Kai tikrovė įdomesnė už fikcijos filmus
Prisimenu, kaip vaikystėje su tėčiu žiūrėdavome „National Geographic” laidas apie laukinę gamtą. Tėtis sakydavo: „Žiūrėk, čia ne koks nors filmas – tai tikra gyvenimas!” Ir tai buvo tiesa. Dokumentinės laidos visada turėjo tą ypatingą galią – parodyti mums pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų. Tik šiandien, kai dokumentika užtvindė visas įmanomas platformas, mes dažnai nepagalvojame, kaip visa tai prasidėjo. O istorija tikrai verta dėmesio.
Dokumentinių laidų kelias nuo juostų iki streaming platformų yra fascinuojanti kelionė per daugiau nei šimtmetį. Nuo pirmųjų judesio užfiksuotų kadrų iki šiuolaikinių serialų, kurie laimi Emmy apdovanojimus ir kelia visuomenines diskusijas – visa tai yra dokumentikos evoliucijos dalis. Ir, tiesą sakant, šis žanras ne kartą pakeitė ne tik televiziją, bet ir mūsų supratimą apie pasaulį.
Pirmieji žingsniai: kai kamera užfiksavo tikrovę
Viskas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje, kai broliai Lumière’ai 1895 metais parodė savo trumpus filmus Paryžiuje. Vienas žymiausių – „Traukinio atvykimas į stotį” – buvo ne kas kita, kaip dokumentinis kadras. Žmonės bėgo iš salės, nes manė, kad traukinys tikrai į juos važiuoja! Šiandien tai skamba juokingai, bet pagalvokite – tai buvo pirmasis kartas, kai judantis vaizdas užfiksavo tikrovę.
Robertas Flaherty 1922 metais sukūrė „Nanook of the North” – filmą apie inuitų gyvenimą Kanadoje. Daugelis istorikų šį kūrinį laiko pirmuoju tikru dokumentiniu filmu. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Flaherty nemažai scenų inscenizavo, bet tai buvo pradžia. Jis parodė, kad tikrovė gali būti ne mažiau įtraukianti už sukurptą istoriją.
Tarpukario laikotarpiu dokumentika tapo propaganda įrankiu. Nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga – visi naudojo dokumentinius filmus savo ideologijai skleisti. Leni Riefenstahl „Valios triumfas” (1935) yra techniškai įspūdingas, bet ideologiškai baisus pavyzdys, kaip dokumentika gali būti panaudota manipuliacijai.
Televizijos aukso amžius ir dokumentikos suklestėjimas
Kai televizoriai atkeliavo į namus 1950-aisiais, dokumentika rado naują namus. BBC pradėjo transliuoti gamtos laidas, o JAV atsirado tokie projektai kaip „See It Now” su Edwardu R. Murrow. Štai čia dokumentika tapo ne tik informacijos šaltiniu, bet ir visuomenės sąžine.
„National Geographic” laidos, kurios pradėtos rodyti 1965 metais, tapo tikru fenomenu. Kas galėjo įsivaizduoti, kad milijonai žmonių susės prie televizorių žiūrėti apie gyvūnus Afrikoje ar tyrinėtojus Antarktidoje? Bet taip ir nutiko. Šios laidos ne tik švietė – jos kūrė susidomėjimą pasauliu, kurio dauguma žmonių niekada nepamatys savo akimis.
Davidas Attenborough tapo dokumentikos ikona. Jo balsas ir pasakojimo stilius tapo sinonimais kokybiškai gamtos dokumentikai. „Life on Earth” (1979) nustatė naujus standartus – tai buvo ne tik gražūs vaizdai, bet ir gilios žinios, pateiktos taip, kad suprastų visi.
Realybės televizija: kai dokumentika susitiko su pramogomis
1990-ieji atnešė keistą hibridą – realybės televiziją. Ar tai dokumentika? Ar tai pramogos? Atsakymas: truputį ir vieno, ir kito. „The Real World” (1992) MTV kanale parodė, kas nutinka, kai žmonės nustoja būti mandagūs ir pradeda būti tikri. Na, bent jau taip jie sakė.
