvą, savo garsą, savo istoriją. Premijos gali padėti kai kurioms spalvoms šviesti ryškiau, bet jos neturėtų užgožti viso paveikslo įvairovės. Ir kol mes tai suprasime, mūsų kultūra bus gyva, įvairi ir įdomi.