Kai knygos išeina iš puslapių
Yra kažkas nepaprasto tame momente, kai autorius, kurį pažįsti tik per jo žodžius, staiga stovi prieš tave gyvas. Matai, kaip jis gestikuliuoja, girdi, kaip jis juokiasi, pastebėji, kad jis nervingai sukioja tušinuką rankose prieš atsakydamas į klausimą. Rašytojų susitikimai Lietuvoje pastaraisiais metais tapo tikra kultūrine tradicija – ne tokia formalia, kaip galėtum pagalvoti, bet tikrai gyva ir kartais netikėtai jaudinančia.
Jei esi iš tų žmonių, kurie skaito knygas ir galvoja „norėčiau paklausi autoriaus, kodėl jis taip parašė” – šis straipsnis skirtas tau. Papasakosime, kur tokie susitikimai vyksta, kaip jie atrodo iš vidaus, ką galima iš jų gauti ir kaip nepraleisti to, kas tikrai verta dėmesio.
Kur visa tai vyksta – geografija ir vietos
Vilnius natūraliai yra didžiausias rašytojų susitikimų centras. Čia veikia kelios vietos, kurios reguliariai rengia tokius vakarus – Vilniaus knygų mugė, kuri kiekvienų metų vasarį virsta tikru literatūros festivaliu, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kuri organizuoja susitikimus visus metus, ir daugybė mažesnių erdvių – kavinės, nepriklausomos knygynai, kultūros centrai.
Bet Vilnius nėra vienintelis. Kaunas turi savo literatūrinį gyvenimą – Kauno apskrities viešoji biblioteka reguliariai kviečia rašytojus, o Laisvės alėjos kavinės neretai tampa neoficialių susitikimų scenomis. Klaipėda turi savo specifinį literatūrinį klimatą, ypač vasarą, kai miestas prisipildo festivalių. Šiauliai ir Panevėžys taip pat neatsilieka – regioninės bibliotekos čia dirba tikrai aktyviai ir dažnai suorganizuoja susitikimus, kurie mažesnėje aplinkoje tampa net intymesni ir atviresniai nei didmiesčiuose.
Praktinis patarimas: jei gyveni ne Vilniuje ir manai, kad visi įdomūs renginiai vyksta tik sostinėje – patikrink savo miesto bibliotekos „Facebook” puslapį. Tikrai nustebsi, kaip daug ten vyksta.
Vilniaus knygų mugė – tai ne tik mugė
Daugelis žmonių galvoja apie Vilniaus knygų mugę kaip apie vietą, kur nueini nusipirkti knygų su nuolaida. Ir taip, tai irgi tiesa. Bet jei sustoji ties tuo – praleidi geriausią dalį.
Mugės susitikimų programa kiekvienais metais yra milžiniška. Čia kalba lietuvių autoriai – ir žinomi, ir visai nauji, čia atvyksta užsienio rašytojai, čia vyksta diskusijos, debatai, skaitymai. Kai kurie susitikimai yra tokie populiarūs, kad salė prisipildo valanda anksčiau. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus susitikimas su vienu žinomu lietuvių romanistu pritraukė tiek žmonių, kad dalis klausytojų sėdėjo ant grindų. Niekas neišėjo.
Ką verta žinoti praktiškai: mugės programa paprastai paskelbiama likus kelioms savaitėms iki renginio. Kai kurie susitikimai reikalauja išankstinės registracijos, kai kurie – ne. Jei esi tikrai susidomėjęs konkrečiu autoriumi, registruokis iš karto – vietos greitai baigiasi. Ir dar vienas dalykas: nepanik dėl eilių prie autografų. Jos atrodo ilgos, bet juda greitai, ir tas trumpas momentas, kai autorius pasirašo tavo knygą ir pažiūri tau į akis – tikrai vertas kelių minučių laukimo.
