Kai kultūra susitinka su drąsa ir eksperimentais
Vilniaus teatro festivalis „Sirenos” jau seniai nėra tik dar vienas renginys kultūros kalendoriuje. Tai tarsi metinis ženklas, kad atėjo laikas pamiršti įprastus lūkesčius ir leistis į kelionę, kur scenos menai susilieja su vizualiuoju menu, performansu, muzika ir net tuo, ko dar nesugebame tiksliai pavadinti. Šis festivalis – tai vieta, kur tradicinis teatras susitinka su avangardine drąsa, o žiūrovai tampa ne tik stebėtojais, bet ir proceso dalyviais.
Kiekvienais metais rugsėjo mėnesį Vilnius virsta tarptautine scena, kurioje susitinka kūrėjai iš viso pasaulio. Programa visada būna tokia įvairi, kad net patyręs teatro gerbėjas gali pasimesti. Čia rasite ir klasikinius spektaklius naujomis interpretacijomis, ir visiškai eksperimentinius darbus, kurie verčia pergalvoti, kas iš tiesų yra teatras. Festivalis nevengia provokuoti, kelti nepatogių klausimų ir stumti žiūrovą iš komforto zonos – ir būtent tai daro jį tokį ypatingą.
Kas šiemet dominuoja scenoje
Šių metų „Sirenų” programa – tai tikras kokteilių baras, kuriame sumaišyti įvairiausi ingredientai. Viena vertus, matome stiprų dėmesį socialinėms temoms: klimato kaita, migracijos krizė, tapatybės klausimai, technologijų įtaka mūsų gyvenimams. Kita vertus, festivalis nepamirštą ir asmeninių, intymių istorijų, kurios kartais paliečia daug giliau nei bet koks globalus naratyvas.
Tarptautiniai svečiai šiemet atvežė spektaklių, kurie jau spėjo sukrėsti kitas Europos sostines. Vokietijos teatro grupė pristato performansą apie kūno politiką šiuolaikinėje visuomenėje, prancūzų kolektyvas tyrinėja atminties trapumą per šokį ir video projekcijas, o skandinavų kūrėjai siūlo interaktyvų patyrimą, kuriame žiūrovai patys tampa dalimi pasakojimo. Skamba intriguojančiai? Taip ir yra – „Sirenos” niekada nežada lengvo vakaro su popkornu.
Lietuvių kūrėjai taip pat nepalieka abejingų. Jauni režisieriai drąsiai eksperimentuoja su forma ir turiniu, o patyrę menininkai pristato darbus, kurie meta iššūkį įprastoms teatro konvencijoms. Ypač įdomu stebėti, kaip skirtingos kartos kūrėjų kalba apie panašias temas – kartais jų požiūriai susilieja, kartais – sukuria įdomią įtampą.
Ne tik spektakliai – visa festivališka ekosistema
Kas daro „Sirenas” tikrai unikaliu, tai ne tik spektakliai, bet ir visa programa, kuri vyksta aplink juos. Diskusijos su kūrėjais po pasirodymų dažnai būna ne mažiau įdomios nei patys spektakliai. Čia galima išgirsti, kas slypi už režisieriaus sprendimų, kodėl pasirinkta būtent tokia forma, kaip gimė idėja. Ir ne, tai nėra nuobodūs akademiniai pokalbiai – dažnai diskusijos virsta karštomis debatais, kuriuose dalyvauja ir žiūrovai.
Festivalio erdvės – tai atskira tema. „Sirenos” jau seniai išėjo iš tradicinių teatro salių ribų. Spektakliai vyksta galerijos erdvėse, apleistuose pastatuose, viešosiose erdvėse, kartais net gamtoje. Ši erdvių įvairovė nėra tik formalus triukas – ji iš tiesų keičia žiūrėjimo patirtį. Kai žiūri spektaklį industrinėje erdvėje, kur dar jaučiamas praėjusių laikų alsavimas, arba lauke, kur natūralūs garsai tampa dalimi pasiodymo, tai sukuria visai kitokį ryšį su menu.