Realybės TV sprogimas pakeitė dokumentikos suvokimą. Staiga dokumentinės laidos nebereikalavo didžiulių biudžetų ar kelionių į egzotiškus kraštus. Galėjai tiesiog pastatyti kameras ir filmuoti žmones. „Survivor”, „Big Brother”, „Keeping Up with the Kardashians” – visa tai techniškai yra dokumentikos forma, nors ir labai nutolusi nuo Flaherty ar Attenborough tradicijų.
Bet ne viskas buvo paviršutiniška. „Cops” (1989) parodė policijos darbą realiu laiku. „An American Family” (1973) buvo pirmoji ilgalaikė realybės serija, sekanti vieną šeimą. Šie projektai kėlė svarbius klausimus apie privatumą, sutikimą ir tai, kaip kamera keičia žmonių elgesį.
Nusikaltimų dokumentika: kai tikrovė virsta trileriu
Jei yra vienas žanras, kuris pastaraisiais metais išsprogdino dokumentikos populiarumą, tai nusikaltimų laidos. „Making a Murderer” (2015) Netflix platformoje tapo kultine. Žmonės diskutavo apie Steveną Avery kaip apie „Game of Thrones” personažą. Tik čia buvo tikras žmogus, tikras nusikaltimas, tikros pasekmės.
„The Jinx” (2015) HBO baigėsi tuo, kad pagrindinis herojus (ar antiherojus?) praktiškai prisipažino prie nusikaltimo įrašytame mikrofone. Tai buvo neįtikėtina – dokumentika ne tik pasakojo istoriją, bet ir ją pakeitė. Robertas Durstas buvo suimtas dėl įrodymų, gautų filmuojant.
„Tiger King” (2020) pandemijos metu tapo fenomenu. Ar tai buvo gera dokumentika? Diskutuotina. Ar tai buvo įtraukianti? Be abejo. Egzotiškų gyvūnų savininkai, meilės trikampiai, galimas žmogžudystės užsakymas – tai skambėjo kaip absurdiškas serialas, bet viskas buvo tiesa.
Šis žanras kelia klausimų. Ar mes eksploatuojame tikrų žmonių tragedijas dėl pramogos? Ar dokumentikos kūrėjai turi pareigą būti objektyvūs, ar jie gali turėti poziciją? Kur yra riba tarp informavimo ir sensacijų kūrimo?
Streaming era: dokumentikos renesansas
Netflix, HBO, Amazon Prime, Disney+ – visos šios platformos investuoja milijonus į dokumentiką. Kodėl? Nes žmonės žiūri. „13th” Avos DuVernay apie JAV kalinimo sistemą ir rasizmą surinko kritiką ir žiūrovų dėmesį. „Free Solo” laimėjo Oskarą. „The Last Dance” apie Michaelą Jordaną tapo sporto dokumentikos standartu.
Šiuolaikinė dokumentika nebėra tik švietimas ar informavimas. Tai menas. Operatorių darbas prilygsta kino filmams. Muzika kuriama specialiai. Montažas pasakoja istoriją kaip bet kuris geras režisierius. „Planet Earth II” su savo 4K vaizdais ir dronų kadrai yra vizualinis šedevras.
Socialinės dokumentikos laidos kaip „Icarus” apie dopingą sporte ar „The Social Dilemma” apie socialinių tinklų pavojus ne tik informuoja – jos keičia diskursą. Po „The Social Dilemma” daugelis žmonių pradėjo kitaip žiūrėti į savo telefonus. Tai yra dokumentikos galia.
Platformos taip pat leidžia eksperimentuoti su formatu. Nebereikia tilpti į 45 minučių su reklamų pertraukomis. Gali būti šešių dalių serija, kur kiekviena dalis trunka skirtingai. Gali būti interaktyvus dokumentinis filmas kaip „Black Mirror: Bandersnatch” (nors tai labiau fikcija, bet idėja ta pati).
Dokumentika kaip aktyvizmo įrankis
„Blackfish” (2013) apie orkas nelaisvėje pakeitė viešąją nuomonę apie SeaWorld taip drastiškai, kad kompanija neteko milijardų dolerių vertės ir buvo priversta keisti savo praktikas. Viena dokumentinė laida padarė tai, ką metų metus bandė padaryti aktyvistai.
„An Inconvenient Truth” (2006) su Alu Gore’u apie klimato kaitą tapo klimato aktyvizmo simboliu. Ar jis išsprendė klimato krizę? Ne. Bet ar jis pakėlė sąmoningumą ir paskatino diskusiją? Absoliučiai.