Mažieji susitikimai – kai intymumas tampa privalumu
Yra kažkas ypatingo tuose susitikimuose, kur salėje sėdi dvidešimt žmonių, o ne du šimtai. Autorius atsipalaiduoja kitaip. Klausimai tampa atviresni. Pokalbis nukrypsta į netikėtas puses. Kartais susitikimas, kuris turėjo trukti valandą, tęsiasi dvi, nes niekas nenori baigti.
Tokie renginiai dažniausiai vyksta nepriklausomuose knygynuose – Vilniuje tai gali būti „Mint Vinetu” ar kitos mažesnės erdvės, kurios aktyviai bendradarbiauja su autoriais. Kavinės taip pat neretai tampa tokių vakarų namais – ypač kai kalbama apie poeziją ar esė literatūrą, kuri sunkiau pritraukia dideles minias, bet savo auditoriją randa tikrai atsidavusią.
Jei esi intravertas ir didelės minios tau kelia nerimą – šie maži susitikimai yra tavo formatas. Čia daug lengviau užduoti klausimą, čia daug mažiau tikimybė, kad tavo klausimas bus „prarytas” kitų. Ir čia daug didesnė tikimybė, kad po renginio dar pabendrausi su autoriumi prie kavos puodelio.
Užsienio autoriai Lietuvoje – kada ir kaip juos pasiekti
Tai galbūt mažiausiai žinoma, bet labai įdomi rašytojų susitikimų Lietuvoje dalis. Užsienio autoriai čia atvyksta dažniau, nei daugelis įsivaizduoja – ir ne tik į knygų mugę.
Vilnius yra Europos kultūros sostinė ne tik titulu – miestas aktyviai dalyvauja tarptautiniuose literatūros tinkluose. Tai reiškia, kad čia reguliariai apsilanko autoriai iš Skandinavijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, kartais net iš tolimesnių šalių. Literatūros festivalis „Vilnius Book Fair” yra vienas iš pagrindinių tokių vizitų katalizatorių, bet ne vienintelis – ambasados, kultūros institutai ir leidyklos taip pat organizuoja susitikimus su savo šalių autoriais.
Praktinis patarimas tiems, kurie nori susitikti su užsienio autoriais: sekite Prancūzų kultūros instituto, Goethe’s instituto, Britų tarybos ir kitų kultūros institutų socialinių tinklų paskyras. Jie reguliariai organizuoja susitikimus su autoriais iš savo šalių, ir šie renginiai dažnai yra nemokami arba labai pigūs. Be to, jie paprastai vyksta mažesnėse erdvėse, kas reiškia – vėl tas intymumas, apie kurį kalbėjome.
Kalbos barjeras? Dažniausiai susitikimai su užsienio autoriais vyksta su vertimu arba anglų kalba, jei autorius ja kalba. Nesivaržyk dėl to – organizatoriai apie tai galvoja iš anksto.
Kaip elgtis susitikime – neoficialus vadovas
Gerai, kalbėkime atvirai. Daugelis žmonių, ypač tie, kurie eina į tokį susitikimą pirmą kartą, jaučia kažkokį nerimą. Ką daryti? Kaip elgtis? Ar galima užduoti „kvailą” klausimą? Ar reikia perskaityti visas autoriaus knygas prieš einant?
Atsakymas į paskutinį klausimą: ne. Tikrai ne. Dauguma rašytojų yra labai patenkinti, kai žmogus ateina į susitikimą norėdamas sužinoti apie jų kūrybą, o ne tik patvirtinti tai, ką jau žino. Klausimas „kaip pradėti skaityti jūsų knygas – nuo ko rekomenduotumėte?” yra puikus klausimas. Jis parodo susidomėjimą ir suteikia autoriui galimybę pakalbėti apie savo kūrybą iš naujo.
Keletas praktinių patarimų:
- Ateik laiku arba šiek tiek anksčiau. Ne dėl etiketo, o dėl to, kad geros vietos greitai baigiasi, o iš priekio matosi ir girdisi daug geriau.