Workshopai ir laboratorijos – dar viena svarbi festivalio dalis. Čia profesionalai ir entuziastai gali mokytis iš tarptautinių menininkų, išbandyti naujas technikas, eksperimentuoti. Kai kurie workshopai atviri visiems norintiems, tad net jei niekada nesate stovėjęs ant scenos, galite pajusti, kaip gimsta teatras iš vidaus.
Kaip orientuotis programoje ir nesuklysti
Pirmą kartą atėjus į „Sirenas” galima lengvai pasimesti. Programa būna tokia turtinga, kad net sunku nuspręsti, ką rinktis. Štai keletas patarimų, kaip išspausti maksimumą iš festivalio patirties.
Pirma, neskubėkite iš karto pirkti bilietų į viską, kas atrodo įdomu. Paskaitykite apie spektaklius, pažiūrėkite kūrėjų ankstesnių darbų fragmentų, jei įmanoma. Kai kurie darbai tikrai reikalauja tam tikro pasiruošimo ar bent jau atvirumo eksperimentui. Jei esate konservatyvesnių pažiūrų žiūrovas, galbūt verta pradėti nuo kiek tradicinesnių formų ir palaipsniui judėti link labiau eksperimentinių darbų.
Antra, nepraleiskite pokalbių ir diskusijų. Kartais po spektaklio lieka daugiau klausimų nei atsakymų, ir būtent diskusijose galima rasti raktelį į kūrinio supratimą. Be to, tai puiki proga išgirsti kitų žiūrovų įspūdžius – teatras juk yra subjektyvus menas, ir tai, kas vienam atrodo genialiai, kitam gali pasirodyti nesuprantama.
Trečia, leiskite sau rizikuoti. „Sirenos” – tai ne tas festivalis, kur reikia žiūrėti tik saugių, patikrintų dalykų. Kartais būtent tie spektakliai, apie kuriuos nieko nežinote ir kurie atrodo keistai, palieka stipriausią įspūdį. Nebijokite išeiti iš komforto zonos – būtent tam ir egzistuoja šis festivalis.
Kodėl verta rinktis mažiau žinomus darbus
Kiekviename festivalyje yra keletas spektaklių, kurie sutraukia didžiausią dėmesį – garsūs režisieriai, žinomos trupės, daug šūkavimo. Bet „Sirenų” grožis slypi būtent tame, kad čia galima atrasti tikrų perlų tarp mažiau reklamuojamų darbų.
Jaunų kūrėjų spektakliai dažnai būna daug drąsesni ir nekompromisiniai nei pripažintų meistrų darbai. Jiems dar nėra ko prarasti, jie dar nesijaučia įpareigoti atitikti lūkesčių. Būtent tokiuose spektakliuose dažniausiai gimsta naujos formos, nauji pasakojimo būdai. Taip, kartais tai būna nelygu, kartais jaučiasi, kad dar ne viskas iki galo subrandinta, bet energija ir autentiškumas, kurį jauti tokiuose darbuose, yra nepakeičiami.
Mažesnėse erdvėse vykstantys spektakliai taip pat turi savo šarmą. Kai žiūrovų nedaug, kai aktoriai yra tiesiog per kelių metrų atstumą, kai jauti kiekvieno atlikėjo kvėpavimą – tai sukuria visai kitokį intymumą. Tokiuose spektakliuose neįmanoma pasislėpti nei atlikėjams, nei žiūrovams. Visi esame kartu toje erdvėje, visi dalyvaujame tame pačiame rituale.
Festivalis kaip socialinis reiškinys
„Sirenos” seniai tapo ne tik kultūriniu, bet ir socialiniu įvykiu. Festivalio metu Vilnius virsta vieta, kur susitinka įvairiausi žmonės – teatro profesionalai ir entuziastai, studentai ir pensininkai, vietiniai ir užsieniečiai. Ši įvairovė ir yra viena didžiausių festivalio vertybių.