„Food, Inc.” pakeitė tai, kaip daugelis žmonių žiūri į maisto pramonę. „The Cove” atkreipė dėmesį į delfinų medžioklę Japonijoje. „Cowspiracy” ir „What the Health” (nepaisant kai kurių kritikų dėl faktų tikslingumo) paskatino tūkstančius žmonių pereiti prie augalinės mitybos.
Čia kyla svarbus klausimas: ar dokumentika turėtų būti objektyvi, ar ji gali būti advokacijos forma? Tradiciškai žurnalistika siekia objektyvumo. Bet dokumentikos kūrėjai vis dažniau sako: mes turime poziciją, ir mes ja dalijamės. Ar tai gerai? Priklauso nuo to, kaip tai daroma ir ar faktai yra tikslūs.
Technologijos keičia žaidimą
Šiandien dokumentiką gali kurti bet kas su išmaniuoju telefonu. YouTube pilnas mini dokumentikų apie viską – nuo miesto istorijos iki nišinių hobių. Tai demokratizavo žanrą, bet kartu ir praskiedė kokybę.
Dronai pakeitė tai, kaip mes filmuojame gamtą ir peizažus. Kadrai, kurie anksčiau reikalavo sraigtasparnio nuomos, dabar gali būti padaryti už šimtą eurų. 4K ir 8K kameros leidžia užfiksuoti detales, kurias anksčiau buvo neįmanoma pamatyti.
Dirbtinis intelektas pradeda keisti montažą. AI gali peržiūrėti šimtus valandų medžiagos ir atrinkti geriausius kadrus. Tai taupo laiką, bet ar tai taupo kūrybiškumą? Dar pamatysime.
Virtualios realybės dokumentika yra naujas frontas. Įsivaizduokite, kad galite ne tik žiūrėti dokumentiką apie Himalajus, bet ir būti ten, žvalgytis aplinkui 360 laipsnių kampu. „Clouds Over Sidra” apie Sirijos pabėgėlių stovyklą VR formate sukuria empatiją, kurią tradicinė dokumentika negali pasiekti.
Kai tikrovė tampa pasakojimu, o pasakojimas – tiesa
Taigi, kur mes dabar? Dokumentika yra visur. Ji yra Netflix jūsų rekomenduojamų sąraše. Ji yra YouTube, kai ieškote, kaip suremontuoti dviratį. Ji yra TikTok, kai kažkas pasakoja apie savo gyvenimą. Žanras, kuris prasidėjo su broliais Lumière ir jų traukiniu, dabar yra neatsiejama mūsų medijos vartojimo dalis.
Geriausia dokumentika daro tai, ką ji visada darė – parodo mums pasaulį naujomis akimis. Ji verčia mus užduoti klausimus, abejoti prielaidomis, jausti empatiją žmonėms, kurių gyvenimus niekada nepatirtume. Ji švietė, provokuoja, kartais piktina, bet niekada nepalieka abejingų.
Ar ateityje dokumentika taps dar labiau interaktyvi? Ar mes galėsime pasirinkti, kokią istoriją norime sekti, kaip video žaidimuose? Ar AI pradės kurti dokumentikas be žmogaus įsikišimo? Galbūt. Bet viena yra aišku – kol žmonės bus smalsūs apie pasaulį ir vienas kitą, dokumentika gyvuos.
Ir štai kodėl dokumentikos istorija yra tokia svarbi. Ji nėra tik apie technologijų evoliuciją ar formatų kaitą. Ji yra apie mūsų, kaip visuomenės, evoliuciją. Apie tai, ką mes laikome svarbiu, kas mus domina, ko mes bijome, į ką tikimės. Kiekviena dokumentinė laida yra laiko kapsulė, užfiksuojanti ne tik savo temą, bet ir laikotarpį, kuriame ji buvo sukurta.
Taigi kitą kartą, kai spustelėsite play ant dokumentinės laidos, pagalvokite: jūs žiūrite ne tik į ekraną. Jūs žiūrite į šimtmečio tradiciją, į besitęsiančią žmonijos pastangą suprasti save ir savo pasaulį. Ir tai, drįsčiau sakyti, yra gana nuostabu.