Kodėl fantastika vis dar valdė mūsų knygų lentynas
Prisipažinsiu atvirai – fantastikos knygos man visada buvo kaip bilietas į pasaulius, kuriuos realybė niekada negalėtų pasiūlyti. Kai pirmą kartą paėmiau į rankas Tolkieno „Žiedų valdovą”, buvau paauglys, kuris manė, kad fantastika – tai kažkas vaikams. Koks gi buvau kvailas! Po pirmųjų puslapių supratau, kad fantastika nėra pabėgimas nuo realybės, o greičiau jos pažinimas per kitokią prizmę.
Šiandien fantastikos knygų rinka yra didžiulė. Nuo klasikinių aukštosios fantastikos epų iki šiuolaikinių miesto fantastikos romanų – pasirinkimas tiesiog milžiniškas. Ir žinote, kas įdomiausia? Kiekvienais metais šis žanras tik auga. Nebėra taip, kad fantastika būtų „nišinis” dalykas – dabar tai vienas populiariausių žanrų pasaulyje.
Fantastikos rūšys: nuo drakonų iki distopijų
Kai kas mano, kad fantastika – tai tik elfai ir burtininkai. Tačiau šis žanras yra neįtikėtinai įvairus. Yra aukštoji fantastika (high fantasy), kur viskas vyksta visiškai išgalvotuose pasauliuose – čia jūsų Tolkienas, Jordanas, Sandersonas. Šie pasauliai turi savo kalbas, istoriją, magiją, kuri veikia pagal griežtas taisykles.
Paskui turime žemąją fantastiką (low fantasy), kur magiški elementai įsilieja į mūsų pasaulį. Pavyzdžiui, „Haris Poteris” – tai klasikinis žemosios fantastikos pavyzdys. Magija egzistuoja, bet ji slepiama nuo paprastų mirtingųjų.
Miesto fantastika (urban fantasy) – tai kai vampyrai gyvena šiuolaikiniame Niujorke, o vilkolakiai vaikšto po Londoną. Šis pažanras tapo neįtikėtinai populiarus per pastaruosius dešimtmečius. Jim Butcher „Dresdeno byla” ar Kim Harrison kūriniai puikiai iliustruoja, kaip fantastika gali būti šiuolaikinė ir aktuali.
Dar turime mokslinę fantastiką, kuri kartais susilieja su fantastika taip glaudžiai, kad sunku atskirti. Distopijos, alternatyvios istorijos, laiko kelionės – visa tai yra fantastikos spektro dalis. Ir kiekvienas skaitytojas gali rasti kažką sau.
Kodėl suaugę žmonės skaito apie drakonus ir magiją
Dažnai girdžiu klausimą: „Kaip tu, suaugęs žmogus, gali skaityti apie drakonus?” Atsakymas paprastas – nes geros fantastikos knygos kalba apie tikrus dalykus. Jos naudoja magiją ir mitologiją kaip metaforą gyvenimo problemoms, su kuriomis susiduriame kasdien.
Paimkime Ursula K. Le Guin „Žemjūrį”. Paviršiuje – tai istorija apie jauną burtininką. Bet iš tikrųjų tai pasakojimas apie brandą, atsakomybę, šešėlinės savęs dalies priėmimą. Arba George’o R.R. Martino „Sostų karai” – taip, ten yra drakonai, bet pagrindinė tema yra valdžia, jos korupcija, moraliniai kompromisai.
Fantastika leidžia autoriams kalbėti apie sudėtingas temas – rasizmą, seksizmą, politiką, religiją – nepakliūnant į tiesioginės kritikos spąstus. Kai skaito apie elfų ir nykštukų konfliktą, žmonės gali pamąstyti apie tikrus rasinius konfliktus, bet be gynybinio nusistatymo.
Nuo ko pradėti, jei niekada neskaitei fantastikos
Jei niekada neskaitėte fantastikos ir norite pradėti, nedarykite klasikinės klaidos – nepulkite į „Žiedų valdovą”. Taip, tai šedevras, bet jis gana sunkus pradedantiesiems. Tolkienas mėgsta aprašinėjimus, istorines detales, ir galite užstrigt jau pirmame tome.
Geriau pradėkite nuo kažko lengviau skaitomo. Neil Gaiman „Niekur” arba „Okeanų knygoje” – puikūs pasirinkimai. Gaiman rašo gražiai, įtraukiančiai, ir jo knygos nėra per ilgos. Patrick Rothfuss „Vėjo vardo” – tai šiuolaikinė klasika, kuri skaito kaip sapnas.
Jei mėgstate detektyvus, pabandykite Ben Aaronovitch „Upės Londone” – tai detektyvinė istorija su magija. Jei jums patinka romanai, Terry Pratchett „Diskasaulis” siūlo fantastiką su humoru ir šiluma. Jei norite kažko tamsiaus ir sudėtingo – Joe Abercrombie „Ašmenys” jums tikrai patiks.
Svarbu suprasti, kad nebūtina skaityti visko iš eilės. Daugelis fantastikos serijų turi atskiras istorijas kiekviename tome. Pavyzdžiui, Brandon Sanderson „Kosmeras” – nors tai viena didelė istorija, kiekviena knyga turi savo užbaigtą siužetą.