- Jei nori autografo – atsinešk knygą. Skamba akivaizdžiai, bet žmonės pamiršta. Kai kurie autoriai pasirašo ir ant lapelių, bet knyga yra knyga.
- Klausimai per klausimų ir atsakymų dalį – drąsiai. Nėra kvailų klausimų, yra tik neužduoti klausimai. Autorius atėjo kalbėti – leisk jam kalbėti.
- Telefonas – tylaus režimo. Tai ne taisyklė, tai pagarba – autoriui ir kitiems klausytojams.
- Fotografuoti galima, bet nepersistengk. Viena nuotrauka atmintinai – puiku. Filmuoti visą susitikimą telefonu prieš kito žmogaus veidą – ne taip puiku.
Socialiniai tinklai ir kaip sekti renginius
Čia yra vienas iš tų dalykų, kur technologijos tikrai padeda. Rašytojų susitikimai Lietuvoje dažnai paskelbiami gana trumpai prieš įvykį – kartais likus savaitei, kartais dviem. Jei nori nieko nepraleisti, reikia turėti informacijos šaltinius.
Ką verta sekti:
- Leidyklų „Facebook” puslapiai – „Alma littera”, „Tyto alba”, „Baltos lankos” ir kitos reguliariai skelbia apie savo autorių susitikimus.
- Bibliotekų socialiniai tinklai – Nacionalinė biblioteka, miestų viešosios bibliotekos. Jie dirba aktyviai ir dažnai organizuoja renginius, apie kuriuos niekas nežino, nes niekas neseka jų puslapių.
- Knygynų paskyros – tiek didelių tinklų, tiek mažų nepriklausomų.
- Patys autoriai – daugelis lietuvių rašytojų aktyvūs socialiniuose tinkluose ir patys skelbia apie savo viešus pasirodymus.
- „Renginiai Vilniuje” tipo grupės „Facebook” – ten dažnai pasidalijama informacija apie literatūrinius renginius.
Taip pat verta žinoti apie kultūros kalendorius – kai kurie portalai renka informaciją apie kultūrinius renginius iš visos Lietuvos į vieną vietą. Tai gali labai palengvinti paiešką.
Kodėl tai verta laiko – ir ne tik dėl autografų
Galima kalbėti apie rašytojų susitikimus kaip apie renginius, kuriuos reikia aplankyti, nes „taip daro kultūringi žmonės”. Bet tai būtų nuobodus požiūris ir, tiesą sakant, neteisingas.
Rašytojų susitikimai yra įdomūs dėl labai paprastos priežasties: jie primena, kad už knygos slypi žmogus. Žmogus su savo abejojimais, su savo juoku, su savo keistomis mintimis apie pasaulį. Kai girdite autorių kalbant apie tai, kaip jis rašė konkrečią sceną, arba kaip jis pats nustebo, kur jo personažas nuėjo – tai suteikia knygai visiškai naują dimensiją. Grįžti namo ir vėl atverčia tą knygą, ir ji skamba kitaip.
Be to – ir tai galbūt skamba keistai – tokie susitikimai yra puiki vieta susipažinti su žmonėmis, kurie skaito. Tai skamba banaliai, bet pabandykite rasti tokią vietą mieste, kur visi susirinkusieji turi bent vieną bendrą dalyką. Knygų mylėtojai yra gana gera kompanija. Pokalbiai prie kavos po susitikimo dažnai būna ne ką mažiau įdomūs nei pats susitikimas.
Taigi – jei dar neesi buvęs nė viename tokiame renginyje, gal laikas tai pakeisti. Pažiūrėk, kas vyksta artimiausiu metu tavo mieste. Galbūt šį savaitgalį kažkur netoliese kalba žmogus, kurio knyga stovi tavo lentynoje. Ir galbūt po to susitikimo ta knyga tau reikš kiek daugiau nei anksčiau.