Festivalio erdvės tampa susitikimų vietomis. Po spektaklių žmonės renkasi kavos, diskutuoja, dalijasi įspūdžiais. Kartais šie atsitiktiniai pokalbiai būna ne mažiau vertingi nei patys spektakliai. Čia galima sutikti žmogų, kuris visiškai kitaip interpretavo tą patį darbą, ir tai verčia pergalvoti savo paties įspūdžius.
Festivalis taip pat atlieka svarbų vaidmenį kuriant teatro bendruomenę Lietuvoje. Tai vieta, kur susitinka skirtingų kartų kūrėjai, kur užsimezga nauji bendradarbiavimo projektai, kur gimsta idėjos. Tarptautinis festivalis kontekstas leidžia lietuvių kūrėjams pamatyti, kas vyksta pasaulyje, o užsienio svečiams – susipažinti su vietiniu kontekstu.
Praktiniai dalykai, kuriuos verta žinoti
Dabar apie tai, kas padės jums realiai suplanuoti festivalio lankymą. Bilietai į populiariausius spektaklius išsigraibsto greitai, tad verta nesivėluoti. Tačiau net jei nepavyko įsigyti bilieto iš anksto, festivalio dienomis dažnai atsiranda papildomų vietų arba galima stovėti eilėje prie įėjimo – kartais atsiranda laisvų vietų.
Festivalio centras paprastai būna Vilniaus centre, bet spektakliai vyksta įvairiose miesto vietose. Verta iš anksto pasižiūrėti, kur tiksliai yra tos erdvės, ir suplanuoti maršrutus. Tarp spektaklių dažnai būna nedaug laiko, tad gali tekti skubėti iš vienos vietos į kitą. Patogūs batai – būtinybė, ypač jei planuojate žiūrėti kelis spektaklius per dieną.
Dėl dresscode’o – „Sirenos” nėra tas festivalis, kur reikia vilkėti vakarinius drabužius. Čia svarbesnis patogumas nei elegancija. Kai kurie spektakliai gali vykti neįprastose erdvėse, kur gali būti šalta ar, atvirkščiai, karšta. Verta turėti atsarginį megztinį ar šaliką.
Maistas ir gėrimai – festivalio erdvėse paprastai būna kavinių ar barų, kur galima užkąsti tarp spektaklių. Tai taip pat gera vieta susitikti su draugais ir aptarti pamatytą. Kainos paprastai būna priimtinos, nors, žinoma, ne pigesnės nei įprastose kavinėse.
Kai festivalis tampa patirtimi, kuri keičia
Grįžtant prie to, kodėl „Sirenos” yra daugiau nei tik teatro festivalis – tai yra patirtis, kuri gali pakeisti jūsų santykį su menu. Po kelių dienų intensyvaus spektaklių žiūrėjimo, diskusijų ir susitikimų, pradedi kitaip žiūrėti ne tik į teatrą, bet ir į pasaulį apskritai.
Festivalis primena, kad menas gali būti nepatogus, provokuojantis, kartais net erzinantis – ir tai yra gerai. Mums nereikia tik to, kas malonu ir lengvai suvokiama. Kartais būtent tas menas, kuris verčia susimąstyti, kuris kelia klausimus be atsakymų, kuris palieka nerimą, yra vertingiausias.
„Sirenos” taip pat rodo, kad teatras gali būti bet kas. Nebėra griežtų ribų tarp žanrų ir formų. Šokis gali būti teatras, performansas gali būti šokis, vizualusis menas gali tapti spektakliu. Ši laisvė eksperimentuoti ir maišyti formas yra tai, kas laiko šiuolaikinį meną gyvą ir aktualų.
Galiausiai, festivalis primena bendruomenės svarbą. Menas nėra vien individualus patyrimai – tai bendras ritualas, kuris mus jungia. Kai sėdime toje pačioje erdvėje ir kartu išgyvename spektaklį, mes tampame dalimi kažko didesnio. Ir būtent šis kolektyvinis patyrimai, ši bendra kelionė į nežinią, daro „Sirenas” tokį svarbų ir reikalingą įvykį mūsų kultūriniame gyvenime. Tad rugsėjį žinokite – Vilniuje vėl vyks kažkas ypatingo, ir tikrai verta būti to dalimi.