Moterys fantastikoje: ne tik princesės bokštuose
Ilgą laiką fantastika buvo kritikuojama už silpnus moteriškus personažus. Ir teisingai – per daug buvo princesių, laukiančių išgelbėjimo, per daug moterų, kurių vienintelis tikslas buvo būti herojaus premija.
Bet laikai pasikeitė. Dabar turime tokias autores kaip Robin Hobb, kuri kuria sudėtingus, daugiasluoksnius pasaulius su įvairiais personažais. N.K. Jemisin, kuri laimėjo tris Hugo apdovanojimus iš eilės už savo „Sudužusios žemės” trilogiją. Leigh Bardugo su savo „Grishaverse” pasauliu, kuris tapo jaunimo fenomenu.
Ir ne tik autorės – pačios herojės tapo stipresnės, sudėtingesnės. Joms nebereikia būti „stipriomis” tradicine prasme – jos gali būti protingos, manipuliuojančios, diplomatiškai galingos. Arba taip, jos gali mėtyti kalaviju geriau už vyrus, bet tai nebėra jų vienintelė charakteristika.
Eowyn iš „Žiedų valdovo”, kuri kovoja su Nazgūlų karaliumi, buvo revoliucinė savo laiku. Dabar turime Monzą Murcatto iš Abercrombie knygų – keršto apsėstą moterį, kuri nėra nei gera, nei bloga, tiesiog sudėtinga. Arba Vin iš Sanderson „Galutinės imperijos” – gatvės mergaitę, kuri tampa galinga magiška kovotoja, bet išlaiko savo žmogiškumą.
Fantastika kaip socialinis komentaras
Vienas įdomiausių fantastikos aspektų – jos gebėjimas komentuoti visuomenę. Kai Margaret Atwood rašė „Tarnaitės pasakojimą”, ji sukūrė distopinę ateitį, kuri dabar atrodo bauginančiai aktuali. Kai Octavia Butler rašė apie rasę ir valdžią fantastiniame kontekste, ji kalbėjo apie tikrus dalykus.
Šiuolaikinė fantastika vis labiau domisi socialinėmis temomomis. Seth Dickinson „Išdavikė” kalba apie kolonializmą ir imperializmą per fantastinį pasaulį. Rebecca Roanhorse naudoja indigenų amerikietiškąją mitologiją kurdama unikalius pasaulius. Tomi Adeyemi „Kraujo ir kaulų vaikai” tyrinėja rasizmą per Vakarų Afrikos įkvėptą fantastiką.
Tai nėra tik „politinis korektiškumas” – tai autentiškas noras išplėsti fantastikos ribas, parodyti, kad šis žanras gali būti įvairus, įtraukiantis, aktualus. Ir skaitytojai tai vertina. Jaunesni skaitytojai ypač nori matyti save knygose, kurias skaito.
Fantastikos knygų bendruomenė: daugiau nei tik skaitymas
Vienas dalykas, kuris mane visada stebino fantastikos žanre – tai bendruomenė. Fantastikos skaitytojai yra aistringi, atsidavę, ir jie myli kalbėti apie tai, ką skaito.
Yra „BookTube” kanalas YouTube’e, kur žmonės aptarinėja knygas. Yra „Goodreads” grupės, skirtos konkretiems autoriams ar serijoms. Yra konventai, kur gerbėjai gali susitikti su autoriais. Yra fan fiction bendruomenės, kur skaitytojai rašo savo istorijas mėgstamų knygų pasauliuose.
Ir autoriai dažnai yra labai prieinami. Brandon Sanderson reguliariai bendrauja su fanais per Reddit. Patrick Rothfuss transliuoja vaizdo žaidimus Twitch’e. Neil Gaiman atsakinėja į klausimus Twitter’e. Ši sąveika tarp autorių ir skaitytojų yra unikali.
Be to, fantastikos bendruomenė dažnai yra labai palaikanti. Taip, kaip ir visur, yra toksiškų elementų, bet dauguma žmonių tiesiog nori dalintis meile tam, ką skaito. Jie rekomenduoja knygas, diskutuoja apie teorijas, kuria meną, įkvėptą mėgstamų istorijų.
Kai fantastika tampa gyvenimo būdu
Galiausiai noriu pasakyti, kad fantastikos knygos man davė daugiau nei tik pramogą. Jos davė draugus – žmones, su kuriais susipažinau per bendrą meilę šiam žanrui. Jos davė paguodą sunkiais laikais – kai realybė buvo per daug sunki, galėjau pabėgti į Viduržemį ar Hogwartą. Jos davė įkvėpimo – matydamas, kaip personažai įveikia neįtikėtinus iššūkius, jaučiausi stipresnis savo gyvenime.
Fantastika moko empatijos – skaitydami apie elfus, nykštukus, drakonus, išmokstame suprasti tuos, kurie skiriasi nuo mūsų. Ji moko drąsos – matydami, kaip eiliniai žmonės tampa herojais. Ji moko, kad pasaulis nėra paprastas, kad gėris ir blogis dažnai yra pilkos spalvos.
Taigi jei dar neskaitote fantastikos, duokite jai šansą. Raskite knygą, kuri jums patiktų – ji tikrai egzistuoja. Ir kas žino, galbūt atidarysite duris į pasaulius, kurie pakeis jūsų gyvenimą. Bent jau taip buvo su manimi, ir nė sekundės to negailiu. Fantastika nėra pabėgimas nuo gyvenimo – ji yra būdas jį geriau suprasti, tik per šiek tiek keistesnę prizmę.
